„Artėjant šventėms, daugelis vis dar prisimena pasakojimus, kaip sovietiniu laikotarpiu žmonės švęsdavo religines šventes užsitraukę užuolaidas, slėpdamiesi – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pranešime spaudai cituojama universiteto profesorė Milda Ališauskienė, kuri kartu su kolegomis atliko tyrimą apie religines mažumas sovietinėje Lietuvoje.
„Pats sovietinės valdžios priešiškumas religijai gali būti įvairiai aiškinamas, bet svarbu pabrėžti, kad tai buvo politinis režimas, kurio priešiškumas religijai pirmiausia kilo iš valstybės noro kontroliuoti, pajungti visas religines organizacijas savo tikslams, nors oficialiai sąžinės laisvė ir nebuvo uždrausta“, – teigia VDU profesorė M. Ališauskienė.
Pasak jos, Katalikų Bažnyčios kronika ir kiti istoriniai šaltiniai liudija apie žmonių pastangas išlaikyti savo tikėjimą ir jo praktikas sovietmečiu bei atskleidžia, su kokiomis kliūtimis jie susidurdavo.
„Mus domina religinių mažumų santykis su valstybe ir visuomene sovietiniu laikotarpiu bei šiuolaikinėje Lietuvoje, todėl išsikėlėme tikslą išanalizuoti socioistoriniu požiūriu religijos ir valstybės bei visuomenės santykius sovietmečiu, t. y., kaip jie buvo konstruojami, kaip jie veikė asmeninius žmonių pasirinkimus bei kokie valstybės ir religijos santykių modeliai iš sovietmečio perkeliami ir į šiuolaikinę Lietuvą“, – apie tyrimo tikslus pasakoja sociologė M. Ališauskienė.
Tyrime dalyvavo evangelikų baptistų, evangelikų sekmininkų bei Jehovos liudytojų religinės bendruomenės.
Interviu su sociologe, religijotyrininke – apie religinių mažumų būtį sovietmetyje ir kodėl tiek sovietinis, tiek šiuolaikinis laikotarpis leidžia kalbėti apie tai, kad religinių mažumų ir visuomenės santykius iš esmės formuoja valstybės politika religijos atžvilgiu.
Kaip sovietmečiu buvo vykdoma religinių mažumų priespauda ir persekiojimai?
Sovietų Sąjungos Konstitucija garantavo sąžinės bei religijos laisvę savo piliečiams, tačiau, kaip neretai pasitaiko, teisės aktai lieka neįgyvendinti. Stalino valdymo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje vyko represijos religijos atžvilgiu.
Aneksavus Lietuvą, prasideda religinių bendruomenių inventorizacija – prašoma persiregistruoti, daliai pavyksta tai padaryti, kitoms – ne, visos religinės bendruomenės yra nuolat stebimos.
Persekiojimai ir jų intensyvumas sovietmečiu priklausė nuo religinės bendruomenės santykio su valstybe – ar tai buvo legali, ar nelegali organizacija. Dalis religinių mažumų bendruomenių veikė kaip legalios, kita dalis – nelegaliai. Tokią situaciją lėmė tiek sovietinės valdžios politika – aktyvus kišimasis į bendruomenių veiklą, tiek pačių bendruomenių apsisprendimas nebendrauti su valdžia.
Mūsų tyrimo dalyviai pasakojo, kad valdžios persekiojimai dėl religijos atsiskleidė per suteikiamas galimybes. Daugelis mūsų pašnekovų dėl tikėjimo ir priklausymo religinės mažumos organizacijai neturėjo galimybių mokytis aukštojoje mokykloje.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad religinių mažumų nariams jau mokykloje būdavo užkertamos galimybės kilti socialiniais laiptais, kuomet, valdžiai sužinojus, kad jaunuolis dalyvauja religinės bendruomenės veikloje, tai atsispindėdavo jo charakteristikoje ir lemdavo apribojimus siekti aukštesnio išsilavinimo bei tuo pačiu kitų galimybių.
