Seimo kontrolierės E. Leonaitė ir J. Miliuvienė apie biurokratizmą ir blakes vokuose

Neišsamus ar iš viso negautas atsakymas, užsitęsęs prašymo nagrinėjimas, pertekliniai reikalavimai teikti vis naujus dokumentus, nepagrįstas leidimo neišdavimas. Biurokratizmas gali pasireikšti įvairiai, tačiau toks veikimas neleistinas pagal įstatymą. Seimo kontrolierės dr. Erika Leonaitė ir dr. Jolita Miliuvienė, Seimo paskirtos prižiūrėti, ar valstybės ir savivaldybių institucijos veikia tinkamai, paaiškina, kada galima teikti skundus dėl biurokratizmo, kaip valstybės pareigūnų neveikimas yra susijęs su žmogaus teisėmis ir kodėl blakės nuteistųjų skunduose nebestebina.

Viena pagrindinių Seimo kontrolierių funkcijų yra skundų dėl biurokratizmo ar kito netinkamo valstybės ir savivaldos institucijų veikimo tyrimas. Kas yra biurokratizmas ir kaip jis gali atrodyti kasdienybėje?

E. Leonaitė: Trumpai tariant, biurokratizmas yra valstybinės įstaigos ar jos darbuotojo veikimas, dėl kurio asmens problema nėra sprendžiama. Tai gali būti perteklinių reikalavimų pareiškėjams kėlimas, pavyzdžiui, prašant teikti tuos pačius duomenis kelis kartus ar teikti informaciją, kurią turėtų surinkti pati valstybės įstaiga, atsisakymas spręsti priskirtus klausimus, siuntinėjimas į kitas institucijas, procesų vilkinimas, netinkamas interesantų informavimas ir panašiai. Visais atvejais žmogui yra sukuriama našta, kuri gali pareikalauti papildomų laiko ir finansinių kaštų, lemti neteisybės jausmą.

J. Miliuvienė: Biurokratizmu galima vadinti visas situacijas, kuriose taisyklės tampa svarbesnės už žmogų, o procedūra – svarbesnė už rezultatą, kurio dažnu atveju dėl biurokratinių veiksmų tenka laukti ilgai. Įsivaizduokite, kad reikia užtaisyti kelyje esančią duobę, o institucijos pirmiausia tikrina, ar duobė tikrai yra duobė, kaip ji atsirado, ar jos gylis atitinka teisės aktus, ar nėra kitų priemonių problemai išspręsti, pavyzdžiui, gal pasiūlyti duobę apvažiuoti, galiausiai dar aiškinamasi, kuri būtent institucija turėtų būti atsakinga už duobės užvertimą. Dokumentų užpildyta ir raštų parašyta daug, o duobė vis dar vietoje.

E. Leonaitė: Konstitucijoje įtvirtinta, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms ir jie turi teisę kritikuoti bei apskųsti, jų manymu, netinkamą įstaigų darbą. Biurokratizmo patirtys visada skatina nepasitikėjimą valstybe. Savo veikla siekiame atstatyti tą sušlubavusį pasitikėjimą ir tuo pačiu priminti institucijoms ir jų darbuotojams, kad galutinis jų darbo tikslas yra Lietuvoje gyvenančių asmenų gerovė.

Erika Leonaitė, Luko Kodžio nuotr.

Seimo kontrolierių įstaiga taip pat yra nacionalinė žmogaus teisių institucija. Ar biurokratizmas yra susijęs su žmogaus teisėmis?

E. Leonaitė: Nacionalinės žmogaus teisių institucijos mandatas yra susijęs su žmogaus teisių sklaida bei padėties Lietuvoje stebėsena. Tačiau jis persipina ir su biurokratizmo tema, nes formalus ir biurokratinis institucijų požiūris į pareiškėjus dažnu atveju lemia ir žmogaus teisių pažeidimus.

