Ar jauni homoseksualūs/ biseksualūs vyrai norėtų susilaukti vaikų?

Lietuvoje nėra teisinių galimybių tos pačios lyties asmenims sudaryti partnerystę, santuoką ir įsivaikinti vaikų, nors homoseksualūs žmonės gali tapti tėvais tokiais pat būdais kaip ir heteroseksualios poros: buvusių heteroseksualių santykių būdu, tampant patėviais ar pamotėmis, įvaikinimo, globos, donoro apvaisinimo ar surogatinės motinystės būdu.

Neseniai „Įvairovės ir edukacijos namų“ iniciatyva apklausus aštuoniasdešimt, 18-30 m. amžiaus LGBT asmenų, paaiškėjo, kad pusė jų turėjo ilgalaikius santykius, o penktadalis augino vaikus. Tačiau Lietuvos visuomenė nepalankiai vertina tos pačios lyties porų teisę auginti vaikus. Kita apklausa parodė, kad trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų nepritaria lesbiečių porų vaikų auginimui dar daugiau (80,1 proc.) gyventojų pasisakė prieš gėjų porų vaikų auginimą Lietuvoje.

Atskleidus seksualinę orientaciją tėvai netekdavo teisių į vaikus

Tokios Lietuvos visuomenės, neseniai pradėjusios kalbėti apie tos pačios lyties poras, nuostatos stebinti labai neturėtų. Dar visai neseniai, 1967 – 1985 m., tik pradėjus vystytis LGBT teisėms JAV, visa karta gėjų ir lesbiečių per skyrybas atskleidusių savo seksualinę orientaciją, netekdavo teisės matytis su savo vaikais. Po 1985 m. pradėjus aktyviai veikti JAV LGBT teisių organizacijoms, pasiekta, kad daugumos JAV valstijų teismų praktikoje tėvų seksualinė orientacija nebėra lemiamas veiksnys sprendžiant dėl vaiko globos. Pastaruoju metu naikinant teisines kliūtis homoseksualioms poroms įsivaikinti vaikus tos pačios lyties porų, auginančių vaikus, skaičius JAV auga. 2000 m. vaikus augino viena iš penkių vyrų ir viena iš trijų moterų porų. Dažniausiai tokios poros rinkosi biologinę tėvystę, kad vėliau būtų galima lengviau įrodyti ryšį su vaiku. Taip pat pastebėta, kad siekiant savo šeimos socialinio pripažinimo visuomenėje kuriamos ir išplėstinės šeimos tarp gėjų tėvų ir lesbiečių motinų. Tačiau, net ir kuriantis palankesnei aplinkai įvaikinimui, kai kuriose JAV valstijose ir Vakarų šalyse, socialinės kliūtys įsivaikinti vaikus išlieka: trūksta paramos iš aplinkinių, palankaus įvaikinimo agentūrų požiūrio.

Nors moksliniais tyrimais, ieškančiais skirtumų tarp vaikų, augusių homoseksualiose ir heteroseksualiose šeimose reikšmingų skirtumų nepastebėta (Tasker 1999, Golombok et al. 1997), diskusijos apie homoseksualių asmenų teises sudaryti partnerystę, santuoką, auginti vaikus išlieka. Paulo R. Amato, mokslininko iš JAV, teigimu reiktų pripažinti fundamentalias teises homoseksualioms poroms tuoktis ir auginti vaikus kaip jos buvo pripažintos skirtingų rasių, religijų asmenims.