Jehovos liudytojų pasakojimuose randame, jog šios religinės organizacijos pacifistinės nuostatos nebuvo priimtinos Sovietų Sąjungoje ir bendruomenei priklausę jauni vyrai privalėdavo arba eiti į armiją, arba, jeigu į ją neidavo, sulaukdavo įkalinimo – dažnu atveju, įkalinimai kartodavosi. Atsisakymas tarnauti armijoje buvo vertinamas kaip atsisakymas bendradarbiauti su valdžia.
Taip pat iš informantų naratyvų matome, kad legalios religinės organizacijos sulaukdavo nuolatinių vizitų, kuriais buvo siekta stebėti ir perduoti informaciją valdžios institucijoms. Jehovos liudytojai, kurie buvo priversti veikti kaip nelegali organizacija, taip pat pabrėžė, kad nuolatos jautė stebėjimą.
Informantai pasakojo, kad, pavyzdžiui, atvykdavo automobiliai ir stovėdavo tose vietose, kur vykdavo jų susitikimai. Vis dėlto šie pasakojimai liudija ir tokią vidinę šios bendruomenės narių valią, nepaisant visko, eiti į tuos susitikimus, būti kartu su kitais bendruomenės nariais.
Kokiais būdais religinėms mažumoms visgi pavykdavo užsiimti religine veikla, nepaisant persekiojimų? Kokių išlikimo strategijų buvo imamasi?
Skirtingais sovietinio režimo laikotarpiais aptinkame įvairias religinių praktikų patirtis. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu grįžusiems iš tremties žmonėms ne visiems buvo leista apsigyventi Lietuvoje.
Jehovos liudytojų pasakojimai atskleidžia, kad dauguma jų, sugrįžusių iš tremties, apsigyveno Sovetske ir iš čia bandė atkurti bendruomenės veiklą Lietuvoje. Kai kurie baptistai ir sekmininkai, taip pat negalėdami po tremties grįžti gyventi į Lietuvą, apsistojo Latvijoje, kur vyko intensyvesnis šių bendruomenių gyvenimas.
Dauguma religinių mažumų bendruomenių sovietmečiu neturėjo savo patalpų, dažniausiai susitikdavo kieno nors namuose, nors būta bandymų ir įsigyti patalpas. Nelegalios sovietmečiu veikusios religinės organizacijos susitikimus organizuodavo ne tik namuose, bet ir miškuose.
Pavyzdžiui, krikšto ceremonijos vykdavo sunkiai prieinamose vietose prie upių ar ežerų, kad niekas nepastebėtų. Atskleidžiama ir tokių atvejų, kuomet tikintieji, imituodami pasivaikščiojimą po mišką, grybavimą ar uogavimą, eidavo susitikti su savo bendruomenės nariais.
Kaip sovietmečiu religines mažumas vertino pati visuomenė? Ar ir iš jos buvo susilaukiama persekiojimų ar diskriminacijos?
Sovietinio laikotarpio religinių mažumų santykio su valstybe analizė parodo, kiek svarbus yra valstybės indėlis į visuomenės nuomonės formavimą. Septintojo dešimtmečio pradžioje, vykdant antireliginę propagandą, paliečiamos ir konkrečios religinės bendruomenės – baptistai ir sekmininkai, kurie valstybės vykdomos antireliginės propagandos buvo pateikiami kaip progreso atsisakę žmonės, jiems buvo prilipdyta „sektantų“ etiketė.
Religinių bendruomenių veiklų apribojimas ir valstybės politika lėmė, kad jų veikla visuomenei buvo nematoma, tad jos atsidūrė po tam tikra paslapties skraiste, kas vėlgi sukelia žmonėms daug nepasitikėjimo, įtarumo ir įvairių interpretacijų. Galime manyti, kad dalį šiuolaikinės Lietuvos visuomenės vis dar veikia tuo metu suformuotas neigiamas kai kurių religinių mažumų bendruomenių įvaizdis.