Pavyzdžiui, dėl ilgai trunkančių painių procedūrų žmogus gali laiku negauti socialinės paramos ir patirti skurdo riziką, patekti į orumą žeminančias situacijas. Nesprendžiant triukšmo ar taršos problemų, gali būti pažeista žmogaus teisė į būsto neliečiamybę, o kartu – pagarbą privačiam gyvenimui, nes būstas yra erdvė, kurioje žmogus pagrįstai tikisi pailsėti, netrukdomai būti su artimais žmonėmis. Nesprendžiant nuovažų, privažiavimo klausimų gali būti apsunkintos galimybės naudotis nuosavybe, pavyzdžiui, pasiekti savo žemės sklypą.

J. Miliuvienė: Jei žmogus gali pasinaudoti kokia nors jam priklausančia teise tik tada, kai sugeba ją „išsikovoti“ įveikęs procedūrų labirintus, tai jau nebe teisė, o kantrybės ir turimų resursų išbandymas. Tokiu atveju teisė, pavyzdžiui, gauti tam tikrą informaciją ar dokumentą, reikalingą tolesniam asmens pažeistų teisių gynimui, formaliai egzistuoja, bet realiai ja naudotis gali tik tie, kurie turi pakankamai laiko, žinių, pinigų ar kantrybės. Neseniai konstatavome, kad viena savivaldybė nepagrįstai nesuteikė advokatui išsamios prašomos informacijos per įstatymuose numatytą 20 darbo dienų terminą, nors dokumentų poreikis buvo aiškiai pagrįstas. Kilo rizika, kad, laiku negavus reikiamo atsakymo, bus pažeista advokato atstovaujamo asmens teisė į teisingą teismą, be kurios užtikrinimo visos kitos žmogaus teisės taptų tik skambia deklaracija.

Kas gali teikti skundus Seimo kontrolieriams?

J. Miliuvienė: Seimo kontrolieriai atlieka tyrimus dėl valstybės ir savivaldybių įstaigų bei institucijų ar jose dirbančių pareigūnų, tarnautojų veiklos, jų priimtų sprendimų, jei tie sprendimai akivaizdžiai nepagrįsti, be jokio paaiškinimo, nekonkretūs. Taigi, skundus teikti gali visi juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie susidūrė su tų institucijų netinkamu veikimu arba mano, kad jos sąmoningai nesiima spręsti nurodytos problemos. Nuo skundžiamo veiksmo neturėtų būti praėję daugiau nei metai.

E. Leonaitė: Taip pat būna situacijų, kai tyrimus atliekame savo iniciatyva. Tai yra atvejai, kai apie netinkamą institucijų veikimą ar netinkamo reguliavimo nulemtus galimus žmogaus teisių pažeidimus sužinome iš žiniasklaidos arba gauname informaciją iš nevyriausybinių organizacijų ar žmonių, kurie patys nepatyrė pažeidimų, bet turi detalią informaciją apie spręstinas problemas.

Kokią galią turi Seimo kontrolierių sprendimai?

J. Miliuvienė: Nagrinėdami skundus, Seimo kontrolieriai vykdo klasikinio ombudsmeno funkcijas, t. y. pareigūno, kuris pastebėjęs tai, kas valstybėje neveikia, siūlo geranoriškai tai ištaisyti. Tad mūsų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio – negalime įpareigoti įstaigų atlikti tam tikrus veiksmus, priversti pakeisti priimtus sprendimus. Visgi jos privalo mums atsakyti, ko ketina imtis įgyvendindamos rekomendacijas, arba paaiškinti, kaip kitaip žada spręsti iškilusią situaciją. Dažniausiai įstaigos noriai bendradarbiauja ir yra linkusios pagal galimybes įgyvendinti mūsų rekomendacijas, kartais imasi keisti savo vidines tvarkas arba atsakyti pareiškėjams vos į jas kreipiamės. Tuomet tyrimus nutraukiame, nes išnyksta skundžiamos aplinkybės.

Jolita Miliuvienė, Luko Kodžio nuotr.

E. Leonaitė: Rekomendacijose paprastai raginame tobulinti vidaus procesus, lemiančius netinkamą asmenų aptarnavimą, neretai siūlome keisti teisinį reguliavimą. Pavyzdžiui, po teiktų rekomendacijų ligoninės buvo įpareigotos sudaryti galimybę oriai atsisveikinti su mirštančiu artimuoju, nustatyta tvarka, pagal kurią dėl institucijų kaltės asmenims laiku neskirtos išmokos turi būti kompensuotos, uždrausta ištyrus skundą pabloginti asmens su negalia padėtį dalyvumo nustatymo procese.

