2021 m. ataskaitoje JT Generalinei asamblėjai apie vyresnio amžiaus žmonių teises nurodoma, kad tik 1 iš 24 atvejų smurto prieš vyresnius žmones atvejų patenka į teisėsaugos akiratį. Tai pasaulinė ataskaita, ir kai kuriose valstybėse situacija gali būti geresnė (ar blogesnė). Aiški yra pati tendencija, kad vyresnio amžiaus žmonės rečiau praneša apie smurtą dėl negalios, sveikatos problemų, smurtautojo ar šeimos spaudimo ar dėl ribotų galimybių gauti išorinę pagalbą. Neretai smurtautojas ir smurtą išgyvenantis asmuo yra priklausomame santykyje, ir tai stabdo smurto matomumą.
Smurtą artimoje aplinkoje ir institucijose patiria ir vyresnio amžiaus vyrai, ir moterys, tačiau prieš vyresnes moteris smurtaujama dažniau ir žiauriau, jos dažniau patiria traumas ir psichologinę žalą. Švedijos tyrimai rodo, kad 16 proc. vyresnio amžiaus moterų ir 13 proc. vyrų patyrė fizinį smurtą, bet moterų viktimizacijos pobūdis ir laipsnis buvo dažnesnis ir sunkesnis. Be to, nukentėjusios vyresnio amžiaus moterys dažniau nurodė potrauminio streso sutrikimo požymius, nei nukentėję vyrai. Kitas Švedijos tyrimas parodė, kad vyresnio amžiaus moterys daug dažniau nei vyresnio amžiaus vyrai patirdavo seksualinį smurtą.
Lietuvoje nėra atlikta išsamių tyrimų apie vyresnio amžiaus žmonių patiriamą smurtą, tačiau vyresnio amžiaus asmenų grupėje, moterys fizinį smurtą patiria bent keturis kartus dažniau, dar dažniau – seksualinį smurtą. Bendra statistika Europoje rodo, kad viena iš 4 vyresnių nei 60 metų moterų per pastaruosius 12 mėnesių patyrė prievartą ar smurtą.
Dėl ypatingai paplitusio smurto prieš vyresnes moteris galima kalbėti apie amžizmo ir seksizmo sankirtą. Amžizmu vadinamas žmogaus išskyrimas ar vertinimas (paprastai neigiamas), siejamas su amžiumi, o seksizmas – tai asmens neigiamas vertinimas ar išskyrimas, susijęs su lytimi. Kai kalbama apie amžiaus ir lyties sąveiką (ang. intersectionality), tai padeda suvokti, kad vyresnio amžiaus moterų pažeidžiamumas nebūtinai nulemtas su sveikata ar negalia susijusių veiksnių, o greičiau yra nelygybės ir diskriminacijos pasekmė.
Moksliniuose tyrimuose iki šiol daugiausia dėmesio skiriama seksualiniam ir šeiminiam smurtui prieš reprodukcinio amžiaus moteris ir merginas (15-49 m.). Tačiau smurtą patiria ir vyresnio amžiaus moterys, o toks smurtas dažnai yra nematomas. Dėl socialinio ir ekonominio pažeidžiamumo, pagalbos tinklo neturėjimo ir kitų priežasčių moterys negali apie tai kalbėti. Bandančios reikalauti teisingumo vyresnės moterys neretai susiduria su kitų žmonių nenoru apie tai kalbėti, seksualinio smurto nuvertinimu, negalėjimu patikėti, kad taip gali būti, ir net neigimu. Ypač dažnai nenorima patikėti seksualiniu smurtu prieš senyvo amžiaus moteris, nors Lietuvoje 7,3% moterų (65-74 m. amžiaus grupėje) patiria seksualinį smurtą.
Smurtas gali būti fizinis, psichologinis, seksualinis, o taip pat dažnas yra materialinis išnaudojimas ir nepriežiūra. Pagal kontekstą, kuriame patiriamas smurtas, išskiriamas smurtas artimoje aplinkoje ir institucinis smurtas, kurį vyresnio amžiaus asmenys patiria gydymo ar slaugos institucijose.
Klausimai valstybei, įstaigoms ir žmogui
Indikatoriai yra įrankiai, kurie siūlomi Jungtinių Tautų lygiu, ypač kalbant apie teisę į sveikatą ir smurtą prieš moteris. Indikatoriai yra įvairių rūšių, bet pigiausi taikyti yra struktūriniai (dar vadinami instituciniais) indikatoriai, kurie yra klausimai, paprastai atsakomi TAIP arba NE.
