Seimo kontrolierių įstaigoje vyko Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentinių ombuds institucijų susitikimas, kuriame buvo dalijamasi patirtimi, gerosiomis praktikomis ir iššūkiais, kylančiais vykdant paskirtas funkcijas. Susitikime dalyvavo ombudsmenai (-ės) bei teisingumo kancleriai (-ės) iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Islandijos ir Danijos.
Iššūkiai naviguojant tarp keleto skirtingų mandatų
Susitikime kalbėta apie tai, kad Baltijos ir, kai kuriais atvejais, Skandinavijos šalyse ombuds institucijos susiduria su panašiomis jų veiklos reglamentavimo problemomis – pasitaiko atvejų, kai parlamentai ar vyriausybės šioms institucijoms priskiria naujas funkcijas nepaisydami i institucijų nepriklausomumo principo, neatsižvelgdami į jų veiklų bei tikslų pobūdį. Tai lemia, kad, tikintis formaliai įgyvendinti iš tarptautinių įsipareigojimų kylančius reikalavimus, kartais institucijoms pavedama vykdyti tarpusavyje nebūtinai lengvai suderinamus mandatus. Kaip rodo susitikimo dalyvių praktika, naujoms funkcijoms ir mandatams įgyvendinti nebūtinai būna numatomas reikiamas papildomas biudžetas. Kartais lėšų siūloma ieškoti per Europos Sąjungos projektus, bet tai institucijoms reikštų papildomą administracinę naštą, neapibrėžtumą ir papildomas veiklas.
Ombuds institucijų susitikimas, Seimo kontrolierių įstaigos nuotr.
Visgi susitikimo dalyviai daugiafunkciškume įžvelgė ir privalumų, ypač, kai daugelis žmogaus teisių temų įgyvendinant skirtingus mandatus persidengia tarpusavyje. Anot Seimo kontrolierės ir įstaigos vadovės dr. Erikos Leonaitės, keleto mandatų apjungimas leidžia pasitelkti įvairius instrumentus sisteminėms žmogaus teisių problemoms spręsti. Tačiau, jos teigimu, tai kelia ir iššūkių skirstant resursus, nustatant prioritetus tarp skirtingų mandatų ir jiems taikomų nacionalinėje, Europos Sąjungos ir tarptautinėje teisėje įtvirtintų standartų. Pavyzdžiui, iš klasikinio ombudsmeno tikimasi, kad jis į problemas, kylančias valstybės institucijų veikloje žiūrės neutraliai, per skundų nagrinėjimo prizmę ir orientuodamasis į procedūras. Tuo tarpu nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms keliama užduotis būti aktyvioms ir principingoms pasisakant žmogaus teisių klausimais, kurie kartais vertinami kaip politiškai jautrūs.
Erika Leonaitė, Seimo kontrolierių įstaigos nuotr.
Visuomenės pasitikėjimo ombudsmenais (-ėmis) stiprinimas
Susitikime taip pat buvo diskutuojama apie visuomenės pasitikėjimo ombuds institucijomis užtikrinimą. Šalys dalijosi, kad labiausiai gyventojų pasitikėjimą didina pasiekti rezultatai.
Kartais tam net nėra būtina pradėti oficialų tyrimą pagal gautą skundą ir užtenka tik rekomendacijos institucijai įsigilinti į iškeltą problemą, nes viešųjų įstaigų pareigūnai dažniausiai ir patys būna suinteresuoti padėti žmonėms ir gerinti savo teikiamų paslaugų kokybę. Aptarta, kad tais atvejais, kai asmenys kreipiasi dėl teisės aktuose nustatytų terminų nesilaikymo, dažnai paaiškėja, jog įstaigų vėlavimas atsakyti pareiškėjams yra susijęs su per dideliu vienam pareigūnui tenkančiu darbo krūviu ar kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Tačiau ombudsmenės (-ai) vieningai sutarė, kad vien tai negali būti pakankama priežastis neatsakyti pareiškėjui (-ai) ir tokiais atvejais būtina institucijų reikalauti nurodyti, kokių veiksmų jos iki šiol ėmėsi siekdamos sumažinti personalo trūkumą ar gauti didesnį finansavimą. Panašios praktikos laikomasi ir Seimo kontrolierių veikloje.
