Kęstučio Rudzinsko istorija: į pasimatymą nuėjęs negalią turintis homoseksualus vyras buvo sumuštas ir apiplėštas

Šiais metais festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai išvys Kęstučio Rudzinsko istoriją. Prieš kiekvieną festivalio seansą rodomoje vaizdo dokumentikoje Kęstutis pasakoja apie vieną skaudžiausių savo gyvenimo įvykių: į pasimatymą nuėjęs intelekto negalią turintis homoseksualus vyras buvo sumuštas ir apiplėštas. Kaltę teisme pripažinęs užpuolikas sakė, kad Kęstučiui smogė, nes jis pats nėra gėjus.

Tačiau vyro gyvenime buvo ir daugiau sunkių akimirkų. Vaikystėje Kęstutis buvo perkelinėjamas ir vežiojamas po įvairias globos institucijas, vienoje iš jų buvo nurenginėtas nuogai, rištas ir paliktas ant šaltų grindų.

Septynerius metus Vilniuje gyvenantis Kęstutis vilties nepraranda, toliau ieško laimės ir tiki, kad vieną dieną Lietuva bus atvira visiems žmonėms.

Kęstuti, iš kur jūs esate kilęs? Veikiate gyvenime?

Mano gimtasis miestas yra Kaunas. Esu šeštas ir jauniausias vaikas šeimoje. Mano mama mirė, kai buvau vienerių metų. Aš nežinau, kaip viskas susiklostė, tačiau mirties liudijime nurodyta, kad ji mirė apsinuodijusi acto rūgštimi.  Tėčio niekada nepažinojau. Mirus mamai, mane apgyvendino Kauno kūdikių globos namuose, augau juose iki dviejų metų. Labai liūdna, kad neturėjau galimybės augti kartu su savo broliais ir seserimis. Trys vaikai turėjo apsigyventi Antazavės specialiojoje internatinėje mokykloje, Zarasų rajone, o kitus du apgyvendino Panevėžio vaikų globos namuose.

Tiesa, kai suėjo dveji metai, mane perkėlė į Panevėžio vaikų globos namus, tačiau net ir gyvendamas toje pačioje įstaigoje kartu su savo seserimis neturėjau jokios galimybės puoselėti giminystės ryšio. Mes gyvenome skirtingose grupėse, skirtinguose pastato aukštuose. Kai man buvo penkeri metai, vaikų globos namų auklėtoja pasakė, kad šioje įstaigoje auga dvi mano seserys, nuvedė mane į kitą grupę ir mus supažindino. Bendravome neilgai, nes seserys greitai išvyko į Dusetų specialiąją mokyklą. Po kelių metų į Dusetas perkėlė ir mane.

Toliau manęs laukė Pabradės internatinė mokykla, dar vėliau Molėtų internetinė mokykla. Gyvenant Molėtuose iš mokytojos sužinojau, kad mirė mano tėvas. Pasirodo, į Molėtų savivaldybę buvo atsiųstas mano tėvo mirties liudijimas. Šiek tiek vėliau išsiaiškinau, kad mano tėtis palaidotas Zarasuose, iki šiol lankau jo kapą.  Iš savo santaupų užsakiau jam paminklą, gražiai sutvarkiau kapą. Nors niekada jo nepažinojau, bet jaučiu, kad elgiuosi teisingai.

Molėtuose baigiant mokyklą, man buvo nustatyta intelekto negalia. Tai reiškia, kad kai kuriose gyvenimo srityse man reikalinga pagalba.

Būdamas 20 metų apsigyvenau Jasiuliškių socialinės globos namuose. Niekas man niekada nepaaiškino, kodėl vaikystėje ir jau bręsdamas paauglystėje turėjau pakeisti tiek globos įstaigų. Pamenu, kaip jaudindavausi, kai mane veždavo apsigyventi į naują vietą. Neturėjau jokio artimo žmogaus, kuris mane palaikytų ir padrąsintų. Tikriausiai todėl su broliais ir seserimis ryšių beveik nepalaikome, esame svetimi. Šiek tiek bendrauju tik su seserimi Brigita, kuri gyvena Zarasų rajono. Retkarčiais pasikalbame telefonu.

Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Savarankiško gyvenimo namuose ir pagaliau turiu normalų asmeninį gyvenimą. Šiuo metu dirbu valymo paslaugų įmonėje, rūpinuosi prekybos centro švara ir tvarka. Turiu galimybę užsiimti dalykais, kurie man įdomūs,  pavyzdžiui, mėgstu įvairius kultūrinius renginius mieste, domiuosi šalies politiniu gyvenimu, esu aktyvus katalikų bendruomenės veiklose, iki COVID–19 keliavau kartu su piligrimais po šventas Europos vietas ir tikrai žinau, kad keliausiu ateityje, kai ši pandemija pasibaigs. Esu tikintis žmogus, man svarbu melstis, dalyvauti šv. mišiose, turėti galimybę prieiti išpažinties, aukoti lėšų bažnyčiai.

Ar galėtumėte papasakoti kokį nors ryškų prisiminimą iš savo vaikystės ? Kokia ji buvo?

Mano ryškiausias ir pats gražiausias vėlyvosios vaikystės prisiminimas yra apie globėjų Giedrės ir Virgilijaus Šironų šeimą. Turėjau galimybę gyventi šioje nuostabioje šeimoje savaitgalio dienomis ir atostogų metu beveik 4 metus.

