Tūkstančiams žmonių reikalinga, bet vis dar menkai pažįstama, apipinta įvairiausiais mitais ir stigmomis – lengvai suprantama kalba nuo šių metų tampa privalomu informacijos pritaikymo metodu. Jau galima paskaityti ir visai šviežią pirmąją Lietuvoje grožinės literatūros knygą, adaptuotą suvokimo sunkumų patiriantiems skaitytojams. Šie pasiekimai – svarbus žmonių su negalia teisių proveržis, tačiau įgyvendinimo kelias dar nenueitas. Kas yra lengvai suprantama kalba, kam ji reikalinga, kokias naujas galimybes atveria ir kodėl dalis žmonių joje įžvelgia pavojų?
Lengvai suprantamos kalbos stigma
Paskutinį praėjusių metų mėnesį Lietuvos audiosensorinė biblioteka pristatė pirmąją grožinės literatūros knygą Lietuvoje, pritaikytą lengvai suprantama kalba – tai Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ adaptacija, pavadinta „Mano vardas yra Marytė“. Intelekto negalią, suvokimo sunkumų ar demenciją turintiems žmonėms brūkšnys gali tapti barjeru, apsunkinančiu teksto prasmės supratimą, todėl adaptacijos autorė šį ženklą keičia į visiems aiškų žodį „yra“. Teksto perrašymas renkantis dažniausiai vartojamus žodžius, sakinių struktūros paprastinimas, perkeltinių prasmių atsisakymas ir iliustracijos – pagrindiniai šio metodo bruožai.
Žiniasklaidoje pasirodžius žinutei, kad Lietuvoje trūksta lengvai suprantama kalba parašytų ar adaptuotų knygų, socialiniuose tinkluose dalis kultūros lauko žmonių liejo pasipiktinimą – esą literatūra tokiu būdu skurdinama, tai prilygsta tapybos kūrinio nugramdymui, buvo net siūlymas šias knygas pardavinėti vaistinėje tik su receptu. Kas tai – neįsigilinimas į temą ar įsitikinimas, kad kultūra yra tik dalies visuomenės privilegija? Pasirodo, toks pasipriešinimas kultūros prieinamumo iniciatyvoms egzistuoja ir kitose šalyse, kolegos iš Šiaurės šalių, kur literatūra pritaikoma jau daugiau kaip penkis dešimtmečius, mini lengvai suprantamos kalbos stigmą.
Ši stigma neturi rimto pagrindo, nes originalus kūrinys niekur nedingsta, atsiranda tik papildoma jo versija, kurioje, išties, kalbos grožio lieka mažiau, bet istorija, siužetas, personažai leidžia pažinti kitą tikrovę ir patirti emocijas, kurių žadinimas ir yra vienas iš literatūros tikslų. Taip pat egzistuoja baimė, kad būtent supaprastintos versijos taps dalies žmonių, gebančių skaityti įprastą tekstą, pasirinkimu, tokiu būdu apeinant būtinybę sužinoti ne tik siužetą, bet patirti ir kalbos grožį, pasakojimo sudėtingumą, perkeltines prasmes. Daugiau patirties turinčių šalių kolegos paneigia šią riziką, stebėdami, kad lengvai suprantama versija dažnai tampa keliu į originalų kūrinį.
Pagaliau suaugę žmonės su negalia ir Lietuvoje galės skaityti ne tik pasakų knygas ar vaikams skirtus žurnalus, bet istorijas, kurios labiau atitiks jų patirtis, jas plės ir stiprins suvokimo gebėjimus. Milžinišką pokytį žmones su intelekto negalia dominančiose temose pastebėjo už lengvai suprantamų tekstų testavimą atsakingi dienos centrų darbuotojai. Po įvairiausių kūrinių ištraukų ar informacinio pobūdžio teksto skaitymo centrų lankytojai ima užduoti klausimus ir gilintis į temas, kurių iki tol niekas iš jų nesitikėjo.
Kelias iš globos į pagalbą priimti savarankiškus sprendimus
Literatūra yra tik viena iš sričių, kurioje pasitelkiama lengvai suprantama kalba, pagrindinis metodo tikslas yra suteikti žmogui su negalia reikalingą informaciją, kad jis ar ji galėtų priimti kasdienius ir esminius gyvenimo sprendimus – nuo vaistų vartojimo iki finansų planavimo ar pasirinkimo, kur ir su kuo gyventi. Lietuvoje neseniai atsirado pagalbos priimti sprendimus specialistai, kurie lengvai suprantamą šnekamąją kalbą ir tekstinę informaciją pasitelkia padėdami žmonėms su negalia gyventi savarankiškai.
