Šį tekstą autorė parengė „Nepatogaus kino” 20-mečio esė konkursui „Rašome ateitį”. Žiuri vertinimu, esė pelnė III vietą.
Šis tekstas turėtų būti manifestas apie dabartį ir ateitį. Turėčiau rašyti apie tai, kaip po dvidešimt metų atrodys Lietuva ir pasaulis žaliosios politikos ir klimato krizės atžvilgiu. Bet man sunku puoselėti bent kažkokias viltis. Mane jau kurį laiką yra apėmę siaubo ir nevilties jausmai. Atrodo, kad visi nuolat kalbame apie taršą, ekologiją, kylančią globalinę temperatūrą ir senkančius resursus, tačiau niekas nesikeičia. Pradedant mokyklomis ir baigiant kino festivaliais: visur nuolat girdime frazes „klimato krizė“, „globalinis atšilimas“, „tvarios praktikos“, „žalioji politika“. Stengiamės rūšiuoti, priduoti tarą, nebenaudoti plastikinių puodelių ir šiaudelių, mažinti greitosios mados parduotuvėse perkamų drabužių kiekį ir kitaip individualiai prisidėti prie šios globalinės krizės sprendimo. Tačiau nepanašu, kad tai būtų veiksminga. Globalinė temperatūra toliau kyla, pasaulio lyderiai negali susitart dėl iškastinio kuro naudojimo ribojimų, o vandens ir oro taršos lygiai nemažėja. Tad sunku tikėtis, kad po 20 metų viskas bus geriau. Idealiausiu atveju, viskas bus taip, kaip dabar.
O kaip yra dabar? Trumpai tariant, nelabai gerai. 2015 metais buvo priimtas Jungtinių Tautų Paryžiaus susitarimas, kuriuo 197 šalys pasižadėjo mažinti išmetamų teršalų kiekį, šalinti klimato kaitos padarinius ir užtikrinti, kad vidutinės globalios oro temperatūros padidėjimas nebūtų didesnis nei 1.5 °C (palyginus su ikipramoniniu laikotarpiu). Pasaulio išteklių instituto (WRI) prezidentas Ani Dasgupta 2025 metais apžvelgė, kas buvo pasiekta per 10 metų. Džiugu matyti, kad nutiko pozityvių pokyčių – išaugo atsinaujinančios energijos naudojimas ir sumažėjo jos kaštai, padaugėjo elektromobilių, kurie irgi atpigo, susitikimą pasirašiusios šalys kas penkis metus vysto nacionalinius klimato planus. Visgi vadinamasis 1.5 °C tikslas vis dar kabo ant plauko. Tiesa, situacija yra geresnė nei prieš 10 metų – tada buvo numatyta, kad vidutinė temperatūra iki 2100 išaugs 4.8 °C, o dabar kalbama apie 2.3-2.9 °C. Šį progresą itin stabdo iškastinio kuro industrija. Pavyzdžiui, 2025 metų Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje (COP30) 80 šalių siekė įteisinti veiksmus, kuriais būtų galima sustabdyti iškastinio kuro naudojimą, tačiau, pasipriešinus įtakingoms naftos valstybėms (ang. petrostates) joks galutinis susitarimas nebuvo pasiektas ir į 2026 metų konferencijos programą šis punktas nėra įtrauktas (TCW 2026). Atsižvelgiant į tai, kad iškastinio kuro gavyba ir naudojimas sukuria kone 70% pasaulyje išmetamų ir šiltnamio efektą keliančių dujų kiekio, pasaulio lyderių nesugebėjimas susitarti dėl iškastinio kuro atsisakymo (ar bent stipraus ribojimo) gąsdina.