Ar yra sričių arba įstaigų, dėl kurių skundai kartojasi dažniausiai?

E. Leonaitė: Kiekvienais metais apie 25 proc. visų gaunamų skundų sudaro nuteistųjų ir suimtųjų skundai. Neretai skundžiamasi dėl darbinės veiklos stokos, sveikatos priežiūros, psichologo paslaugų trūkumo. Kadangi dalies Lietuvos kalėjimų infrastruktūra yra labai pasenusi, gauname daug skundų dėl itin prastų buitinių sąlygų, higienos. Pasitaiko, kad kartu su skundais vokuose randame blakių, kurias nuteistieji prideda kaip problemų įrodymą.

Apskritai asmenys dažniausiai skundžiasi dėl to, kad vilkinamas jų prašymų nagrinėjimas, institucijos problemas vertina labai formaliai, teikia raštus, kuriuose yra daug teisės aktų citatų, tačiau į žmogui rūpimą klausimą nėra atsakoma, nėra paaiškinama, ką reikėtų daryti. Būna, kad skundas ar prašymas apskritai nepriimamas, nes reikalaujama, pavyzdžiui, būtinai pasirašyti elektroniniu parašu. Taip pat kreipiamasi dėl situacijų, kai žmogus siuntinėjamas tarp kelių institucijų ir visos teigia, kad klausimo sprendimas joms nepriklauso. Turėjome atvejį, kai žmonės apsigyveno naujos statybos namuose, kurie nebuvo prijungti prie miesto nuotekų tinklų, todėl buvo teršiama aplinka, tačiau nei viena institucija nematė savo atsakomybės ir tik po atlikto tyrimo pavyko pasiekti, kad situacija būtų išspręsta. Kitu atveju institucijos negalėjo susitarti, kuri yra atsakinga už sulaukėjusių bešeimininkių galvijų bandos paėmimą. Tokių situacijų būtų galima išvengti, jei institucijų vadovai imtųsi lyderystės ir bendradarbiaudami spręstų problemą, o ne ją ignoruotų ar perkeltų gyventojams.

J. Miliuvienė: Savivaldos institucijos yra arčiausia žmonių ir sprendžia jiems aktualiausius kasdienius rūpesčius. Nemažai skundų dėl savivaldos institucijų yra susiję su netinkamu asmenų kreipimųsi nagrinėjimu apskritai, tačiau taip pat su netinkamu veikimu vykdant statinių priežiūrą, daugiabučių namų administratorių veiklos kontrolę, sprendžiant dėl aplinkai žalingų atliekų tvarkymo. Padaugėjo skundų dėl socialinių paslaugų teikimo, tinkamo jų administravimo. Pavyzdžiui, nagrinėjome situaciją, kai asmuo su negalia be jam reikalingos asmeninio asistento pagalbos buvo paliktas daugiau nei pusmetį, neskiriant jokios kitos alternatyvios papildomos pagalbos, nors jo situacija niekaip nepagerėjo. Socialinių paslaugų teikimas yra itin jautri sritis ir bet koks netinkamas institucijų veikimas ar elementarus neapsižiūrėjimas tiesiogiai ir neretai skausmingai paveikia žmogaus orumą, saugumą, kasdienį gyvenimą.

E. Leonaitė: Nors įžvelgiame tam tikras skundų tendencijas, valstybės institucijų yra labai daug, tad ir problemų kyla pačių įvairiausių. Todėl visada skatiname asmenis kreiptis, jei mano, kad į jų prašymus bei skundus nebuvo tinkamai atsižvelgta.

Šiuo metu Seimo kontrolierių pareigas eina Erika Leonaitė, kuri tiria skundus dėl valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnų biurokratizmo bei piktnaudžiavimo, ir Jolita Miliuvienė, tirianti savivaldybių įstaigų ir institucijų veiklą.