Apie LGBT+ žmonių artimuosius, jų reakcijas, išgyvenimus po artimojo atsiskleidimo ir galimus pagalbos sau bei kitiems būdus kalbasi Augustas Čičelis ir Grytė Ruzgė, iniciatyvos „išgir̃stì“ komandos nariai, vedantys psichologinio palaikymo grupes ir teikiantys pagalbą individualiai.
Augustas: Neseniai vienas mano pažįstamas, emigravęs iš Lietuvos prieš keletą metų, paklausė apie „išgir̃stì“ veiklą. Užsiminiau ir apie LGBT+ artimųjų paramos grupę, kurios dauguma dalyvių – tėvai, ir susidūriau su nuoširdžia nuostaba. Jam, homoseksualiam vaikinui, kuris kartkartėmis ilgesniam ar trumpesniam laikui atvyksta į Vilnių, atrodė, kad ir daugumai LGBT+ žmonių čia gyventi nėra blogai, o kas negerai gali būti jų tėvams?! Apie kokius sunkumus jie gali kalbėtis ir kokio palaikymo jiems gali reikėti? Man atrodė taip savaime suprantama, kad Lietuvoje su sunkumais dažnai susiduria tiek LGBT+ žmonės, tiek ir jų artimieji, kad net nežinojau, nuo ko pradėti.
Grytė: Man pirmiausia ateina į galvą tai, kad po vaiko atsivėrimo tėvus dažnai ištinka nemenka krizė. Aišku, LGBT+ žmonėms irgi neretai reikia pagalbos, bet jie paprastai santykį su savo tapatybe ar orientacija atranda palaipsniui, po ilgų vidinių diskusijų. Tėvams dažnai tai būna kaip žaibas iš giedro dangaus.
Kalbant apie seksualinę orientaciją, dažnai tėvai gali labai ilgai likti spintoje, nes vaikas iš esmės nepasikeičia, keičiasi žinojimas apie gyvenimo detales, partnerius ir pan. Kai kalbame apie lyties tapatybę, ypač tokiu atveju, kai vaikas yra tranzicijoje, neretai pasislėpti yra sunkiau. Tėvams tenka ne tik priimti, jų supratimu, naują žmogų, bet ir atlaikyti aplinkinių reakcijas, pradedant giminėmis ir baigiant gatvėje sutiktais pažįstamais. Pamenu, kažkuri iš mamų sakė: „Turėjau sūnų, o dabar jau dvejus metus turiu dukrą.“ Jai tai yra kaip naujas vaikas. Aišku, vaikas tas pats, tačiau pokyčiai gali būti gana dideli, o mūsų visuomenėje lyčiai suteikiama ypač svarbi reikšmė. Kai vaikas pasako, kad yra kitos lyties, nei įsivaizduoja tėvai, gal ir ne visada ištinka toks „O dieve, ką dabar daryti?!“, bet paprastai viduje vis tiek kažkas turi persiversti.
Augustas: Bet daugelis po LGBT+ artimojo atsiskleidimo pagalvoja: „O dieve, ką dabar daryti?!“ Ir dažnai tai yra klausimas, ką daryti su aplinka, kurioje mes gyvename. Pradedama pastebėti homofobiją, transfobiją, aplinkinių priešiškumą, neapykantos kalbą. Atrodo, kad reikia kažką nuveikti, kad vaikui ar kitam artimajam būtų lengviau gyventi. Ir tada dažnai susiduriama su bejėgiškumu, nes pakeisti situacijos iš esmės yra neįmanoma.
Grytė: Dar dalis tėvų pradeda galvoti, kad dabar reikia savo vaiko gailėti, koks jis nelaimingas, kaip jam nepasisekė, nors pačiam atsiskleidusiam žmogui dažnai taip neatrodo. Turbūt geriausia, ką artimas žmogus galėtų padaryti, tai palaikyti LGBT+ žmogų. Neginčyti, nebandyti pakeisti, nestabdyti. Viena nemaloniausių situacijų – kai bandoma kvestionuoti, įtikinti, kad galbūt visgi yra kitaip, nei LGBT+ žmogus galvoja, kad greičiausiai tapatybė ar orientacija yra tik laikina stadija. Kartais net pasitelkiama kitų žmonių nuomonė, pavyzdžiui: „Mano draugas psichologas sakė, kad tu negali būti translytis.“ Tada žmogus, kuris galbūt jau ir taip seniai kovoja su aplinka, dar turi stoti į kovą su savo tėvais ar kitais artimaisiais, siekdamas jiems įrodyti, kad viskas su juo yra gerai. Atsiranda didelis papildomas krūvis.
Augustas: Kita reakcija po artimojo atsiskleidimo: „Aš beveik nieko nežinau apie LGBT+ ir dabar noriu sužinoti viską, bet nežinau, kaip, kiek, ko klausti.“ Visi klausimai galvoje gali atrodyti kvaili ir nerangūs. Gali būti baisu įžeisti, sužeisti.
