Lietuvoje, augant mokinių etninei ir kultūrinei įvairovei, daugiakultūris įtraukusis ugdymas tampa vis svarbesniu švietimo tikslu. Tai ne tik atsakas į migracijos pokyčius, bet ir galimybė atkreipti dėmesį į istorines etnines mažumas, kurios dažnai lieka nepastebėtos ir nepakankamai atpažįstamos švietimo sistemoje. Mokinių įvairovė dažnai suvokiama kaip iššūkis, kurį reikia spręsti, tačiau ar iš tiesų tai yra problema, ar galbūt vertingas resursas, galintis praturtinti ugdymo procesą?
Rugsėjo 1-oji vienoje Vilniaus pagrindinio ugdymo mokykloje prasideda, kaip ir galima tikėtis – mokiniai susirenka bibliotekoje išklausyti mokyklos vidaus taisyklių ir priminimų apie pareigas naujais mokslo metais. Rankos klausimams kyla vangiai – gal viskas aišku, o gal tiesiog sunku atsiplėšti nuo telefono ir grįžti į realybę po vasaros. Toks vaizdas, turbūt, pažįstamas daugeliui, kurie prisimena vyresnių klasių kasdienybę. Tačiau toliau sekančios veiklos nustebina.
Po oficialios, dažnai mokiniams nuobodžios dalies, renginį perima mokyklos psichologė. Prasideda prezentacija, o pirmoje skaidrėje pasirodo Alepo citadelė, vėliau – Sirijos vėliava. „Kas tai per šalis?“ – klausia psichologė. Klasė sujuda. Mokinių dėmesys pagyvėja, atsiranda bandančių spėti, kol keli vaikinai galiausiai pateikia teisingą atsakymą. „O kas iš mūsų čia mokosi iš šios šalies?“ – tęsia pranešėja. Tie patys vaikinai, jau spėję įsitraukti, nusišypso ir linkteli.
Toliau seka Egipto, Afganistano, Ukrainos simboliai, romų ir lietuvių kultūrų elementai. Po kiekvieno spėjimo atsiranda mokinių, kurie atpažįsta save šiose skaidrėse ir nusišypso. Vieniems šiek tiek nedrąsu, kai į juos sužiursta klasė, tačiau tuo pačiu jie jaučiasi pastebėti. Ir tai buvo šios naujų mokslo metų pradžios esmė – per paprastą, bet nuoširdų bendravimą mokykla leido mokiniams pajusti, kad jų unikalumas yra matomas ir vertinamas. Ši Rugsėjo 1-osios patirtis mums paliko gilų įspūdį. Stebėdamos šį mokyklos dialogą su mokiniais per kultūrinį jautrumą, pagalvojome – štai kaip atrodo tikrai daugiakultūris įtraukusis ugdymas.
Daugiakultūris įtraukusis ugdymas, Bitės SMC archyvo nuotr.
Daugiakultūriškumas Lietuvos švietimo sistemoje ir įtraukiojo ugdymo tikslai
Ne visos mokyklos Lietuvoje gali pasigirti tokia mokinių kultūrine įvairove kaip ši. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Lietuvoje mokinių etninė ir kultūrinė įvairovė auga. Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis mokinių užsieniečių skaičius Lietuvos mokyklose pakilo nuo 801 mokinio 2009-2010 m. m. iki 11 517 mokinio 2023-2024 m. m. Didelę dalį pastaraisiais metais atvykusių sudarė pabėgėliai iš Ukrainos, iš Baltarusijos išvykusios šeimos, auga ekonominė migracija ir iš kitų šalių.
Visgi svarbu neužmiršti, kad etninė mokinių įvairovė, nors naujai ryškėjanti migracijos kontekste, visuomet buvo Lietuvos švietimo sistemai būdingas bruožas, tik ilgą laiką menkai atsispindėjo daugumos mokyklų bendruomenėse. Tai, iš dalies, lėmė istoriškai susiklostęs švietimo sistemos modelis, kai ugdymas gimtąja kalba tautinėms mažumoms užtikrinamas per mokyklų rusų ir lenkų dėstymo kalbomis tinklą. Didžiausia kultūrine įvairove, dėl rusų kalbos paplitimo regione, Lietuvoje dažniausiai pasižymi būtent mokyklos rusų dėstomąja kalba. Tuo tarpu mokyklose lietuvių dėstomąja kalba mokinių lietuviškumas tarsi išlieka norma. Nors daugelyje jų mokosi mokiniai iš įvairių kultūrinių ir kalbinių aplinkų, jei jie kalba lietuviškai, jų etninė ir tautinė tapatybė dažnai tampa nematoma.
Visi šie, ir greičiausiai dar daugelis kitų veiksnių, kuriems išanalizuoti neužtektų šio straipsnio apimties, lėmė tai, kad kitaip nei daugelyje kitų šalių, mokinių daugiakultūriškumas Lietuvoje niekada nebuvo ir vis dar nėra matomas kaip aktualus švietimo sistemos klausimas, kuris turėtų būti atliepiamas tiek švietimo politikos, tiek kasdieninių mokyklos praktikų lygmenyje. Dėmesio mokinių daugiakultūriškumui švietimo politikoje, ugdymo programose ir priemonėse stoka kelia daug klausimų ypač šiandien, kai Lietuvoje įgyvendinama įtraukiojo ugdymo reforma.
Tarptautiniuose švietimo dokumentuose ir akademinėje literatūroje įtraukusis ugdymas apibūdinamas kaip procesas, kurio metu mokykla stengiasi atsižvelgti į visus mokinius kaip į asmenybes, atpažinti įvairias jų tapatybes ir poreikius bei atliepti juos bendruomenėje ir ugdymo procese. Naujausia EURYDICE (Europos švietimo tinklo) ataskaita pabrėžia, kad įtraukusis ugdymas turi būti suprantamas kaip lygių galimybių švietimo sistemoje užtikrinimas visiems mokiniams, nepriklausomai nuo jų lyties, fizinių gebėjimų, etninės priklausomybės, specialiųjų ugdymosi poreikių ir kitų aplinkybių, kurios dažnai lemia ankstyvą mokinių iškritimą iš švietimo sistemos arba segregaciją.
Daugiakultūris įtraukusis ugdymas, Bitės SMC archyvo nuotr.
Taigi įtraukusis ugdymas yra ir apie skirtingų mokinių kultūrinių ir etninių tapatybių atpažinimą ir įtraukimą į ugdymo procesą. Čia labai svarbu pasakyti, kad atkreipdamos dėmesį į šią problemą, mes nesakome, kad per daug dėmesio skiriama vieniems mokiniams ir per mažai kitiems. Priešingai, šiandien tikrai galime pasidžiaugti, kad jau nemažai nuveikta specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalią turinčių mokinių įtraukiojo ugdymo klausimais. Ką norisi pabrėžti yra tai, kad įtraukusis ugdymas yra procesas, kuris vargu ar turi pabaigos tašką. Turime spręsti įsisenėjusias švietimo nelygybes, bet kartu, keičiantis visuomenei, randasi ir nauji, mūsų dėmesio ir pastangų reikalaujantys mokinių įtraukties klausimai.
Kultūrinis jautrumas ir įtraukumas praktikoje: kuriant naujas ugdymo vertybes
Straipsnio pradžioje aprašyta Rugsėjo 1-osios šventė įvyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre Vilniuje. Šios mokyklos bendruomenė pasižymi išskirtine kultūrine įvairove – per paskutinius kelerius metus čia mokėsi virš 10 skirtingų tautybių mokinių. Visgi pagrindinis mokyklos bruožas nėra jos sudėtis, o požiūris į turimą daugiaetninę/daugiatautę aplinką – daugiakultūris įtraukusis ugdymas čia yra kasdienybė.
Dėl savo specifikos – mažesnio mokinių skaičiaus, artimesnio tarpusavio ryšio – šios mokymo įstaigos administracija gali veikti lanksčiau. Organizuojamos papildomos lietuvių kalbos pamokos tiems, kuriems jos reikalingos; stengiamasi suderinti individualius tvarkaraščius, atsižvelgiant į mokinių neformalaus ugdymo veiklas, pavyzdžiui, sportą ar aktyvų dalyvavimą jaunimo centre. Tačiau šie praktiniai sprendimai yra tik viena įtraukaus požiūrio dalis. Kur kas svarbesnis yra sistemingas dėmesys kultūrinei ir kalbinei įvairovei.