Klausimai skirti visų pirma valstybės atstovams, kurie ataskaitose ir spaudos pranešimuose paprastai gali gražiai papasakoti, kaip situacija nuolat gerėja. Tačiau struktūriniai indikatoriai, kurie yra labai paprasti, bet kartu nepalieka erdvės samprotavimams ir sėkmės istorijoms, sustato viską į savo vėžes ir primena, kas yra esmė. Pavyzdžiui, tokie paprasti klausimai gali būti užduoti, kalbant apie smurtą prieš moteris,r ypač vyresnio amžiaus moteris. Klausimai parengti pagal 2008 m. JT Specialiosios pranešėjos dėl smurto prieš moteris pasiūlytus indikatorius ir CEDAW komiteto rekomendaciją dėl vyresnio amžiaus moterų žmogaus teisių (2010):
Ar Lietuvoje ratifikuota Moterų teisių (CEDAW) konvencija? Ar ji taikoma?
Ar Lietuvoje ratifikuotos aktualios regioninės konvencijos? Ar jos taikomos?
Ar įtvirtintas nediskriminavimo dėl amžiaus ir lyties principas, ar jis efektyviai taikomas?
Ar priimtas nacionalinis smurto dėl lyties strateginis planas ir numatytos lėšos jo įgyvendinimui?
Ar aiškiai kriminalizuotos visos smurto formos, įskaitant smurtą prieš vyresnio amžiaus žmones šeimoje ir institucijose (slaugos ar gydymo)?
Ar aiškiai įstatymu įtvirtinta pareiga pranešti apie smurtą, pastebėtą globos, priežiūros ar gydymo įstaigoje?
Ar kovojama su lyčių stereotipais apie vyresnio amžiaus moteris, įskaitant jų atvaizdavimą žiniasklaidoje, darbdavių, visuomenės požiūrį, požiūrį gydymo ir kitose įstaigose, kuris gali nulemti smurtą ir prievartą?
Klausimai skirti valstybės atstovams, bet manau, visiems turėtų būti akivaizdu, kad Lietuvoje į daugelį šių klausimų telieka atsakyti NE. Nors CEDAW konvencija ratifikuota, Lietuvos teismuose ji negirdėta ir nematyta paukštė, o moterys nesinaudoja Konvencijos protokolu, leidžiančiu pateikti individualią peticiją. Neratifikuota teisiškai įpareigojanti kovoti su smurtu regioninė konvencija. Ir taip toliau.
Kalbant apie klausimus, kuriuos gali išsikelti sau įstaigos, neužtenka tik TAIP arba NE klausimų. Manau, būtų galima visų pirma savęs paklausti bent tiek:
Kokios procedūros galioja įstaigoje, jei kas nors praneša apie smurtą arba turite įtarimų, kad vyresnio amžiaus žmogus jūsų institucijoje patyrė smurtą? Į ką reikia atkreipti dėmesį, teikiant paslaugas vyresnio amžiaus žmogui, patyrusiam smurtą? Kokių mokymų ar pagalbos reikia mūsų darbovietei, kad galėtume pradėti kalbėti apie smurtą, jausdamiesi pakankamai saugiai?
Galiausiai, tiek kalbant apie institucinį smurtą, tiek smurtą artimoje aplinkoje, su vyresnio amžiaus žmonėmis susiduriantys asmenys galėtų jų pagarbiai paklausti apie smurtą, ir taip sudaryti galimybes kalbeti. Toliau pateikiami klausimai iš esmės yra trumpas FREDA klausimynas, kuris taikomas Švedijoje, kai įtariama, kad vyresnio amžiaus asmuo galėjo patirti smurtą.
Ar kas nors prieš jus fiziškai smurtavo, pvz., kumščiavo, spyrė, trenkė?
Ar kas prieš jus psichologiškai smurtavo, pvz. grasino, įžeidinėjo?
Ar kas nors prieš jus seksualiai smurtavo, pvz. nurengė jus ar lietė, seksualiai prievartavo ar vertė atlikti seksualinius veiksmus?
Ar kas nors neleido jums naudotis vaikštyne ar vežimėliu, kita pagalbos priemone?
Ar kas nors neleido jums išgerti vaistų, nepadėjo pasiekti tualeto, apsirengti, atsikelti iš lovos, pavalgyti ar atsigerti?
Paprastai pateikiami pirmi 3 klausimai, arba visi 5, jeigu asmuo taip pat turi sunkumų fiziškai judėti. Jei bent vienas iš šių klausimų atsakomas teigiamai, galima paklausti, kas buvo tie žmonės, ir ar asmuo vis dar palaiko su jais ryšį, ar šiuo metu bijo tų žmonių.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad klausimai rekomenduojami tik turint aiškų siekį, galimybes ir net atsakomybę padėti, bei visų pirma užmezgus ryšį su žmogumi. Vyresnio amžiaus žmogui papasakojus apie smurtą, į tai būtina reaguoti profesionaliai, palaikančiai ir rimtai. Asmenį gali kankinti gėda ir sąmyšis, todėl profesionalus ir etiškas bendravimas yra ypač svarbus. Vengimas suteikti pagalbą, kai vyresnio amžiaus žmogus ateina į gydymo įstaigą ar kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl smurto, irgi yra institucinis smurtas.