Grytė: Man atrodo, pats LGBT+ žmogus nustato ribas, kiek nori apie save pasakoti. Dažnai po atsiskleidimo LGBT+ žmonės skundžiasi, kad tuo viskas ir pasibaigė: „Aš pasakiau, o dabar visi tiesiog vengia šitos temos.“ LGBT+ žmogui, kuriam atrodo, kad jau padarė didelį darbą, visai nesinori dar per prievartą kišti kažkokią informaciją. LGBT+ tema šeimoje dažnai lieka tabu. Tad šie klausimai gali būti svarbūs tiek tėvams ar kitiems artimiesiems, tiek LGBT+ žmogui.
Man visai patiko atvejis, kai homoseksualus sūnus tiesiog atvežė mamai krūvą knygų ir filmų ir pasakė, kad ji šviestųsi. Tuomet nereikia įdėti daug emocinės energijos kažką įrodinėjant, bet taip pat pateikiama informacija. Galima artimuosius nukreipti į „išgir̃stì“, suteikti informacijos apie LGBT+ artimųjų palaikymo grupę.
Augustas: Iš tiesų labai dažnai LGBT+ bendruomenėje girdžiu apie įtampos kupiną tylą tėvų šeimoje. Neretai nuskamba: „Mane iš esmės priima, tačiau mes apie tai nekalbame“, – tokia situacija išgyvenama kaip tam tikras atstūmimas. O visai norisi, kad tavimi ar tavo partneriu tėvai pasidomėtų taip, kaip domisi, pavyzdžiui, tavo sesers šeima.
Aišku, yra situacijų, kai artimajam geriau pabūti su savimi arba ieškoti pagalbos iš šalies. Kai jaučiama, kad viduje itin daug sąmyšio, pykčio, kyla grėsmė užsipulti ar įskaudinti. Tuomet verta įvardyti, kad tau tai yra nauja situacija ir reikia pabūti vienam, skirti laiko suprasti, kas vyksta, suprasti, ko gali ar nori paklausti.
Grytė: Taip, iš vienos pusės svarbus nuoširdumas, o iš kitos – nežalojimas. Kartais artimajam geriau atsitraukti, susidėlioti viduje ir tada jau grįžti į santykį. Kalbant apie rūpestį, viena reakcija gali būti perdėtas saugojimas ir baimių ištransliavimas, tai paprastai tikrai nepadeda, o visai kita – palaikymo suteikimas.
Augustas: LGBT+ žmonės iš tiesų gali susidurti su daugiau sunkumų nei jų bendraamžiai. Tuomet itin svarbu žinoti, kad šalia turi tave priimantį artimąjį, su kuriuo gali atvirai pasikalbėti apie problemas ir sulaukti palaikymo. Dažnai tai nėra savaime suprantama.
Kitas pavojus yra nuvertinti, koks reikšmingas atsiskleidimas gali būti LGBT+ žmogui. Kartais artimajam gali atrodyti, kad nėra čia ko sureikšminti, galbūt jis apie tapatybę numanė ar žinojo jau anksčiau. Svarbu sureaguoti į atsiskleidimą kaip į pasitikėjimo ženklą ir domėtis, ką jis reiškia LGBT+ žmogui. Man iki šiol labai užkliūva palaikymo komentarai „Man nesvarbu, su kuo tu miegi“. Paprastai LGBT+ žmogui labai svarbu, „su kuo jis miega“. LGBT+ tapatybė dažnai susijusi su svarbia asmenine patirtimi.
Grytė: Man atrodo, labai svarbus yra noras priimti. Tada žmogus imasi veiksmų, domisi, kas galėtų padėti priimti. Priėmimas šiuo atveju yra susitaikymas su situacija. Ir ne toks susitaikymas, kad „kaip gaila, kad taip yra, bet ką padarysi“. Mane labai jaudina, kai LGBT+ vaikų tėvai, kurie, kaip ir daugelis kitų tokių tėvų, pradžioje išgyvenę vidines dramas ir norą pakeisti savo vaiką, gali tvirtai pasakyti: „Aš nenorėčiau, kad mano vaikas būtų kitoks, nei jis yra.“ Tik aišku, tai neatsitinka iš karto.
Augustas: Kartais gali atrodyti, kad lengvai pasiekiamos informacijos nėra daug, tačiau jos visai pakanka. Nebūtina ieškoti spausdintos knygos. Portale „isgirsti.lt“ galima pasiskaityti apie tai, kokios reakcijos tėvams gali kilti ir kaip jie galėtų elgtis vaikui atsiskleidus. Ši informacija iš esmės tinka ir kitiems artimiesiems. Jausmų gali būti įvairiausių. Svarbu, ką žmogus su jais daro. Net ir ypač atvirą ir besistengiantį visus priimti asmenį, atsiskleidus artimajam, gali apimti sunkūs jausmai, kilti klausimų. Svarbu ieškoti palaikymo savo artimoje aplinkoje ar už jos. Kai kam informacijos niekada nebus gana, kai kas neras tokių atsakymų, kurių jie ieško. Dažniausiai klausimai nurimsta atėjus priėmimui.
Kokios individualios ir grupinės pagalbos „išgir̃stì“ gali sulaukti šiuo metu, gali sužinoti apsilankęs isgirsti.lt. Iniciatyvą remia Aktyvių piliečių fondas, EEE finansinis mechanizmas ir fiziniai asmenys.
