Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk mus Contribee!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Karilė Levickaitė. Ne, empatija neišgelbės pasaulio?

Karilė Levickaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Karilė Levickaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Karilė Levickaitė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė | 2023 12 29

Apžvelgiant 2023 metus, norisi pasidžiaugti, kad tikrai turėjome jautrumo, empatijos, o Lietuvos gyventojai mokosi aukoti, suprasdami, kad yra žmonių, kuriems reikia labiau. Daug nuoširdaus dėmesio Ukrainai, jos žmonėms ir kariams. Matyti, kad didėja supratimas, jog aukojant vaikams reikia ne tiek daiktų, kiek psichologinės paramos ar kitos svarbios investicijos į jų stabilią kasdienybę bei savijautą.

Gebėjimas empatizuoti yra svarbus sociumo narių savireguliacijos dėmuo. Tačiau moralės psichologas Paul Bloom (Kanada) meta šiam svarbiam mūsų gebėjimui iššūkį, griežtai teigdamas, kad priimdami sprendimus šiuolaikinėje visuomenėje, o juolab post-tiesos politikoje, mes turime mokytis remtis faktais, susitarimais, ne tiek emocijomis, kurios gali būti suklaidinančios mus realiame pasaulyje.

Mokslu yra patvirtinta prielaida, kad puikiu dalyku – empatija – grindžiami neretai itin šališki argumentai. Taip yra todėl, kad žmonės linkę empatizuotis su panašiais į save, ar remdamiesi vieno ar kelių asmenų dramatišku patyrimu, o ne masiniais ar pasauliniais, ilgalaikes pasekmes turinčiais reiškiniais. Taigi jeigu plačiojoje diskusijoje ar politikoje yra remiamasi vien empatija, vengiama remtis statistiniais duomenimis ir mokslo įrodymais ar pilietinėmis teisėmis, visuomenėje gilėja atskirtis ir stigma. Maža to, tai gali įžiebti ir neapykantą bei panieką tam tikroms grupėms.

Pavyzdžiui, prieš kelias savaites Lietuvoje įvyko skaudi tragedija. Psichikos distresą patirianti moteris žuvo nuo policijos pareigūno ginklo. Situaciją palikime nuošalyje – pradėtas ikiteisminis tyrimas įvertins detales ir pateiks pagrįstas išvadas. Tačiau viešojoje erdvėje verdiktas buvo vienareikšmiškas: policijos veiksmai pateisinti, nesulaukus net tyrimo išvadų, nes pareigūnai turi teisę gintis, o pareigūnų patirtys tokiais atvejais labai sunkios. Šiems teiginiams sunku būtų prieštarauti, tik bėda tokia, kad tokiame kontekste tarsi nuvertinama prarasta gyvybė, siejant moters patirtis su psichikos sveikatos sutrikimais. Empatizuojantis su policijos pareiūnu, ginančiu visuomenę, sunku yra jausti empatiją žmogui, esančiame psichikos distrese ir besielgiančiam agresyviai bei aplinkiniams sunkiai suvokiamai.

Paul Bloom teigimu, rasizmas, ksenofobija, kuri remiasi pykčio emocija – taip pat kildinamas iš empatijos. Remiamasi menama „savųjų“ žmonių engimo, apsigynimo svarbos retorika. Tačiau, kaip ir minėta, empatija leidžia mums tapatintis su panašiais į save, kurių patirtys yra mums suprantamos, suvokiamos, priimtinos, kasdieninės.

Gal todėl LGBTQ+ žmonės turi kasdien įrodinėti savo lygiateisiškumą Lietuvoje? Visiškai kompromisinis partnerystės įstatymas, turėjęs suteikti apsaugos kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims, nesusilaukė palaikymo ir paskendo tarp „kitų valstybei svarbių reikalų“.  O gal dar ne laikas… ypač karo metu. Tačiau ar yra didesnė prasmė priešintis totalitarinei, pamatines žmogaus teises niekinančiai sistemai negu savo šalyje ir žodžiu, ir veiksmu ginti žmogaus teises? Vis dėlto empatizuotis su LGBTQ+ bendruomene daliai visuomenės narių ir politikų lyg baisu ir sudėtinga, nes patirtys kitoniškos. Tokia trumparegiška laikysena skaldo visuomenę.

Tačiau mums, Lietuvos gyventojams, nesunku pajusti, kad norime saugoti ir ginti savo šalį. Mūsų istorinės-kultūrinės traumos kontekste – tai labai svarbus mums, kaip valstybei, aspektas. Deja, neretai jis tampavienaprasmiška egocentriška gynyba nuo kitoniškumo, labai pavojingai normalizuojant ir įgalinant ksenofobinį diskursą.

Mes – tai ir kaip visuomenė, ir kaip institucijų sistema. Juk institucijose irgi dirba žmonės: nuo Seimo iki policijos, nuo mokytojų iki gydytojų. Ir jie taip pat su kažkuo empatizuojasi. Žinau, kad vienoje Vilniaus mokyklų mokytoja vaikams aiškino, kokie pavojingi mums yra kitataučiai, kitų religijų atstovai, o ypatingai musulmonai, besibraunantys pro Lietuvos sieną iš Rytų. Ar tikrai mokymų programos tokias interpretacijas numato? Ar jos kyla tiesiog iš nesaugumo, susitapatinant išskirtinai su sau pažįstamais kontekstais?

Istorikas Yuval Noah Harari (Izraelis) skatina dekonstruoti neapykantos apraiškas visuomenėje, kuomet smerkiami, paliekami nuošaly arba tiesiogiai diskriminuojami tam tikrų grupių žmonės: jeigu nori gėrio savo tautiečiams, savo valstybės dalyviams, visiškai bereikalingos yra kovos prieš tam tikras grupes, kurių tu nesupranti. Būk tiesiog geras savo valstybei: mokėk mokesčius, savanoriauk, būk pilietiškas ar pilietiška. Tokiu būdu palaikysi tuos savo visuomenės narius, kuriems reikalinga parama ar pagalba, nors tu to ir nematai.

Rūpėti kitiems, deja, yra ne visada yra lengva. Lietuvos visuomenės nuomonės apklausų rezultatai aiškiai rodo, kad nenorima su tavimi turėti reikalų, jeigu turi emocinių ar elgesio sunkumų ir mokaisi mokykloje, jeigu ilgą laiką patiri psichikos sveikatos sutrikimus, jeigu esi asmuo su intelekto negalia, jeigu esi romas, ar išpažįsti islamą.

O kas, jeigu esi senas ar negražus? Jeigu ne viskas sekasi gerai ir daug verki ar vengi susibūrimų? Jeigu nesi tas, kuris patenka į mūsų visuomenės emocinę malonę ir kuriam empatizuoti nėra labai įprasta?

Psichologijoje vis dažniau vartojamas žodis – atjauta. Atjauta, skirtingai nei empatija, reiškia moralinį, vertybinį kito žmogaus supratimą, jo kančios suvokimą ir atliepimą. Skirtingai nuo empatijos, tai yra ne tiek emocinis kiek vertybinis pasirinkimas.

Moralės psichologas Paul Bloom (Kanada) empatiją visuomeninėje diskusijoje ir politikoje prilygina cukrumi prisotintam limonadui – saldžiam, skaniam, tačiau kenksmingam mūsų sveikatai. Todėl visuomenėms siūloma vertybinė, mokslo įrodymais ir žmogaus teisėmis grįsta dieta.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki