2024 metų pavasarį Slovakijos prorusiška kultūros ministrė Martina Simkovicova apkaltino nacionalinį transliuotoją RTVS neobjektyvumu ir šališkumu. Nors RTVS ir neigė kaltinimus, ministrės siūlymu Robert‘o Fico vadovaujama vyriausybė tą patį pavasarį panaikino RTVS ir jo vietoje įkūrė naują paklusnų prorusišką valstybinį transliuotoją STVR.
Spaudimas visuomeniniam transliuotojui ir jo užvaldymas yra klasikinis žingsnis ardant demokratijos pamatus, kurio imasi visi, norintieji tapti autoritarais. Pavyzdžių yra kur bepažvelgsi – Vengrija, Turkija, Rusija, Baltarusija, ta pati Slovakija ir netgi Lenkija valdant Teisės ir teisingumo partijai.
Pagunda kontroliuoti visuomeninį transliuotoją ima ne tik radikalus. Europos visuomeninių transliuotojų sąjunga (EBU) „Visuomeninių transliuotojų valdymo principuose“ pažymi, kad dėl visuomeninio transliuotojo reikšmės viešajai nuomonei, nuolat pasitaiko politikų, linkusių kištis į visuomeninio transliuotojo veiklą ir mėginti daryti jai įtaką. Dėl to visuomeninių transliuotojų nepriklausomumas ir objektyvumas nėra savaiminė duotybė, už jį reikia nuolat kovoti.
Nors LRT yra aukštų profesionalumo standartų žiniasklaidos priemonė (įvertinta JTI sertifikatu), Lietuvoje ja nepatenkintų ir norinčių atrodyti gražiau nei veidrodyje politikų niekada netrūko. Kaip netrūko pastangų pakontroliuoti ir priversti aiškintis LRT. Dar 2019 m. Konstitucinis Teismas pripažino Seimo norus pakontroliuoti LRT finansus antikonstituciniais, kaip kėsinimąsi į jos nepriklausomumą. Tokios idėjos ir vėl atgimsta, šįkart savitai supintos su noru pakontroliuoti ne tik finansus, bet ir programinį turinį. Seime yra parengtas nutarimo projektas, kuriuo prašoma Valstybės kontrolės atlikti LRT veiklos ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo auditą, kuris, esą, padėtų Seimui įvertinti LRT nešališkumą ir politinį neutralumą. Kaip veiklos efektyvumo auditas leistų įvertinti nešališkumą ir politinį neutralumą, sunku pasakyti. Ir tai kelia nerimą dėl tikrųjų tokio nutarimo iniciatorių ir palaikytojų siekių (prisiminkime Slovakiją!). Nerimą kelia ir tokia detalė, kad nutarimo iniciatorius Remigijus Žemaitaitis visai neseniai laišku kreipėsi į JAV radikalą Eloną Muską, kurio turinys buvo praktiškai identiškas laiškui, kokį tam pačiam adresatui išsiuntė R. Fico. Panašu, kad Slovakijos prorusiško režimo veikla šio parlamentaro yra labai atidžiai sekama ir netgi kartais kopijuojama.
Pernai gruodžio mėnesį LRT Taryba daugiausiai Respublikos Prezidento ir Seimo deleguotų Tarybos narių balsais nusprendė pakontroliuoti LRT redakcinį turinį, vidaus auditui pavesdami patikrinti kiek jis yra nešališkas ir atitinka politinio neutralumo principą. Taip nuspręsta net nepaisant LRT vidaus auditorės paaiškinimų, kad vidaus auditas (ir auditas apskritai) pagal įstatymus yra skirtas rizikų, teisėtumo ir veiklos efektyvumo aspektams, o ne redakcinio turinio vertinimui. EBU minėtuose principuose pažymi, kad visuomeninių transliuotojų tarybos turėtų atlikti buferio vaidmenį, įtaką norinčius daryti politikus per ištiestą ranką prilaikydamos nuo visuomeninio transliuotojo. Šįkart, panašu, buferis savo funkcijos neatliko.
Visuomeninio transliuotojo kuriamo turinio profesionalumas ir nešališkumas, žinoma, yra būtini. Kitaip turėtume marionetinę žiniasklaidos priemonę kaip dabar Slovakijoje, Vengrijoje arba tokią tendencingų pasakų pasakotoją, kokia yra tapusi amerikiečių labiausiai žiūrima „FoxNews“ televizija (JAV buvo atsisakyta nešališkumo principo, ten vadinamo fairness doctrine). Tačiau profesionalumo ir nešališkumo užtikrinimui skirti ne veiklos efektyvumo auditai, o visai kitas mechanizmas, kurį LRT turi labai išvystytą. Tai LRT redakcinė politika, be kitų dalykų, reikalaujanti laikytis ir nešališkumo bei objektyvumo principų, ir numatanti šių principų įgyvendinimo priežiūros mechanizmus, kurie yra tiek vidiniai, tiek išoriniai. Vidiniai – LRT etikos kontrolierius, LRT žurnalistų etikos komisija, Turinio vertinimo komisija, konkretūs redaktoriai ir administracija. Išoriniai – Visuomenės informavimo etikos komisija, žurnalistų etikos inspektorius, Lietuvos radijo ir televizijos komisija, galiausiai – administraciniai ir bendrosios kompetencijos teismai. Jei kyla abejonių dėl LRT turinio kokybės, jo nešališkumo, galimo tendencingumo – galima naudotis visais šiais mechanizmais. Yra tekę netgi pačiam įsitikinti, kaip jie veikia. LRT kartą publikavo kitos žinių tarnybos parengtą tendencingą žinutę apie įvykį Amsterdame, kuriame dalyvavo Tel Avivo „Maccabi“ futbolo sirgaliai. Žinutė buvo paremta ne objektyviais šaltiniais (vietos policijos), o suinteresuotos šalies (Izraelio) valdžios paaiškinimais, ir pateikė tik vienos konflikto pusės versiją. Pakako pranešimo redakcijai, kad klaida netrukus būtų ištaisyta ir pateiktas reportažas, išsamiai nušviečiantis situaciją iš patikimų šaltinių.
EBU principuose pabrėžiama, kad įvardinti ir paviešinti redakcinė politika ir žurnalistų darbo etikos principai yra pasiteisinusi transliuotojų profesionalumą užtikrinti ir jį kontroliuoti padedanti priemonė. Be to, jie veikia kaip svarbi transliuotojų nepriklausomumo garantija. Žurnalistas, dirbantis pagal patvirtintą redakcinę politiką, gali ir turi jaustis visiškai saugus ir užtikrintas, kad niekas neturės pagrindo jį spausti kaltindamas neobjektyvumu, šališkumu, politinio neutralumo trūkumu. Tiek tiesiogiai, tiek per aplinkui darydamas garbanotas išvadas iš veiklos efektyvumo auditų. Tik jausdamiesi nepriklausomi žurnalistai gali atlikti pareigas profesionaliai ir, Europos Tarybos eksperto Robino Vilsono žodžiais tariant, nebūti vien turinčiųjų galią žodžių protokoluotojais, o gebėti žvelgti giliau blizgančio paviršiaus ir visuomenei perteikti kuo objektyvesnes žinias apie tokį pasaulį, koks jis iš tikrųjų yra.