Dar 2023 metų pradžioje Kauno Arkos bendruomenės gyvenimo namuose gyvenanti Edita buvo viena iš maždaug 8000 žmonių, kuriems Lietuvoje yra apribotas veiksnumas. Veiksnumo netekimas arba reikšmingas jo apribojimas prilygsta civilinei mirčiai. Tai reiškia, kad žmogus pats negali priimti sprendimų, už jį tai daro globėjas, nebūtinai paisydamas žmogaus norų. Veiksnumą susigrąžinti Edita teismuose nesėkmingai bandė du kartus, tačiau šiais metais, pasitelkus sprendimų priėmimo specialistę, ir įtraukus didelę palaikančiųjų komandą, Editai pavyko įrodyti, jog geba priimti esminius savo gyvenimo sprendimus, kai informacija ir komunikacija atitinka jos galimybes.
Šis sprendimas yra be galo reikšmingas žingsnis ne tik Lietuvos teisinei sistemai, bet visuomenės suvokimui, kad visų mūsų pasirinkimams svarbi informacija ir palaikymas, o žmonės su negalia, ypač – intelekto, iki šiol nebuvo vertinami kaip to verti. Lengvai suprantamas tekstas nėra tik sausas metodas, tai visai kitas žvilgsnis į negalią turinčiųjų orumą ir žmogiškumą.
Kas ir kokią informaciją nuo 2024 m. privalo pritaikyti lengvai suprantama kalba?
Suteikti žmonėms su negalia prieinamą informaciją Lietuva įsipareigojo 2010 metais, ratifikavusi Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, tačiau nacionalinėje teisėje prievolė pritaikyti informaciją būtent lengvai suprantama kalba prieš keletą metų buvo įtraukta tik į rinkimus reglamentuojančius teisės aktus. Nuo šių metų, pagal LR asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymą, teikti informaciją visiems piliečiams prieinamais būdais (Brailio raštu, gestų kalba, lengvai suprantama kalba ir kt.) privalės visos viešosios institucijos.
Ką šis įpareigojimas turėtų pakeisti valstybinėse įstaigose?
Pirmiausiai, suvokimą, kad negalią turintieji su kliūtimis susiduria ne tik fizinėje aplinkoje, bet ir gaudami informaciją. Informacijos prieinamumas ilgainiui taps tokiu pat savaime suprantamu reiškiniu kaip aplinkos prieinamumas ir tam bus būtina nusimatyti papildomų išteklių. Gera žinia – informacijos prieinamumas reikalauja daugiau kompetencijų kėlimo ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo, o nei finansinių kaštų (kitaip nei fizinio prieinamumo užtikrinimas).
Susipažinus su skirtingomis informacijos vartotojų grupėmis ir jų patiriamomis kliūtimis, reikės atlikti konkrečius veiksmus, kurių reikalauja minėta įstatymas – institucijos svetainėje pateikti lengvai suprantama kalba pritaikytą ilgai nekintančią informaciją apie institucijos vykdomas funkcijas, teikiamas paslaugas, susisiekimo ir bendravimo būdus, darbo laiką, dažnai užduodamus klausimus, taip pat svarbius pranešimus ir kvietimus į įstaigos organizuojamus renginius. Šie reikalavimai turi būti įgyvendinti nelaukiant žmonių su negalia kreipimosi. Teisės aktas taip pat įpareigoja žmogui su negalia kreipiantis dėl konkrečios informacijos, ją pateikti pasirinktu bendravimo būdu – lengvai suprantama kalba, gestų kalba ar Brailio raštu.
Svarbu, kad siekdamos įgyvendinti šiuos reikalavimus institucijos nebūtų paliktos vienos, jau dabar visais prieinamumo klausimais informaciją teikią Konsultacijų centras, kuriame suburti fizinės aplinkos, informacijos ir prekių bei paslaugų prieinamumo ekspertai. Tekstus pritaikyti gali ir organizacijos, kurios tuo užsiima jau ilgą laiką, pavyzdžiui, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, specialius metodo taikymo kursus rengia Vilniaus universitetas. Pagrindas keliui į lengvai suprantamą kalba jau padėtas, dabar metas bandyti juo eiti strategiškai nusimatant, ką, kaip ir kada būtina pasiekti.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
