Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje toliau matome pažįstamą vaizdą: viešojoje erdvėje daugėja neapykantos kalbos, politikai vis dažniau pasitelkia skaldančią retoriką, o visuomenės susipriešinimas gilėja. Kiekvieną kartą matome tą patį modelį, apie kurį rašiau anksčiau: migracija tampa objektu, dėl kurio politinės partijos lenktyniauja, kas pirmas ją „užims“ kaip temą ir pasirodys ryžtingiausi. Šiose lenktynėse nebelieka vietos nei faktais grįstam požiūriui, nei adekvačiam politinės komunikacijos turiniui. Svarbiausia tampa ne tai, ką pasakyti, o kas pasakys pirmas ir garsiau.
Reikalavimas čia akivaizdus: migracijos politika turėtų būti grindžiama duomenimis, o ne emocijomis ar retorika, o viešos diskusijos – ne tik faktų citavimu, bet noru pažvelgti giliau: patikrinti, ar tai, kas atrodo akivaizdu iš pirmo žvilgsnio, iš tikrųjų pasitvirtina duomenimis.
Problema ne ta, kad migracijos tema neverta dėmesio. Problema ta, kad kuo intensyvesnės šios lenktynės, tuo daugiau erdvės užima emocijos ir tuo mažiau vietos lieka faktams. Jau esu kalbėjęs apie vieną tokį nutylimą faktą – demografinį ir ekonominį. Dabar noriu pereiti prie kito argumento: kodėl toks politinis požiūris ir retorika nepadeda spręsti problemų, apie kurias kalbame. Tai atsiskleidžia per kelis paradoksus. Juos aptaręs, prieisiu ir prie skaudžiausio klausimo – migracijos ir nusikalstamumo santykio, kuris viešojoje diskusijoje tapo patogia dirva manipuliacijai. Todėl verta sustoti ir pažiūrėti, ką iš tiesų apie šį ryšį galime pasakyti.
Pirmasis paradoksas: retorika prieš realybę
Tai bazinis neatitikimas – tarp grėsmingos, baiminančios politinės retorikos ir demografinės bei ekonominės realybės. Kol viešojoje erdvėje migracija pristatoma kaip rizika, kurią reikia valdyti ir riboti, struktūriniai duomenys rodo priešingą kryptį: migracija yra ne šalutinis reiškinys, o vienas iš nedaugelio veiksnių, palaikančių šalies demografinį ir ekonominį balansą. Šis neatitikimas ypač ryškus ES ir labiausiai išsivysčiusių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) šalių lygmeniu: kol politinėje retorikoje dominuoja kalbos apie griežtą kontrolę ir sienų uždarymą, migracijos mastas ir imigrantų skaičius realybėje toliau auga. Migracijos sociologas Hein de Haas tai vadina migracijos paradoksu: kuo griežtesnė kontrolės retorika, tuo aiškiau ji atsiriboja nuo struktūrinių ekonominių ir demografinių jėgų, kurios iš tikrųjų daro esminę įtaką migracijos srautams.
Ir čia atsiskleidžia dar viena šio paradokso iliustracija – gal net pati ironiškiausia. Visa ši diskusija įsiplieskė būtent dėl per didelio migracijos masto – politikai pareikalavo jį riboti, mažinti, sustabdyti, o visuomenė šią poziciją atkartojo. Bet pažiūrėkime, ką valstybė iš tikrųjų daro: tuo pačiu metu, kai uždaromi keturi migracijos paslaugų centrai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasirašo naują susitarimą su Filipinais. Rezultatas jau matomas: vien 2026 m. sausį–rugpjūtį įdarbinta 3 240 Filipinų piliečių, o rugsėjo 1 d. jų čia jau dirbo beveik 5 tūkstančiai. Taigi, ilgalaikėje perspektyvoje migracijos mastas nemažės. Jis tik persikels iš vieno kanalo į kitą, nes darbo jėgos poreikis, dėl kurio migracija ir buvo reikalinga, niekur nedingo. Viešai tai vadinama „migracijos ribojimu”, nors iš tikrųjų tai yra kanalo pakeitimas. Tai politinis teatras tiksliausia žodžio prasme: sprendžiamas ne mastas, dėl kurio politikai sukėlė diskusiją, o tai, kaip tas mastas atrodo.
Antrasis paradoksas: pamestas esminis ilgalaikės migracijos politikos tikslas ir pati vizija
Kalbėdami apie migraciją, kalbame beveik išimtinai per saugumo prizmę: kas atvyksta, kiek, ar tai kelia grėsmę. Bet šitaip iš diskusijos praktiškai dingsta elementas, kuris istoriškai buvo migracijos politikos šerdis: socioekonominis vystymasis.