Kaip keitėsi religinių mažumų ir valstybės santykiai Lietuvai atgavus nepriklausomybę?
Pirmiausia, žinoma, keičiasi politinis režimas. Nepriklausomoje Lietuvoje visos religinės bendruomenės gali veikti legaliai, jeigu turi tokį poreikį registruotis. Vis dėlto ir šiuo laikotarpiu valstybė imasi proaktyvaus vaidmens ir, jau rengiant LR Konstituciją, o vėliau ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą, pradeda religines bendruomenes diferencijuoti į tradicines, valstybės pripažintas ir kitas religines bendruomenes.
Toks valstybės proaktyvumas taip pat apriboja kai kurių religinių mažumų bendruomenių veiklą. Rengiant LR Konstituciją religinių mažumų bendruomenės protestavo prieš tokį diferencijavimą, tačiau jų argumentai liko neišgirsti įstatymų leidėjų.
Tyrimo dalyviai, viena vertus, sako, kad buvimas religinės mažumos bendruomenės nariu sovietmečiu ir šiuolaikinėje Lietuvoje yra nepalyginami dalykai. Kita vertus, jie taip pat kalba ir apie tai, kad tam tikri santykių su valstybe ir visuomene modeliai kartojasi.
Šiuolaikinė Lietuvos valstybė linkusi diferencijuoti religines bendruomenes ir tokiu būdu ne tik nustato savo santykį su šiomis bendruomenėmis, bet ir lemia jų santykius su visuomene. Matome, kad tiek sovietinis, tiek šiuolaikinis laikotarpis leidžia kalbėti apie tai, kad religinių mažumų ir visuomenės santykius iš esmės formuoja valstybės politika religijos atžvilgiu.
Remiantis jūsų tyrimo metu atliktais interviu su religinių mažumų atstovais, ką informantai atskleidė kalbėdami apie savo padėtį šiandieninėje Lietuvoje?
Mūsų tyrime dalyvavo dvi religinės bendruomenės, kurioms jau suteiktas valstybės pripažinimo statusas, ir viena bendruomenė, tai yra Jehovos liudytojai, kurie šiuo metu siekia valstybės pripažinimo statuso.
Valstybės pripažinimo statusas suteikia tam tikras privilegijas ir galimybes. Tačiau, būdamos negausios ir neturėdamos žmogiškųjų resursų, šios bendruomenės negali visavertiškai pasinaudoti valstybės pripažinimo statuso suteikiamomis privilegijomis.
Pavyzdžiui, dauguma religinių mažumų bendruomenių negali pasinaudoti privilegija turėti savo tikybos pamokas valstybinėse mokyklose, nes tam reikalingi didžiuliai resursai tiek programos bei priemonių parengimui, tiek mokytojų paruošimui. Dažnu atveju valstybės pripažinimo statusas suteikia religinėms mažumoms simbolinį pripažinimą ir prisideda prie santykio su visuomene kaitos.
Tyrimo metu vyko ir vis dar vyksta svarbus religijos ir Lietuvos valstybės santykių procesas – valstybės pripažinimo suteikimo senovės baltų religinei bendruomenei „Romuva“ procesas. „Romuvos“ bandymas tapti valstybės pripažinta religine bendruomene parodė, kad ne visos religinės bendruomenės yra pageidaujamos valstybės pripažintų religinių bendruomenių sąraše.
„Romuvos“ prašymo suteikti valstybės pripažinimo statusą svarstymų Seime išklotinės atskleidžia Lietuvos religinio žemėlapio politizavimą bei siekį įtvirtinti krikščionybės, o dažnu atveju politikai turi omenyje konkrečiai Romos Katalikų Bažnyčią, dominavimą. Vieši politikų pasisakymai apie valstybę kaip krikščionišką ar katalikišką nelieka nepastebėti religinių mažumų bendruomenių narių, kurie apie tai užsiminė ir savo pasakojimuose.
Interviu parengtas vykdant mokslinių tyrimų projektą „Religinės mažumos šiuolaikinėje Lietuvoje“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-20-24.