Nuo 16 metų patarnaudavau kunigui šv. mišiose. Man labai patikdavo nueiti į bažnyčią, ten jausdavau ramybę, pasimelsdavau už mirusius tėvus.

Labai skaudžiai prisimenu patyčias Pabradės globos namuose. Prasikaltusius vaikus auklėtojos išrengdavo nuogai, nuvesdavo į prausyklą, surišdavo rankas ir kojas ir paguldydavo ant šaltų grindų. Ir žiauriausios patyčios būdavo ne tarp vaikų, tačiau iš darbuotojų – vaikams. Vaikai tyčiodavosi vadindami mane „bezdžione“ ir „kaulu vyniotiniu“, mat esu lieso kūno sudėjimo. Buvo keletas mokytojų, kurie šaukdavo ant manęs, kad nesugebu mokytis, esu nieko vertas. Keletą kartų turėjau kartoti mokymo kursą antrus metus.

Draugų vaikystėje neturėjau, paauglystėje bandžiau susidraugauti, tačiau nesėkmingai.

Apie ką svajojate gyvenime? Ką norėtumėte pasiekti?

Būdamas 20 supratau, kad esu homoseksualus. Aš supratau, kad man patinka vaikinai. Iki tol aš neturėjau žinių  apie homoseksualius žmones, aplinkui matydavau vien heteroseksualias poras ir šeimas. Jaučiausi vienišas, bandydavau įsivaizduoti ir svajoti apie santykius su vaikinu, tačiau niekada nedrįsau niekam apie tai prasitarti. Savo homoseksualumą laikiau paslaptyje ilgus metus.

Apsigyvenęs Vilniuje, Savarankiško gyvenimo namuose, pajutau kitokį požiūrį į žmones. Pasikalbėjęs su darbuotojais, supratau, kad neturiu slėpti ir gėdytis  savo homoseksualumo, įsitikinau, kad niekas neketina manęs smerkti ar pajuokti. Žinoma, man atsivėrus, gyventojų tarpe buvo visokių pašaipų ir kuždesių, bet darbuotojai visada reaguodavo ir pašaipas nutraukdavo, aiškindavo ir gyventojams, kad žmonės skirtingi ir kad tai normalu. Esu sulaukęs darbuotojų palaikymo ir LGBT+ renginiuose, kai man būdavo nedrąsu vienam dalyvauti.

Atsiradus internetui, pradėjau ieškoti mane dominančių bendruomenių kontaktų, stengiuosi nepraleisti „Baltic Pride“ eitynių.

Mano didžioji gyvenimo svajonė –  susirasti artimą širdies draugą. Aš bandau, esu kantrus, tačiau kol kas nesėkmingai. Esu labai atviras ir nuoširdus, neretai žmonės manimi pasinaudoja. Apie tai daug kalbamės su Savarankiško gyvenimo namų darbuotojais, aš turiu jų palaikymą.  Aš dar tik mokausi kurti artimą ryšį ir saugoti save nuo toksiškų žmonių.

Ar jaučiate atskirtį tarp savęs ir visuomenės? Kaip žmonės Jus priima?

Dabar jaučiuosi gerai. Patyčių ar diskriminacijos negalios ar seksualinės orientacijos pagrindu nepatiriu. Jaučiuosi visuomenės dalimi. Žmonės mane priima tokį, koks esu. O esu vertingas, kaip ir visi žmonės.

Stebėdamas žinias matau, kad Seime yra narių, niekinančių homoseksualius  žmones. Norėčiau, kad naujasis Seimas, kurį rinksime sekmadienį,  būtų šiuolaikiškesnis. Beje, savo balsavimo teise visada pasinaudoju, dar nebuvo rikimų, kuriuose nebūčiau balsavęs. Keletą kartų rinkimų dieną buvau stebėtoju.

Su Savarankiško gyvenimo namų darbuotojais daug kalbame apie tai, kas yra diskriminacija ir kaip ją atpažinti. Aš žinau, kad niekas neturi teisės manęs įžeidinėti, žeminti ar smurtauti dėl to, kad turiu negalią ir esu homoseksualus.

Jeigu galėtumėte kažką pakeisti šiame pasaulyje, ką pakeistumėte?

Norėčiau, kad mano šalyje pagaliau būtų priimtas įstatymas, leidžiantis laisvai kurti šeimas dviem apsisprendusiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų lytį. Taip pat man rūpi, kaip jaučiasi translyčiai žmonės, norėčiau, kad lyties keitimas Lietuvoje būtų įteisintas ir pasiekiamas.

Savo gyvenimu esu patenkintas ir dėkoju Dievui už viską, ką turiu. Kaip jau minėjau, iki visiškos gyvenimo pilnatvės man trūksta artimo širdies draugo.

Kaip manote, ko kiti galėtų iš jūsų pasimokyti?

Drąsos atsiskleisti ir apie tai kalbėti viešai. Turiu intelekto negalią ir esu homoseksualus. Atkakliai siekiu tikslų, kurie man svarbūs. Pavyzdžiui, širdimi jaučiu, kad man pavyks susirasti gyvenimo draugą.

Neapykantos nusikaltimai – tai nusikalstamos veikos, kurių motyvas yra išankstinės nuostatos, neapykanta asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Jei patyrėte neapykantos nusikaltimą, apie tai saugiau galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimo platformoje https://manoteises.lt/pranesk/ Gavus pranešančiojo sutikimą, pranešimas bus persiųstas policijai bei nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.