Ką sako visi šitie skaičiai? Panašu, kad po truputį tampame tvaresni, tačiau nepakankamai greitai. Tai turėtų suteikti bent kažkiek vilties, kad žalioji politika iš tiesų gali būti veiksminga, bet kylanti oro temperatūra ir nepakenčiamai karštėjančios vasaros visą (bent mano) pozityvumą greitai užgesina. A. Dasguptos teigimu, Paryžiaus susitarimu neišspręsime klimato krizės – tam reikalingi papildomi susitarimai, kuriais būtų skatinamas atsinaujinančios energijos naudojimas, mažėjantis iškastinio kuro naudojimas ir aiškesnis politinis naratyvas, kuris pabrėžtų, kad tvarumą skatinantys reglamentai ir klestinti ekonomika nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Norėtųsi tikėti, kad greitu metu tokie susitarimai bus priimti, visgi nepanašu, kad klimato krizė kažkam šiuo metu yra prioritetas. Daug pasako ir tai, kad viena didžiausių pasaulio ekonomikų – JAV – pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo Donaldui Trumpui tapus prezidentu. Kad ir kaip mes to nenorėtume, JAV vis dar yra tendencijas diktuojanti valstybė, tad šis pasitraukimas tikrai gąsdina. Jeigu vienas didžiausių pasaulio politikos žaidėjų nebesirūpina klimato krize, kas žino, ar kitos šalys nepaseks jos pavyzdžiu. Šiame kontekste galime pasidžiaugti, kad gyvename Europos Sąjungoje, kur žalioji politika, panašu, vis dar yra svarbus prioritetas.
Lietuva tikrai nėra labiausiai klimato krizės paveikta valstybė. Gyvename palankioje klimato zonoje, kur vidutinė oro temperatūra irgi kyla, visgi ne taip greitai, kad jaustume svarius ekologinius ar socialinius padarinius. Tačiau, kaip ir užsienyje, taip ir pas mus galima jausti priešpriešą tarp tų, kurie siekia apsaugoti gamtą, jos išteklius ir kartu žmoniją, ir tų, kurių planai yra labiau trumpalaikiai, t. y. susitelkia į pelną ir ekonomiką. Pavyzdžiui, visi suprantame, kad reikia išsaugoti mūsų miškus siekiant išlaikyti natūralią ekosistemą ir užtikrinti minimalią oro taršą. Tačiau instituciniu lygmeniu panašu, kad miškai visų pirma matomi kaip pramonės išteklius, o ne gyvybiškai svarbi ekosistemos dalis. Užtenka pasižiūrėti į Nacionalinę miškų sektoriaus plėtros strategiją, kuri, kaip teigia ir Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė, susijusi labiau su pramonės plėtra ir bioekonomika, o ne ekologinių ir socialinių išteklių išsaugojimu. Dokumente medienos (ne miškų) vertė įvardijama kaip stiprybė, o augantys Europos Sąjungos reguliaciniai reikalavimai ir socialiniai konfliktai, kylantys dėl ekologinių ir ekonominių interesų priešpriešos, kaip grėsmės. Trumpai tariant, grėsmė yra tai, kad tarptautinės institucijos ir Lietuvos visuomenė siekia išsaugoti miškus ir teikia pirmenybę ekologiniams aspektams. Ir taip, medienos eksportas yra svarbi Lietuvos ekonomikos dalis, bet tiek daug girdime apie žaliąją politiką ir tvarią ekonomiką, o pasižiūrėjus atidžiau pasidaro aišku, kad pirmas prioritetas yra ekonominės padėties stabilumas ir vertės auginimas, o priemonių tvarumas ar žalumas yra antrinės reikšmės dalykai. Reikėtų pabrėžti, kad strategijoje numatytos ir tvarios miškų naudojimo praktikos ir panašūs veiksniai, skirti klimato krizės padarinių šalinimui. Akivaizdu, kad mūsų vyriausybė siekia suderinti aplinkosaugą ir stabilios ekonomikos išlaikymą, kad ir kaip sunku tai būtų, ir reikia tikėtis, kad jiems pavyks.