EBPO 2050 m. projekcijos Lietuvai rodo maždaug 2,2 mln. gyventojų sumažėjimą ir apie 30 proc. sumažėsiančią darbo jėgą. Svarbu neapsigauti – tai nėra vien aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumo klausimas. Projekcijos rodo poreikį visų kvalifikacijos lygių darbuotojams: aukštos, vidutinės ir žemos kvalifikacijos. Kalbame ne tik apie IT specialistus ar inžinierius, bet ir apie vairuotojus, suvirintojus, slaugytojus, socialinius darbuotojus, gydytojus. Jei gimstamumas politiniame diskurse traktuojamas kaip tautos išlikimo klausimas, tai imigracija ta pačia logika yra valstybės – ne tik tautos, bet institucijų, kurios tą valstybę faktiškai sudaro – egzistencijos klausimas.
Nusileiskime trumpam iš nacionalinės politikos teatro iki vietos savivaldos lygmens ir pažiūrėkime, kas ten vyksta iš tikrųjų. Geriausiai padeda konkretūs pavyzdžiai, o vienas iš jų – Naujoji Akmenė. Pasikalbėjus su meru, vicemere ir ligoninės direktoriumi, pasidaro aišku, kodėl ilgalaikė migracija ir prieglobstis yra svarbūs. Naujosios Akmenės ligoninėje šiuo metu apie 10 proc. sveikatos apsaugos specialistų yra atvykę iš Ukrainos, o savivaldybė ir toliau sąmoningai formuoja strategiją pritraukti gydytojus iš svetur. Ne todėl, kad tai patogu, o todėl, kad tai yra gyvybiškai svarbus vietos institucijų – ligoninės, kitų viešųjų paslaugų – išlikimo klausimas: be jų bendruomenė tiesiog nustoja funkcionuoti, kaip ir pati savivaldybė.
Panašus modelis jau seniai yra realybė ir Šiaurės Europoje: retai apgyvendintos Švedijos Norlando (Norrbotteno) ir Šiaurės Norvegijos (Finnmarko, Troms) savivaldybės dešimtmečius sprendžia identišką problemą. Vietinių gydytojų ir slaugytojų tiesiog nepakanka, todėl sveikatos sistema vis labiau remiasi užsienyje gimusiais specialistais, o Švedijoje – taip pat ir pabėgėliais. EBPO duomenimis, tokių pavyzdžių pasaulyje apstu. Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai daugelio metų nuoseklaus darbo rezultatas. Kai savivaldai reikia išlaikyti veikiančią ligoninę, politiniam teatrui tiesiog nebelieka vietos. Lieka racionalūs sprendimai.
Dar vienas argumentas – Lietuvai reikės ne tik aukštos, bet ir įvairios (žemos ir vidutinės) kvalifikacijos migrantų. Tai vadinamoji priežiūros migracija (care migration), plačiąja prasme apimanti senelių ir vaikų priežiūrą tiek institucijose, tiek namuose. EBPO ir kitų organizacijų vertinimai rodo, kad tokio darbo poreikis tik didės. Tai nėra teorinė prielaida – Pietų ir Šiaurės Europoje bei Jungtinėje Karalystėje ši realybė egzistuoja jau dešimtmečius. Čia atsiskleidžia dvejopas migracijos vaidmuo. Aukštos kvalifikacijos migrantai tiesiogiai prisideda prie inovacijų, produktyvumo augimo ir konkrečių institucijų – ligoninių, mokyklų, įmonių – funkcionavimo, o dažnai ir išlikimo. Žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, pavyzdžiui, priežiūros sektoriuje, prisideda netiesiogiai: jie leidžia šeimos nariams, kurie priešingu atveju turėtų prižiūrėti senyvus tėvus ar vaikus, likti darbo rinkoje. Galiausiai tai reiškia ir daugiau galimybių žmonėms dirbti, auginti šeimą ir neatsidurti prieš pasirinkimą tarp karjeros ir artimųjų priežiūros.
Tai yra tik keli pavyzdžiai iš daugelio, bet jie iliustruoja tiek migracijos proceso, tiek valdymo (ne kontrolės) kompleksiškumą, kuris peržengia saugumo-nesaugumo dichotomijos ribas. Šis kompleksiškumas reikalauja pereiti nuo baimės retorikos prie racionalaus politikos pasirinkimo, grįsto faktais, o ne emocijomis. Svarbu iš karto pasakyti aiškiai: niekas nesiūlo pamiršti saugumo. Saugumas yra horizontalus migracijos politikos elementas, už kurį atsakingos konkrečios institucijos. Bet jis neturi būti ir negali tapti galutiniu ir vieninteliu ilgalaikės migracijos politikos tikslu. Migracija tampa ne konkurentu, o sąjungininku: gimstamumui skatinti, institucijoms išlaikyti, darbo rinkai funkcionuoti.
