Vieno prasto komiko patyčios iš žemaūgių paskatino peržiūrėti visus LRT projektas ,,Ko nesakyti“ epizodus. Klajumo laidoje grubiausia patyčia iš žemaūgių buvo būtent apie tai, kas yra laužoma LRT projektu. Klajumiečių bajeris: ,,kaip užmiega ,,liliputai”? Kai narvą kaldra užkloji“. Siaubingai nužmoginantis, desocializuojantis bajeris. Kartu, ar nėra visuomenėje labai dažnas stereotipas, kad jei žmogus turi negalią, tai jam ar jai tik namie būti „kaldra užsiklojus“ nuo visuomenės žvilgsnių, įkalintam?
LRT projektas ,,Ko nesakyti“ serijos yra šilta, jautri komedija. Kur daug juokiamasi iš visuomenės stereotipų ir didelio žinių trūkumo. Taip, atvirkštinis variantas Klajumo patyčiai iš negalią turinčių. Čia pažeidžiamesni juokiasi iš visuomenės truputį neįgalumo suprasti dalykus. Gerai, kai klausia žmonės, stengiasi suprasti. Bet tas nežinojimas kartais būna juokingas ir net erzinantis.
O ką darom su Klajumu? Ar jam reik „baudžiako“?
Situacija nevienareikšmė. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) sako, kad valstybės turi laisvę pasirinkti, už kokias veikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, už kokias ne, tačiau privalo imtis atgrasančių baudimo priemonių prieš šiukščiausius asmens teisių pažeidimus. Byloje Beizaras ir Levickis prieš Lietuvą (2020) EŽTT pasisakė, kad Teismas nesiima teigti, kad bet kokia neapykantos kalba turėtų būti persekiojama baudžiamąja tvarka, bet, iš kitos pusės, įžeidimai, pajuoka ar juodinimas prieš tam tikras socialines grupes negali slėptis po saviraiškos laisvės priedanga ir valstybės turi teisę su tuo kovoti, ypač, kai patyčios vyksta internete.
Baudžiamojo kodekso (BK) 170 straipsnio 2 dalyje juodu ant balto parašyta, kad tas, kas viešai tyčiojosi iš asmens dėl jo negalios (…) yra baudžiamas. Kad laidoje buvo patyčių, tikriausiai, mažai kas prieštarautų. Tai, kad šnekėtojai nieko asmeniškai prieš aptariamus žemaūgius neturėjo, tai esmės nekeičia. Gerai, kad bent patyčios nebuvo iš neapykantos. Gal tik norėta pažvengt ir sukurti patrauklų turinį auditorijai?
Ką reiškia baudžiamoji atsakomybė pagal BK 170 straipsnio 2 dalį? Neseniai vienas nuteistasis už neapykantos komentarą Facebook‘e gavo 2750 Eur baudos. P. Gražuliui už neapykantos kalbą pagal šį straipsnį prokurorai siūlo skirti 10 000 Eur baudos. Dar bus matyti, ką nuspręs teismas (ar pripažinti jį kaltu ir ar skirti siūlomą baudą), bet siūloma bauda būtų tik šiek tiek didesnė, nei P. Gražulio vieno mėnesio atlyginimas į rankas Europos Parlamente. Nieko labai griežto. Nuteisimus už patyčias ir neapykantą dar lydi trejetas metų teistumo, kuris reikšmingas kai kurių profesijų ar kai kurias pareigas užimantiems asmenims (valstybės ir savivaldybių tarnautojams, mokytojams, pareigūnams ir kai kuriems kitiems, kam nepriekaištinga reputacija yra būtina darbo sąlyga). Jei esi Seimo ar Europos Parlamento narys, darbininkas ar vadybininkas, teistumas reikšmės praktiškai neturi.
Ar kiekviena vieša patyčia iš pažeidžiamų visuomenės narių turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę? Viešų patyčių dėl negalios ir kitais pagrindais nusikaltimo aprašymas BK tekste apima labai plačiai. Viešoji erdvė šiais laikais yra labai išsiplėtusi – vos nuėję į kokį socialinį tinklą atsiduriame viešoje erdvėje. Be to, praktiškai kiekviena užstalė yra vieša erdvė. O patyčių „kultūros“ mūsų visuomenėje labai daug. Patyčių laipsnis gali būti įvairus. Nuo rasistinio anekdoto iki neapykantos kalbos. Ar viską be išimčių reikia persekioti? Smulkiais atvejais persekiojimas gal būtų perlenkta lazda? Matyt, tam tikros atrankos reiktų, ką persekioti baudžiamąja tvarka, o kada pakaktų socialinio pasmerkimo, neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo pašalinti patyčias iš medijų ar panašių priemonių. Be to, ir teisėsaugos bei teisingumo sistemų resursai nėra neriboti. Baudžiamojoje teisėje labai plačius nusikaltimų apibrėžimus kiek pasiaurinti, šiokią tokią atranką daryti leidžia principas ultima ratio, kuris sako, kad baudžiamasis persekiojimas taikytinas tik kaip kraštutinė priemonė prieš pavojingiausias veikas. Kai kuriose Vakarų valstybėse atranka daroma suteikiant teisę prokurorams spręsti, kurių nusikaltimų tyrimą atlikti yra verta ir tikslinga, o kurių ne, taip leidžiant turimų resursų neišbarstyti neperspektyviems ar nelabai reikšmingiems tyrimams.
Šiek tiek konteksto, už kokius komentarus buvo nuteistas minėtą baudą gavęs asmuo ir dėl kokių komentarų siūloma nuteisti P. Gražulį. Pirmasis parašė Facebook‘e „Piderasai jobani blet naikint jumis blet“. P. Gražulis žodžiu išsakė tokį patyčių ir šmeižto kratinį: „Iš kur tie pederastai atsirado? Čia išsigimimas“, „Jūs platinate venerines ligas“, „Ir su ožkom, ir lavonais, su vaikais, su vyrais“, „Paskaitykit Šventąjį Raštą, čia iškrypimas, Jūs esate išsigimęs“. Beje, P. Gražulis net teisme dėl patyčių nesigailėjo ir vaizdavo persekiojamą avelę.
Klajumo laidos bajeris apie žemaūgius nevykęs ir skaudinantis, tikra patyčia, bet turi kiek mažesnį neigiamą užtaisą nei minėtos neapykantos kalbos. Tiesa, jis buvo labai plačiai paskleistas, nes kanalas turi tūkstančius peržiūrų. Kad buvo labai įskaudinti, pasisakė daugelis išjuoktų LRT laidos dalyvių. Viešos tokios patyčios ne tik žeidžia konkrečius asmenis. Jos transliuoja žinutę plačiai auditorijai, kad patyčios anaiptol nevengtinas dalykas. Ir tai gali surezonuoti kai kurių socialiai nesubrendusių asmenybių galvose ir patyčių gali tik padaugėti. O patyčių taikiniams žinutė sako, kad jūs negalite jaustis saugiai, iš visuomenės galite sulaukti daugiau skaudžių reakcijų ir taip būti diskriminuojami, spaudžiami likti užsidarę namuose. Kur šio atveju brėžti ribą, nuo kurios viešas patyčias verta persekioti baudžiamąja tvarka? Ar konkrečiai situacijai kažkiek normalizuoti galėtų pakakti kitų priemonių? Palieku pamąstymui kiekvienam. Matysime, ką nuspręs teisėsaugos pareigūnai, spręsiantys dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, ir, jei jis bus pradėtas, kokį galutinį žodį tars teismai.