Skirtingai įteisintų savo santykius

Lietuvoje, nors teisinės kliūtys vienalytėms poroms auginti vaikus nenaikinamos, tačiau socialinis gyvenimas tampa vis atviresnis ir šalia viešų diskusijų vykdomi ir moksliniai tyrimai šioje srityje. 2013 m. buvo vykdomas kokybinis tyrimas su jaunais (19-34 m.) vyrais, neturinčiais vaikų. Tyrime taip pat dalyvavo homoseksualūs, biseksualūs vyrai, kurių požiūris į vaikų susilaukimą dažnai lieka neatskleistas šeimos tyrimuose Lietuvoje. Tyrimo metu buvo imti interviu iš dešimties 21- 34 m. amžiaus homoseksualios, biseksualios seksualinės orientacijos vyrų, gyvenančių Lietuvos didmiesčiuose. Tiriamųjų klausta apie jų santykius su artimaisiais, romantines draugystes, norą, nenorą susilaukti vaikų Penki jauni vyrai tyrimo metu turėjo ilgalaikius partnerius, jų santykių trukmė svyravo nuo vienerių iki trijų metų. Trys iš jų gyveno kartu su savo partneriais, du iš jų svarstė galimybes sudaryti partnerystę su esamu partneriu, jei ji bus įteisinta Lietuvoje artimiausiu metu.

Svarstant partnerystės, santuokos galimybes vieni vyrai prioritetą teikė partnerystei, kiti – santuokai. Noras sudaryti santuoką buvo argumentuojamas tuo, jog santuoka reikalinga tam, kad jie jaustųsi pilnaverčiais visuomenės nariais kartu su visuomenės dauguma, heteroseksualiomis poromis. Svarstantys partnerystės sudarymo galimybes kritiškai vertino patį santuokos institutą. O neturintys draugo vyrai dažnai įvardijo norintys ilgalaikių santykių, nors pripažino, kad santykių kokybė labai svarbi ir geriau neturėti draugo nei būti nepatenkintu esamais santykiais.

Tačiau ilgalaikiai romantiniai santykiai nebūtinai buvo siejami su noru turėti vaikų. Vienas tyrimo dalyvis puikiai sutardamas su draugu bei užaugęs darnioje tėvų šeimoje atsiejo vaikų turėjimą nuo gyvenimo poroje. Kitas vyras, neturintis draugo, teigė, kad vyrai apskritai nebūtinai turi susilaukti vaikų, o savo nenorą susilaukti vaikų siejo su neigiama patirtimi: pastebėjęs, kad jam trūksta kantrybės bendraujant su vaikais, o profesinės praktikos metu susidūręs su raidos sutrikimų turinčiais vaikais, vyras teigė, kad ši patirtis ji privertė susimąstyti apie sunkumus auginant vaikus ir paskatino nenorą jų susilaukti.

Dalis perėmė neigiamas visuomenės nuostatas apie save

Vis tik dalis vyrų neatmetė galimybės susilaukti vaikų: apie galimybę susilaukti vaikų su moterimi svarstė biseksualūs bei artimiesiems savo seksualinės orientacijos neatskleidę taip pat neigiamas visuomenės nuostatas perėmę vyrai. Pastarieji taip pat teigė atsisakę minties auginti vaikus vyrų poroje. Tuo tarpu drąsiausiai įsivaikinimo galimybes svarstė vyras, turintis partnerį ir gyvenantis juos priimančioje artimųjų aplinkoje, t.y. atvirai bendraujantis su abiejų pusių tėvais ir artimaisiais. Surogatinė motinystė buvo laikoma mažiausiai priimtinas būdas susilaukti vaikų.

Taigi, noras, nenoras turėti vaikų tyrimo dalyvių buvo siejamas tiek su asmeninėmis patirtimis, tiek su teisinėmis galimybėmis jų susilaukti. Keletas tyrimo dalyvių labai glaudžiai siejo savo gyvenimą su šeimos vizija ir norėtų turėti vaikų bei svarsto įvairias galimybes vėliau juos auginti. O nenoras turėti vaikų buvo siejamas su savo asmenybės siekiais daugiau realizuotis profesinėje srityje, neigiama patirtimi bendraujant su vaikais bei internalizuotomis neigiamomis visuomenės nuostatomis.

Tekstas parengtas remiantis moksliniu tyrimu, vykdytu pagal mokslininkų grupių projektą „Jaunų vyrų prokreaciniai tapatumai: kultūrinės normos, individualūs lūkesčiai ir patirtys” (Nr. MIP 005/2013). Projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba.