Iš moterų, esančių šalia reikšmingas pareigas užimančių politikų, dažnai tikimasi nepagrįstų ir jas sudaiktinančių dalykų – plačių šypsenų ir viską nustelbiančio įvaizdžio per valstybinius vizitus.
Tačiau galingų vyrų sutuoktinės ar partnerės ne visada sulaukia tik nepelnyto dėmesio. Praėjusią savaitę, po paviešinto LRT tyrimo, viešojoje erdvėje kilo klausimų dėl premjero žmonos Aistės Sinkevičienės darbo dvejose įstaigose, galimo fiktyvaus įdarbinimo ir partinių ryšių.
Šiaip jau įprasti klausimai apie skaidrumą sulaukė ir kiek netikėto Premjero Mindaugo Sinkevičiaus atsakymo „Ji puiki žmona, mūsų bendrų vaikų mama“.
Žmonos ir mamos įvaizdžio pasitelkimas situacijoje, kai kritikuojamos valstybės vadovų žmonos, nėra nauja. Pavyzdžiui, 2020 m. po Dianos Nausėdienės kalbos „Lietuvos Davose“ pasigirdusios kritikos, Prezidentas Gitanas Nausėda tai įvardijo kaip „viešą egzekuciją mamai ir moteriai“.
Kodėl politikai renkasi taip ginti savo sutuoktines?
Moteris – žmona, vaikų mama – žadina patriarchalinę vaizduotę. Tokioje vaizduotėje mamos ir žmonos yra silpnos, pažeidžiamos ir todėl joms reikalinga vyro apsauga.
Tad vadovaujantis šia logika nieko keisto, kad aukštas pareigas einantys vyrai gina savo sutuoktines, taip ne tik bandydami mažinti kritikos ir keliamų nepatogių klausimų poveikį savo gyvenimo partnerėms bei jų įvaizdžiui visuomenėje, tačiau ir lygiagrečiai stiprindami savo kaip patikimo, apsaugą teikiančio ir galios turinčio vyro įvaizdį.
Tokia pozicija atliepia ir dalies visuomenės lūkestį – ar vyriška būtų Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui leisti skrieti kritikos strėlėms į jų žmonas, neginant jų ir neužstojant? T. y neleidžiant pačioms aiškiai ir skaidriai atsakyti į kilusius klausimus ir kritiką.
Patriarchalinėje vaizduotėje mamoms, žmonoms taip pat dažnai priskiriamas ir išskirtinis moralinis neklystamumas – jos suvokiamos kaip iš prigimties jautresnės gėriui, teisingumui ir dorovei, todėl neva mažiau gebančios priimti nemoralius ar neteisingus sprendimus.
O tai jau patogus įvaizdis ir pačiam politikui: klausti viešųjų ryšių specialistės Aistės Sinkevičienės, kodėl apie jos įdarbinimą nežino kolegos arba kaip jis spėja per du darbus – viena; kelti tuos pačius klausimus mamai ir žmonai, sutikite, skamba ir kiek keistokai, ir kiek nepatogiai. Tad metus „mamos ir žmonos kortą“ ant stalo, nori nenori pokalbis rizikuoja nuslysti nuo keliamų klausimų apie galimai neskaidrų įdarbinimą į klausimą ar galima taip užsipulti mamą ir žmoną?
Artimo žmogaus palaikymas yra suprantamas. Klausimas – nuo ko ir kokiu būdu jos ginamos. Kai į konkrečius klausimus apie darbą, atsakomybę ar skaidrumą atsakoma primenant, kad kritikuojama „žmona“ ir „mama“, viešas žmogus iš lygiaverčio diskusijos dalyvio paverčiamas saugotina, pažeidžiama figūra. O kartu kritika nukreipiama nuo veiksmų ir sprendimų prie emocinio klausimo – ar apskritai galima taip kalbėti apie moterį, motiną ir žmoną?
Paradoksalu, bet toks gynimas, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo pagarbus moteriai, iš tiesų gali veikti priešingai. Jis remiasi prielaida, kad moteriai reikia ypatingos apsaugos, kad ji yra per daug trapi viešai kritikai arba pernelyg morali, kad galėtų būti įtariama klystanti. Tačiau lygybė prasideda būtent ten, kur moteris nebesaugoma nuo jai nepatogių klausimų vien dėl to, kad ji yra moteris, žmona ar mama. Ji, kaip ir vyras, turi teisę į pagarbą, bet taip pat turi teisę būti laikoma atsakinga už savo sprendimus.
Galbūt todėl politikams verta prisiminti: tikra pagarba savo žmonai nėra kalbėti jos vardu. Tikra pagarba – pripažinti ją savarankišku žmogumi, galinčiu pati atsakyti į kritiką, paaiškinti savo sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Nes kol moterį giname todėl, kad ji yra „mama“ ar „žmona“, tol, net ir to nenorėdami, laikome ją silpnesne.
Lyčių lygybė prasideda nuo priešingos prielaidos – moteriai nereikia mažesnių standartų, ypatingos apsaugos ar moralinio neliečiamumo. Jai reikia tokios pačios teisės būti vertinamai kaip savarankiškam žmogui.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Ne tik kalbėti – keisti: švietimu ir bendruomenės balsu prieš smurtą“. Projektą finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau komentare išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už ją atsakinga.
1