Įspūdingas ir „Lietuva 2050“ dokumentas. Jame išdėstyta mūsų šalies vizija ateičiai. Be abejo, skiriama dėmesio ir klimato krizei – nurodoma, kad vidutinė oro temperatūra 2050 m. bus 2-2.5 laipsniais aukštesnė nei XIX a. viduryje, pasaulyje daugės ekstremalių gamtos reiškinių, ekonomika augs lėčiau, didės nelygybė ir priverstinė migracija, ir t. t. Mano mėgstamiausia pastraipa šioje dokumento dalyje yra „Iššūkis Lietuvos ūkio sektoriui“. Kalbama apie galimą neigiamą poveikį Lietuvos dirvožemiams, vandens telkiniams, maisto produktams. Bet kartu pastebima, kad „šiltesnis klimatas […] gali padidinti šalies rekreacinį potencialą, išplėsti žemės ūkio darbų kalendorių, vandens strateginė reikšmė augs.“ Lyg mes turėtume džiaugtis tuo, kad globalinės krizės metu pas mus bus daugiau turistų, o ūkininkai galės našiau dirbti (nors dirvožemio būklė bus prastesnė). Aš puikiai suprantu, kad planuodami ateitį turime galvoti apie šalies ekonominę būklę, eksportą, pramonę ir visa kita, dėl ko turime darbus, stabilią ekonomiką ir piliečius palaikančias institucijas. Bet ko verta gera ekonomika, jeigu mes neturėsime vandens? Kam reikalingas žemės ūkio darbų kalendoriaus išplėtimas, jeigu bus įdirbami nualinti dirvožemiai?
Tikriausiai būtų galima rasti ir daugiau paradoksalių pavyzdžių klimato krizės tema mūsų vyriausybės planuose. Akivaizdu, kad nėra lengva suderinti stabilios ekonomikos ir aplinkosaugos tikslus, tačiau nėra ir neįmanoma. Norėčiau tikėti, kad klimato krizės klausimas niekada nebus nustumtas į paskutinę prioritetų vietą, o valdančios institucijos stengsis išsaugoti Lietuvos miškus, dirvožemius, vandens telkinius ir užtikrinti saugų bei tvarų mūsų gyvenimą. Viliuosi, kad po 20 metų nereikės bijoti, kad išsekinome upes ar ežerus, nualinome dirvožemį ar iškirtome visus miškus. Per šį laikotarpį, tikiu, klimato krizės padarinių šalinimas taps vis svarbesniu tikslu mūsų visuomenėje, tad padaugės ir pavienių žmonių, ir institucijų, besirūpinančių šiuo klausimu.
Lyg neužtektų veiksnių, spartinančių globalinį atšilimą, pastaraisiais metais iškilo dirbtinio intelekto kultas. Žmonės nebemoka gyventi be DI įrankių ir „ChatGPT“, „Claude“ bei visokių kitokių dirbtinių intelektų klausinėja pačių kvailiausių ir paprasčiausių klausimų. Savarankiškumo ir kritinio mąstymo nuosmukis iš pirmo žvilgsnio neatrodo susijęs su globaline krize. Tačiau. Dirbtinio intelekto duomenų centrams reikalingas gėlas vanduo, kurio šiaip Žemėje neturime daug (iš viso skaičiuojama, kad 3% Žemės vandens yra gėlas, o žmogui pasiekiama tik 0.5%). Kuo daugiau užklausų pateikiame dirbtinio intelekto įrankiams, tuo labiau kaista duomenų centrų procesoriai ir tuo daugiau vandens reikia jiems vėsinti. Be abejo, ne vien dirbtinio intelekto centrai naudoja tiek vandens – lygiai tas pats vyksta su visais virtualiais įrankiais ar programomis, kurias naudojame. Visgi, kitaip nei „Google“ ar bet kokios kitos programos, dirbtinis intelektas nėra mums reikalingas. Jeigu jis palengvina jūsų gyvenimą, susimąstykit kodėl. Ar tikrai sunkiau yra kažką pagūglinti ar paklausti savo artimųjų, nei suvesti savo klausimą į „ChatGPT“ ar „Claude“ langelį? Ir ar tikrai tie atsakymai yra geresni, protingesni ar tikslesni negu tie, kuriuos gautumėte kitais būdais?
Kažkada buvo galima tikėtis, kad DI bus dar viena greitai praeinanti mada, tačiau dabar tai tapo mūsų kasdienybe. Turėdamas klausimą apie savo pirkinį, internetinį puslapį ar bet ką kitą, dabar jau bendrausi su dirbtinio intelekto atmaina, o ne tikru žmogum. Naivios viltys apie DI išnykimą jau seniai išsisklaidė, tad dabar mes turime susitaikyti su šių įrankių egzistavimu. Visgi, tai nereiškia, kad turėtume nuleisti rankas ir atsiduoti beprotiškam dirbtinio intelekto vajui ir vis didėjančiam jo vaidmeniui mūsų visuomenėje. Po truputį pasaulio vyriausybės pradeda reglamentuoti DI naudojimą atsižvelgdamos į žmogaus teisių užtikrinimą ir saugų bei patikimą dirbtinio intelekto inovacijų taikymą. Nors mano tobulame pasaulyje dirbtinis intelektas išvis neegzistuotų, privalau pripažinti, jog iš lėto judame prie tvaresnio DI priemonių naudojimo. Visgi norėčiau, jog viešajame diskurse būtų daugiau kalbama apie DI poveikį gamtai, ypač klimato krizės atžvilgiu. Tarsi visi žinome, kiek daug vandens naudoja DI duomenų centrai, bet vis tiek masiškai naudojame „ChatGPT“, „Claude“ ir visus kitus įmanomus įrankius. Aiškesnis ir geriau iškomunikuotas ryšys tarp klimato krizės prastėjimo ir dirbtinio intelekto naudojimo, mano manymu, padėtų žmonėms įsisąmoninti, kodėl DI nėra nekaltas pagalbininkas, ir galbūt lemtų veiksmingesnį DI reglamentavimą.
Baisiausia yra tai, kad mes išties galime sumažinti oro ir vandens taršą, anglies dioksido emisiją ir panašius veiksnius, lemiančius globalinį atšilimą. Viskas, ko reikia, yra globalinė pandemija. Skamba žiauriai, bet jau turime tokį pavyzdį – COVID-19 pandemija. Išplitus koronavirusui SARS-CoV-2, pasaulis sustojo. Visi užsidarėme namuose, smarkiai sumažėjo skrydžių ir kitokių kelionių, o masinės gamyklos buvo uždarytos siekiant sustabdyti viruso plitimą. Indijos mokslininkai Avishek Talukdar, Sayan Bhattacharya ir kiti ištyrė, jog dėl COVID-19 pandemijos sukeltų padarinių gerokai sumažėjo oro tarša ir pagerėjo oro kokybė industriniuose Indijos miestuose, sumažėjo CO2 emisijos JAV, Italijoje, Vokietijoje ir kitose didžiosiose šalyse, pagerėjo vandens telkinių kokybė. Be abejo, padariniai nebuvo vien teigiami – itin išaugo plastiko atliekų (vienkartinių kaukių, pirštinių ir kitų kasdien naudotų apsaugos priemonių) kiekis. Taigi, nors mes buvome izoliuoti nuo pasaulio ir vienas nuo kito, turėjome pragyventi kone du metus uždaryti namuose, kas tikrai nepagerino bendros žmonijos emocinės ir psichologinės būklės, Žemė atsigavo. Ir apie tai galvoti yra labai baisu. Nes aš suprantu, kad negalime uždaryti visų orą teršiančių gamyklų, nebeleisti skraidyti lėktuvams ar kitaip stabdyti žmogiškos industrinės veiklos. Mes galėtume ją sumažinti ar bandyti ją paversti tvaresne, tačiau tai nėra lengva. Šiems tikslams pasiekti reikėtų ir žmonių, kurie turi daug kapitalo ir galios keisti savo gamyklų, korporacijų ar savo šalies politikas, indėlio. Visgi jų pagrindinis veiklos motyvas, panašu, vis dar yra pelnas ir galios išsaugojimas, kas kiek kertasi su tvarumo praktikų taikymu. Tad nieko nuostabaus, kad mes daug kalbame apie tvarumą ir žalumą, o realių, tikrus pokyčius lemiančių veiksmų nelabai imamės.