Šitie skaičiavimai, o ir kartais nepatogūs politiniai sprendimai, neveikia per vieną rinkimų ciklą. Jie veikia per dešimtmečius. Todėl pirmas dalykas, kurį turime pripažinti: šį klausimą reikia matyti anapus penkerių metų rinkiminio ciklo. Kitaip kiekviena kadencija tiesiog atidėlios sprendimą, kol jis taps dar brangesnis. Tiesa, tose savivaldybėse, kur gyvenama arčiau žmonių nei nacionalinio politikos teatro scenos, tai jau seniai vyksta savaime, ir be jokių deklaracijų.
Trečiasis paradoksas: ilgalaikius iššūkius sprendžiame trumpalaikiais instrumentais
Ir čia išryškėja giliausia problema. Demografinė duobė, darbo jėgos trūkumas, institucijų išlikimas. Visa tai ilgalaikio pobūdžio, struktūriniai procesai ir iššūkiai. Bet politinis atsakas į juos formuojamas trumpalaikių, rinkiminiam ciklui pritaikytų instrumentų kalba: griežtesni leidimai, parašų rinkimas, pareiškimai apie draudimus. Tai savaime yra kontrproduktyvu, nes bandome spręsti dešimtmečių (greičiausiai ir šimtmečio) problemą vienerių metų instrumentais, ir stebimės, kodėl sprendimas neveikia.
Ir štai puikus to pavyzdys. Užsieniečių įdarbinimo kvota šiemet liko tokia pati kaip pernai, o aukštos kvalifikacijos specialistams ji apskritai netaikoma. Vasarą kvota buvo išnaudota, ir susidarė paradoksali situacija: įmonėje aukštos kvalifikacijos darbo imigrantai jau dirba, bet žemesnės kvalifikacijos darbo migrantai tiesiog nebegali atvykti, nes jiems skirta kvota išseko. Kaip teigia Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), įmonės nebegali laiku vykdyti užsakymų, todėl dalis verslo partnerių jau perkelia juos į kitas šalis, o investicijos gali palikti Lietuvą. Tai dar vienas paradoksas, ir trumpalaikės, apykaitinės migracijos politikos rezultatas: viena migracijos sistemos dalis veikia sklandžiai, kita – užšąla, o dirbtinis disbalansas tampa didesniu ekonominiu iššūkiu, nei tas, kurį pati kvota turėjo išspręsti.
Ir tai kartosis, jeigu į migraciją nepradėsime žiūrėti taip, kaip žiūrime į kitas viešosios politikos sritis. Šioje temoje emocijų ypač daug, visuomenė stipriai susiskaldžiusi, todėl racionaliam pokalbiui dažnai lieka per mažai vietos. Tad laikas pereiti prie vieno labiausiai manipuliuojamų migracijos temos aspektų. Ir čia verta prisiminti vieną paprastą, bet dažnai pamirštamą principą: tiek moksle, tiek kuriant politiką turime remtis universaliais metodais, o ne pirmu įspūdžiu.
Migracija ir nusikalstamumas: absoliutus palyginimas prieš statistiškai reikšmingą sąsają
Dažnai girdime tą patį sakinį: „tarp migrantų nusikalstamumo lygis ar rodiklis yra X kartų didesnis“. Ir suprantama, kodėl juo taip lengva patikėti, nes toks skaičius įtikina žiūrint plika akimi, o ypač dabar, kai diskusijose apie strateginį migracijos valdymą ir ilgalaikę valstybės viziją vis dažniau atsakoma ne argumentu, o klausimu: „Ar nematote, kas vyksta Šiaurės ir Vakarų Europoje, Vokietijoje? Ar norite, kad tas pats atsitiktų ir pas mus?“
Bet toks neapdorotas skaičius ir mokslinėje literatūroje keliamas klausimas – ar, kontroliavus svarbiausius veiksnius, ryšys tarp migracijos masto ir nusikalstamumo išlieka statistiškai reikšmingas – yra du visiškai skirtingi dalykai. Ką iš tikrųjų rodo tyrimai, kai šis skirtumas įvertinamas?
Ką rodo tyrimai?
Kad tolesni skaičiai neatrodytų vieni kitiems prieštaraujantys, verta iš karto atskirti tris skirtingus klausimus – nes duomenys į kiekvieną iš jų atsako skirtingai. Pirma: ar bendras migracijos mastas, kontroliuojant struktūrinius veiksnius, sistemingai koreliuoja su bendru nusikalstamumo lygiu? Antra: ar migrantai, žiūrint neapdorotus, nekontroliuotus skaičius, kai kuriose šalyse registruojami kaip įtariamieji dažniau nei vietiniai gyventojai? Trečia: ar konkretus, didelis migracijos „šokas“ – pavyzdžiui, 2015–2016 m. – gali trumpuoju laikotarpiu padidinti tam tikrų nusikaltimų kategorijų skaičių?
Vokietijoje atliktas tyrimas, apėmęs 391 administracinį rajoną 2008–2019 m. laikotarpiu, ieškojo būtent tokio kontroliuoto ryšio, naudodamas patikimus statistinius metodus, leidžiančius atskirti tikrą priežastinį ryšį nuo paprasto sutapimo. Laikotarpis sąmoningai padalytas į dvi dalis – 2008–2014 m. ir 2015–2019 m. – kad būtų galima atskirai įvertinti 2015–2016 m. Sirijos pabėgėlių krizės poveikį. Rezultatas daugelį galėtų nustebinti: ryšys tarp imigrantų dalies pokyčio ir bendro nusikalstamumo nebuvo pastovus laike. 2008–2014 m. jis buvo teigiamas ir statistiškai reikšmingas, o 2015–2019 m. – neigiamas arba statistiškai nereikšmingas. Žiūrint į visą laikotarpį kartu, šis ryšys iš esmės išnyko iki nulio – tai reiškia, kad jis nedingo dėl duomenų trūkumo, o todėl, kad realaus ryšio tiesiog nebuvo.
Tai svarbus argumentas: jei imigracija pati savaime būtų universalus nusikalstamumo generatorius, tokio ryšio krypties apsivertimo per du penkmečius neturėtume matyti. Tyrėjai šią kryptį aiškina besikeičiančia migrantų srauto sudėtimi ir teisiniu statusu, o ne pačia migracija; tikslų mechanizmą jie analizuoja plačiau. Kryptis priešinga tam, ko intuityviai tikėtumėmės, ir būtent todėl svarbi: ji rodo, kad paprastas „daugiau migrantų = daugiau nusikaltimų“ modelis neatitinka duomenų nė viena kryptimi.
Dar platesnis, 2026 m. paskelbtas tyrimas apėmė 33 Europos šalis (tarp jų – ir Lietuvą) 2008–2023 m. laikotarpiu. Naudojant Eurostato duomenis apie policijos registruotus nusikaltimus ir imigracijos srautus, taikant šalies ir metų fiksuotus efektus bei laginius modelius, kontroliuojant šalių ir metų skirtumus, statistiškai reikšmingo struktūrinio ryšio tarp imigracijos ir penkių tirtų nusikalstamumo kategorijų nenustatyta – net vertinant 2015 m. pabėgėlių krizės ar 2022 m. Ukrainos karo sukelto migracijos šoko poveikį atskirai.
Abu šie tyrimai svarbūs ne todėl, kad „įrodo, jog migracija nesukelia nusikalstamumo“ – tokia formuluotė būtų per stipri ir metodologiškai nekorektiška (niekas neneigia, kad migracija gali būti susijusi su konkrečiais nusikaltimais – jie egzistuoja, kaip ir bet kurioje kitoje grupėje). Jie svarbūs todėl, kad rodo: klausimą perkėlus į tą patį metodologinį lygį, kuris naudojamas bet kuriame kitame viešosios politikos cikle, paprastas, universalus ryšys tarp imigracijos masto ir nusikalstamumo tiesiog neišlieka nuoseklus.
2021 m. ataskaitoje (Brå) matyti, kad rizika būti registruotam kaip įtariamajam Švedijoje išlieka didesnė tarp užsienyje gimusiųjų – bet didelę dalį paaiškina vien amžiaus struktūra, o pats skirtumo dydis 2007–2018 m. iš esmės nekito.
2026 m. Brå paskelbė ir platesnę literatūros apžvalgą „Migration and crime“ rodo mišresnį vaizdą: Europos rajonų lygmens tyrimai duoda prieštaringus rezultatus (teigiamas, nulinis ar neigiamas poveikis priklausomai nuo kategorijos), o 2015–2016 m. Sirijos pabėgėlių krizė, ypač Vokietijoje, siejama su smurtinių nusikaltimų padidėjimu – tačiau dauguma naujų aukų buvo patys migrantai.