Diskusijose dalintasi ir pavyzdžiais, kai rezultatų sprendžiant gyventojų problemas pavyko pasiekti nekonvenciniais metodais. Pavyzdžiui, Estijos ombuds institucijos darbuotojai asmeniškai išbandė, kaip ir ar žvejams įmanoma įgyvendinti naujus jiems keliamus reikalavimus. Įsitikinę, kad tai yra techniškai neįmanoma, jie inicijavo teisės akto pakeitimą. Panašiai buvo išspręstas ir vaikams pavojingoje vietoje buvusios autobusų stotelės perkėlimas.
Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierių įstaigos nuotr.
Kalbant apie pagalbą asmenims sprendžiant jiems iškilusias problemas valstybės ir savivaldybės institucijose, Seimo kontrolierė dr. Jolita Miliuvienė pristatė taikomą tarpininkavimo praktiką, jos privalumus ir galimybes. J. Miliuvienė pasakojo apie konkrečius pavyzdžius, kai Seimo kontrolierės nepradėjusios tyrimų kreipėsi į įstaigas siūlydamos gera valia išspręsti susiklosčiusias problemas ar teikdamos rekomendacijas, kaip tokių situacijų išvengti ateityje.
Kalėjimuose – nuo prastų sąlygų iki vietų trūkumo
Diskusijoje apie žmogaus teisių užtikrinimo iššūkius kalėjimuose susitikimo metu išryškėjo ir kai kurie Baltijos ir Šiaurės šalių skirtumai, nors nuteistųjų asmenų teisių užtikrinimas yra ta sritis, kuri vienija visas institucijas ir visose pakankamai didelę skundų dalį sudaro būtent nuteistųjų skundai
Pavyzdžiui, Norvegijoje neplaninius kalėjimų patikrinimus vykdančioje komandoje dirba ir psichologas, nes sąlygos įkalinimo įstaigose yra glaudžiai susijusios su kalinių psichikos sveikata. Pastebėta, kad kai kurie asmenys dėl kalėjimų infrastruktūros stokos Šiaurės šalyse patenka į izoliaciją, nors sprendime teismas nebūna nustatęs tokių įkalinimo sąlygų. Ombuds institucijų atstovai pasakojo, kad tai nulemia, jog kartais žmonės apie 20 valandų per parą praleidžia uždaryti ir be progos socializuotis su kitais nei gyvai, nei nuotoliu.
Seimo kontrolierė E. Leonaitė svečius supažindino su opiausiomis Lietuvos kalėjimų problemomis, įskaitant personalo trūkumą, resocializacijos veiklų įvairovės nebuvimą, vis dar kalėjimuose vyraujančias subkultūras ir ne visuomet tinkamą nuteistųjų sveikatos priežiūrą, jų aprūpinimą būtinomis elementarų orumą atitinkančiomis sąlygomis.
Ombuds institucijų susitikimas, Seimo kontrolierių įstaigos nuotr.
Švedijos atstovai dalijosi įžvalgomis apie pakankamai naują praktiką, kai trūkstant kalėjimų jų valstybėje, planuojama nuomoti patalpas Estijos kalėjimuose ir ten perkelti dalį nuteistųjų. Tokią praktiką planuoja taikyti ir Danija, kuri dėl kalėjimų patalpų nuomos tariasi su Kosovu, o Norvegija tokią praktiką yra taikiusi anksčiau – Norvegijoje nuteisti asmenys buvo kalinami Olandijoje. Vis dėlto susitikimo dalyviai ir dalyvės išreiškė abejones dėl tokio modelio nesuderinamumo su konstitucine teise, nuogąstauta dėl galimybių ombudsmenams (-ėms) vykdyti patikrinimus kitose šalyse, kuriose jie pagal tos valstybės teisės aktus neturi jurisdikcijos. Taip pat diskutuota, kaip reikėtų spręsti situaciją, kai perkeltiems nuteistiesiems būtų taikoma tos valstybės teisė, kuri sukurtų jiems kitokias sąlygas, nei likusiems „namų“ valstybės įkalinimo įstaigose. Be kita ko, pastebėta, kad vietų kaimyninių šalių kalėjimuose nuomai tampant verslu, kai vieno nuteistojo išlaikymas gali kainuoti iki 8 tūkst. eurų per mėnesį, nyksta kalėjimo kaip socialinės reintegracijos priemonės veiksmingumas.
Baltijos ir Šiaurės šalių parlamentinių ombuds institucijų ir teisingumo kanclerių susitikimai kasmet vis kitoje valstybėje vyksta siekiant skatinti tarptautinį šių institucijų bendradarbiavimą, sužinoti apie gerąsias užsienio valstybių praktikas, galimus panašių problemų sprendimų būdus, kurias būtų galima pritaikyti nacionaliniu lygmeniu.
