Viešo dviejų vyrų bučinio interpretacijos varijuoja nuo pasipiktinimo dėl asmeniškai kylančių seksualinių fantazijų apie vyrų seksą iki paskatintos diskusijos apie įvairovę ir įtrauktį.
Statistinė, subalansuota Lietuvos gyventojo neva tai tolerantiška reakcija yra maždaug tokia: „Tegul bučiuojasi sau namuose, kodėl reikia demonstruotis?!“ Ir TV3 televizija, atrodo, tam pritaria, apdairiai nusukdama kameras.
Viskas, kas vyksta ant scenos, labiausiai yra skirta ne scenos partneriui, bet plačiajai auditorijai – perduoti kokią nors svarbią meninę, politinę ar socialinę žinutę. Ar M.A.M.A renginyje dviejų menininkų siekis buvo nepadoriai seksualiai sujaudinti publiką ir sužadinti aistras? Visi supranta, kad tokiam tikslui yra kitų, gerokai paveikesnių priemonių.
Man šio bučinio žinutė paprasta, bet labai svarbi mūsų šalyje – vienalytės poros egzistuoja ir gyvena gyvenimus. Ir taip – bučiuojasi ir mylisi irgi. Šito fakto didelė dalis bendruomenių ir politikų nenori girdėti ir matyti.
LGBTQ bendruomenei, ypatingai jauniems žmonėms, tai yra labai svarbi palaikymo žinutė. Juk aistra, meilė ar artumas – tai ne įstatymų normų ar visuomenės nuostatų kausimas, o universali tiek vienalyčių, tiek skirtingų lyčių porų patirtis. LGBTQ žmonėms trūksta palaikymo, padrąsinimo, kad viskas su tavimi gerai, jeigu tave traukia tos pačios lyties žmogus, ar nori su juo būti kartu, kad tu turi teisę būti tokiu(-ia), koks(-ia) esi.
Karilė Levickaitė, Joe Wood nuotr.
LGBTQ patirčių normalizavimas mūsų šalyje – vis dar didelis iššūkis. Nuoširdžiai manoma, kad du kartu gyvenantys yra, žinoma, besidalinantys būstu kambariokai, o už rankų gatvėje susikibusios moterys – tikrai tik labai geros draugės. Tokiame kontekste belieka nusukti kameras nuo dviejų vyrų bučinio.
Milžiniškas skaičius – 84 proc. Lietuvoje gyvenančių LGBTQ žmonių – nepasisako atvirai apie savo seksualinę orientaciją. Jokioje kitoje Europos Sąjungos šalyje tiek daug apie save neprabylančių LGBTQ žmonių nėra.
Suvokimas apie tai, kad tavo seksualinė orientacija skiriasi nuo daugelio aplinkinių, ateina ankstyvoje paauglystėje, maždaug sulaukus 13 metų, teigiama tyrėjų, nagrinėjusių LGBTQ jaunimo patirtis Anglijoje. Paauglystė – sudėtingų patirčių kupinas amžius dėl kintančios savasties ir identiteto paieškų. Tačiau LGBTQ jaunuoliai yra ypatingoje rizikoje patirti psichikos sveikatos sunkumus, ir tai susiję su tuo, kad jie nuolat ir mato ir girdi savo atžvilgiu neigiamas nuostatas ir diskriminaciją aplinkoje įvairiomis formomis. LGBTQ žmonių psichologinė savijauta Lietuvoje yra viena prasčiausių visoje Europos Sąjungoje: 1 iš 3 apklaustųjų nurodė, besijaučiantys nuolatos arba didesnę dalį laiko prislėgti, išgyvenantys depresyvias būsenas.
Mokslo tyrimai rodo, kad LGBTQ žmonėms psichikos sveikatos paslaugų ir pagalbos gavimas yra gerokai apsunkintas, lyginant su kitais žmonėmis. Ir tai nėra nuostabu, kadangi istoriškai psichologija ir psichiatrija turi milžinišką moralinę skolą LGBTQ bendruomenei. Homoseksualumas ilgai buvo ne tik kriminalizuotas, bet ir patologizuotas. Ilgas kelias siekiant suprasti ir priimti LGBTQ žmones kaip įvairovės dalį, psichikos sveikatos politikoje atsispindi dešimtmečiais, o Lietuvos profesinėse bendruomenėse šis diskursas deramai neaktyvuotas iki šiol.
1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichikos sveikatos sutrikimų sąrašo.
1975 m. Amerikos psichologų asociacija paskelbė, kad homoseksualumas nėra psichikos sveikatos sutrikimas.
1990 m. Pasaulio Sveikatos Organizacija patvirtino Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, kurioje homoseksualumo kaip sutrikimo nebeliko.
2018 m. Pasaulio sveikatos organizacija pristatė Tarptautinės ligų klasifikacijos vienuoliktąją redakciją TLK-11, kurioje translytiškumas nebėra klasifikuojamas kaip psichikos sveikatos sutrikimas. Tokiu būdu tikimasi mažinant stigmą ir diskriminaciją bei gerinti sveikatos paslaugas.
2019 m. Amerikos psichoanalitikų draugija išreiškė viešą atsiprašymą dėl to, kad homoseksualumas buvo traktuojamas kaip psichikos sveikatos sutrikimas ir praeities klaidos prisidėjo prie LGBTQ žmonių diskriminacijos ir psichologinio traumatizmo.
2021 m. Australijos Parlamentas pirmąkart pasaulyje uždraudė įstatymu praktikuoti konversinę terapiją (kai psichikos sveikatos specialistas konsultacijų metu siekia pakeisti seksualinę orientaciją į numanomąją tradicinę), kaip pseudomokslinę LGBTQ žmones žalojančią praktiką, kurie ir taip yra neigiamai yra paveikti stigmos diskriminacijos.
2021 m. pirmasis tyrimas apie tos pačios lyties šeimas parodė, kad tokios šeimos ne tik jaučiasi teisiškai nesaugios, tačiau susiduria su neigiamais homofobijos padariniais, nesijaučia galintys lygiavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Taigi LGBTQ žmones supanti nedraugiška aplinka nuo patyčių klasėje iki istorinio sisteminio traumatizmo, reikalauja įveikimo. Todėl aistringą vienalytės poros bučinį matau ne tik kaip asmeninio seksualumo išraišką, bet ir kaip svarbų save įtvirtinantį LGBTQ bendruomenės socialinį – politinį aktą, reiškiantį primestos gėdos jausmo ir nenormalumo etiketės atmetimą, veiksmą už lygiateisiškumą ir priėmimą, už savo ir kitų bendruomenės atstovų, o ir visos visuomenės gerovę. Ar tai šitaip baisu, kad tikrai reikia nusukti kameras?
Amerikos psichologų asociacijos paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad persikėlus gyventi iš šalies, kurioje stigma LGBTQ žmonių atžvilgiu yra didelė, į kitas lygiateisiškumu pasižyminčias šalis, gėjai ir biseksualūs vyrai patiria ženkliai mažesnę savižudybės ir depresijos riziką, ypač kai naujoje šalyje jie gyveno penkerius ar ilgiau. Kokia šalimi mes renkamės būti?
Scenos grandai BIX, kurie, beje, tuose pačiuose M.A.M.A. apdovanojimuose buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos muzikai, 1991 metais išleisto pirmo savo albumo „Akli kariai“ pirmoje dainoje traukė: „Daug kas bus, nusiauk batus, mokytojas Froid tavo galvoj <…> Neverk, mama, sex revolution!“