Apibendrinant: į pirmąjį klausimą aukščiau pateikti tyrimai atsako nuosekliai ne. Į antrąjį – taip, kai kuriose šalyse ir grupėse, bet didelę skirtumo dalį paaiškina amžius, socialinė-ekonominė padėtis ir darbo rinkos prieinamumas. Į trečiąjį – kai kuriais atvejais taip, bet efekto dydis lieka neaiškus. Viešajame diskurse girdimi teiginiai apie „masinius prievartavimus“ ar „kelis kartus didesnį nusikalstamumo lygį“ paprastai remiasi antrojo ar trečiojo klausimo skaičiais, bet pateikiami taip, tarsi atsakytų į pirmąjį – ir būtent šis pakeitimas, o ne pats faktas, kad skirtumai egzistuoja, yra ta metodologinė klaida.
Ką reiškia viršreprezentacija (angl. overrepresentation), jei ji pasireiškia?
Tai nereiškia, kad jokia grupė niekada nėra viršreprezentuota jokioje nusikalstamumo kategorijoje; kai kur tokie skirtumai fiksuojami. Bet viršreprezentacija, gauta absoliučiu palyginimu, pati savaime nėra paaiškinimas. Jei tam tikros migrantų grupės viduje neproporcingai daug jaunų vyrų, gyvenančių ekonomiškai pažeidžiamesnėmis sąlygomis, tuomet reikia klausti, ar skirtumas išnyksta, kai kontroliuojama pagal amžių, lytį ir socialinę-ekonominę padėtį; lygiai taip pat, kaip ligoninių mirtingumo skirtumus pirmiausia aiškiname pacientų struktūra, o ne skubotai vadiname vieną ligoninę „blogesne“.
Ir čia – riba, kurios peržengti nereikia: socialinis paaiškinimas nėra individualaus nusikaltimo pateisinimas. Kiekvienas asmuo atsako už savo veiksmus pagal įstatymą. Bet sociologinė analizė klausia kito klausimo: kodėl tam tikromis struktūrinėmis aplinkybėmis tam tikro elgesio tikimybė gali būti didesnė. Tai du skirtingi analizės lygmenys, ir jų sumaišymas – dažniausia klaida viešoje diskusijoje.
Pabaigai
Trys paradoksai, apie kuriuos čia kalbėjau, turi vieną bendrą vardiklį. Kiekvieną kartą, kai politinis laikas (rinkiminis ciklas) susiduria su struktūriniais iššūkiais (demografija, institucijų išlikimas) ir metodologiniu tikslumu, pirmasis juos nustelbia. Rezultatas – politika, kuri atrodo ryžtinga trumpuoju laikotarpiu ir yra kontrproduktyvi ilguoju.
Bet yra ir dar viena, gilesnė problema, kai politikai ar jų patarėjai iš duomenų masyvo išsirenka būtent tą skaičių, kuris patogiausiai tinka jau suformuluotai pozicijai: neapdorotą skirtumą vietoj kontroliuotos sąsajos, vieną garsų įvykį vietoj sistemingo tyrimo, dalį rezultato vietoj viso tyrimo išvados… Tai nėra tiesiog „kita interpretacija“ ar „kitas akcentas“. Tai yra metodologiškai nekorektiškas, neetiškas ir neprofesionalus duomenų naudojimas. Duomenys nėra dekoracija, kurią galima pritaikyti prie iš anksto priimto sprendimo; jie yra instrumentas, kuris arba patvirtina, arba paneigia hipotezę, nepriklausomai nuo to, kas politiškai patogiau.
Ir tai nėra buvimas diskusijoje „už“ ar „prieš“ migraciją. Tai reikalavimas, kad kiekvienas teiginys ar argumentas būtų pamatuotas tokiu pat standartu, koks jau seniai taikomas kitoms viešosios politikos sritims: sveikatos, švietimo, ekonomikos. Ne su rėmu, kuris tiesiog geriausiai tinka artėjančiam rinkimų ciklui. Kol to nepadarysime, toliau spręsime šimtmečio klausimus trejų metų instrumentais, ir stebėsimės, kodėl niekas nesikeičia.
Šis komentaras parengtas projekto „Už etikečių ribų: migracijos ir priverstinio persikėlimo naratyvų kaita Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje” rėmuose. Projektą įgyvendina Diversity Development Group (Lietuva), Viešosios politikos centras PROVIDUS (Latvija) ir Viešosios politikos institutas (Lenkija), remiant Atviros Lietuvos fondo programai „VERTA!”.
Finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreikštas požiūris ar nuomonės yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos arba Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomones. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už jas atsakinga.