Čia norėčiau grįžti prie A. Dasgupta teksto. Kaip jis ir minėjo, tvarumą užtikrinantys reglamentai ir stabili ekonomika neturi būti vienas kitam prieštaringi dalykai. Mes galime užtikrinti tvarų gamtos išteklių naudojimą ir kartu išlaikyti egzistuojančias darbo vietas bei panašius dalykus, svarbius šalių ekonomikoms. Taip, tai nėra lengva, tačiau tvirta politinė valia, tikslinis švietimas apie klimato krizę ir ją aštrinančius veiksmus bei bendra tvarios ir aplinkai draugiškos ateities vizija galėtų padėti mums išsaugoti Žemę tokią, kokia ji yra šiandien. Suprantu, kad nėra lengva priversti ar įtikinti galios pozicijoje esančius žmones keisti savo veiklos praktikas, ypač tada, kai jos yra itin pelningos, tačiau tai neturėtų mūsų sustabdyti. Aišku, kad visada atsiras kompanijų, kurios sugebės apeiti tvarumo reglamentus ar kitus žalios politikos susitarimus, tačiau tai nereiškia, kad šie reglamentai neturi egzistuoti. Galų gale, visi tie milijardieriai su savo teršiančiomis gamyklomis irgi gyvena Žemėje ir turi vaikų ar anūkų, kurie irgi turės gyventi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip mes. Nežinau, kas tiksliai turėtų juos priversti susivokti ir pradėti rūpintis ne tik savo verslo, bet ir visos planetos išlikimu, bet juk galiausiai kažkas tokio turės įvykti. Nenorėčiau, kad tai būtų kažkokia katastrofa ar dar viena pandemija, visgi ilgai pūtęsis klimato krizės burbulas ir žmonių nepasitenkinimas dėl pasaulio lyderių neveiksnumo galiausiai sprogs. Noriu tikėti, kad tai įvyks greičiau nei per 20 metų. Tada gal bus lengviau įteisinti tvarią veiklą užtikrinančius įstatymus ir pasiekti bent šiokią tokią pauzę klimato krizės aštrėjime.
Tad kaip atrodys Lietuva ir pasaulis klimato krizės atžvilgiu po 20 metų? Aš noriu tikėti, kad neužilgo susizgribsime ir pradėsime versti savo gyvenimo ir darbo praktikas tvaresnėmis individualiam ir instituciniam lygmenyse. Noriu svajoti apie gražesnę ateitį, kur globalinė temperatūra nėra tiek pakilusi, kiek prognozuojama, kur turime vandens ir maisto, galime gyventi savo gimtuosiuose kraštuose ir nesame priversti emigruoti dėl klimato sąlygų. Gal po 20 metų pasaulis nebus žalesnis ar tvaresnis nei šiandien, bet galime įsivaizduoti, kad bent nebus daug blogiau nei dabar. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, man sunku tuo įtikėti. Atrodo, kad gerą naujieną visada seka bent dvi blogos, tad puoselėti viltis apie žalią ateitį yra sunku. Nepaisant to, negalime nuleisti rankų. Kažkodėl žmonės yra įsitikinę, kad blogiausius klimato krizės padarinius patirs mūsų anūkai ar proanūkiai, bet aš spėju, kad mano (dabartinių dvidešimtmečių) karta dar spės pajausti globalinį atšilimą, resursų nepriteklių ir daugybę kitų ekologinių bei socialinių klimato krizės sukeltų veiksnių. Mūsų pagrindinis tikslas turėtų būti ne idealios ekosistemos atstatymas, o jos dabartinės būklės išsaugojimas ir lėtai, bet užtikrintai vykdomas progresas. Jis jau vyksta – be mano tekste paminėtų dalykų pilna iniciatyvų, institucijų ir žmonių, kurie nuosekliai dirba tam, kad Žemė ir joje gyvenantys žmonės gyventų daug ilgiau nei 20 metų. Nors neviltis, baimė ir siaubas yra labai viliojantys jausmai šiame kontekste, mes turime aktyviai jiems priešintis. Tad, kad ir kaip tai būtų sunku, aš renkuosi tikėti. Aš renkuosi turėti vilčių, kad po 20 metų aš galėsiu vaikščioti medžiais apsodintu Vilniumi, mano akių ir oro takų nedirgins oro tarša, Lietuvoje vis dar bus keturi metų laikai, o vanduo ir maistas nebus aukso vertės ištekliai, dėl kurių reikės kovoti. Turėsime daug atsinaujinančios energijos jėgainių, dirbtinis intelektas nebebus tokia svari grėsmė mūsų aplinkai ir mūsų kognityviniams gebėjimams, rinksime politikus, kurie nuoširdžiai rūpinsis aplinkosauga, ir galėsime mažiau baimintis dėl savo vaikų ateities. Gal tai skamba naiviai, bet turbūt geriau tikėti bent kažkokiu gėriu nei pulti į neviltį.