Arabiškai kalbantys mokiniai turi galimybę lankyti arabų kalbos pamokas su gimtakalbiu mokytoju. Romų tautybės mokinių poreikiams atliepti mokykloje dirba dvi romės mokinio padėjėjos, atliekančios svarbų tarpininkių vaidmenį tarp mokinio, šeimos ir mokyklos. Jos padeda užtikrinti sklandžią komunikaciją, stiprina tarpkultūrinius mokyklos bendruomenės įgūdžius. Tokie sprendimai ne tik palengvina ugdymo procesą, bet ir padeda kurti pasitikėjimą tarp bendruomenės ir įstaigos. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės SMC yra geras pavyzdys kaip įmanoma išnaudoti jau esamus įtraukaus ugdymo įrankius mūsų švietimo sistemoje – romai mokinio padėjėjai įdarbinti pagal bendrą mokinio padėjėjų sistemą, tarpininkaujant Vilniaus miesto savivaldybei.
Mokykla nevengia švęsti daugiakultūriškumo. Prieš metus koridoriuose kabėjo kalėdinis plakatas, kuriame palinkėjimai buvo užrašyti visomis mokinių gimtosiomis kalbomis. Ramadano vakaras jau tapo tradicija, o per šv. Kūčių vakarą pabėgėliai mokiniai iš musulmoniškų šalių yra supažindinami su krikščioniškomis šventėmis. Šiuo metu planuojamas ir romų kultūros vakaras. Tokios iniciatyvos leidžia mokiniams jaustis pastebėtiems, pripažintiems, būti „saviems“.
Daugiakultūris įtraukusis ugdymas, Bitės SMC archyvo nuotr.
Šios mokyklos praktika rodo, kad daugiakultūris įtraukusis ugdymas yra ne tik apie pritaikytą infrastruktūrą ar mokymo metodikas. Tai visų pirma santykis – pastangos dekonstruoti „Mes ir Jie“ mąstymą, kuris vis dar būdingas mūsų visuomenei. Visos šios, atrodytų, nedidelės pastangos – nuo plakatų iki kultūros vakarų – nulemia įtraukesnės tautinėms mažumoms aplinkos kūrimą. Viskas prasideda nuo minties, kad svarbu yra pastebėti mokinius, kurie dažnai viešoje erdvėje yra egzotizuojami, stigmatizuojami, matomi kaip „kiti“.
Įtraukumas yra ilgalaikis, nuolatinės savirefleksijos ir pastangų reikalaujantis siekinys. Pasiekę vienų tikslų, mes neturėtume sustoti ir nusiplovę rankas atsipūsti – „Viskas, pliusas uždėtas. Įtraukusis ugdymas Lietuvoje įgyvendintas“. Turėtume pasiplekšnoti sau per petį ir judėti toliau. Daugiakultūriškumo atpažinimas bei įtraukimas į ugdymo procesą, tarpkultūrinio jautrumo ugdymas mokyklose yra labai svarbi priemonė kovojant su ksenofobija, neigiamais stereotipais tautinių mažumų ir migrantų atžvilgiu. Taip pat užtikrinant šių grupių įsitraukimą į visuomenės gyvenimą ir priklausymo jai jausmą.
Kornelija Čepytė ir Agnieška Avin Ileri yra LSMC Sociologijos instituto doktorantės, švietimo ir etniškumo tyrėjos. Jos šiuo metu vysto projektą „Daugiakultūris ugdymas – kelias įtraukios ateities link“, kurį įgyvendina Daugiakultūris vaikų ir jaunimo centras „Padėk pritapti“ ir Taikomosios antropologijos organizacija „Anthropos“.
Projektą finansuoja Atviros Lietuvos fondas.
Už pagalbą rengiant straipsnį dėkojame Gabrielės Petkevičaitės-Bitės SMC direktoriaus pavaduotojui ugdymui Mindaugui Gerybai.
