„Sangailės vasaros“ režisierė Alantė Kavaitė: „Dviejų merginų meilė filme yra visiškai natūralus dalykas“

Lietuvos kiną į naują lygmenį perkėlusi režisierė prieš pirmuosius „Sangailės vasaros“ seansus Vilniuje ir Kaune papasakoja, kodėl filme vaizdavo dviejų merginų meilę – ir kodėl idealiame pasaulyje mums tai neturėtų rūpėti.

 „Sangailės vasara“ (angl. „The Summer of Sangaile“) jau perrašė šalies kino istoriją, nors Lietuvoje filmo dar beveik niekas nematė. Prancūzijoje gyvenančios lietuvių režisierės Alantės Kavaitės romantinė drama sausį įvertinta prestižiniame JAV „Sundance“ kino festivalyje. Jai įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūrą užsienio šalių vaidybinio filmo kategorijoje („World Cinema Dramatic“).

Patekti į „Sundance“ šiemet siekė 12  tūkst. filmų iš viso pasaulio. Joks kitas ilgametražis vaidybinis lietuviškas filmas šiame, nuo 1978 m. rengiamame festivalyje nebuvo pristatytas, juolab laimėjęs. Visi „Sangailės vasaros“ aktoriai ir didžioji dalis kūrybinės grupės narių yra iš Lietuvos, filmas taip pat nufilmuotas Lietuvoje. Filmo sėkmė – didžiulis tarptautinis įvertinimas šalies kinui.

Filme meniška kino kalba sekama istorija apie paauglę Sangailę (aktorė Julija Steponaitytė), kuri svajoja skraidyti, bet bijo aukščio. Viskas pasikeičia merginai sutikus Austę (aktorė Aistė Diržiūtė).

Sangailė ir Austė filme nėra tik draugės – „Sangailės vasara“ pasakoja apie merginų meilę viena kitai. Tarptautiniai kino apžvalgininkai filmą netgi lygino su „Adelės gyvenimu“ – Kanuose geriausia pripažinta prancūzų drama, išgarsėjusia atviromis filmo herojų merginų meilės scenomis.

Lietuvoje oficiali filmo premjera įvyks rudens pradžioje, o keli išankstiniai seansai bus surengti šiuo metu vykstančiame festivalyje „Kino pavasaris“ Vilniuje ir Kaune.

Pirmasis jų – šį sekmadienį. Belaukiant seanso, A. Kavaitė, kuri yra ne tik filmo režisierė, bet ir scenarijaus autorė, sutiko „Mano teisėms“ papasakoti apie filmo kūrimą ir pasidalino savo požiūriu į LGBT žmonių padėtį Lietuvoje.

Režisierė optimistiška: ji neabejoja, kad nauja karta situaciją pakeis į gera – pati tuo įsitikino filmuodama „Sangailės vasarą“.

Alantė Kavaitė, “Sangailės vasaros” režisierė ir scenarijaus autorė 

Sveikinu su „Sundance“ laimėjimu! Kaip reagavote apie jį sužinojusi?

Buvo be galo smagu! Ypač dėl to, kad tai buvo įvertinimas būtent už režisūrą. Režisūra yra tai, kas mane domina labiausiai, kas motyvuoja kurti kiną. Dėl ko gyvenu.

Ar tikėjotės apdovanojimo?

 Tikrai ne. Festivalyje dalyvavo puikūs režisieriai iš viso pasaulio, todėl visai negalvojau apie prizus, net nežiūrėjau, kokie apdovanojimai apskritai yra. Žinojau, kad kažkokie apdovanojimai bus, bet giliau nesidomėjau. Ne dėl to juk filmus kuriame.

Vėliau filmą pristatėte ir Berlyno kino festivalyje. Kaip sekėsi ten?

 Irgi labai gerai. Žmonės filmą priėmė labai šiltai. Jaučiau, jog padarėme kažką, kas gali kitiems žmonėms padėti. Buvo keturi ar penki seansai – po kiekvieno apimdavo jausmas, kad kažkam iš žiūrovų filmas atvėrė akis.

Priešingai negu daugelyje kitų su LGBT siejamų filmų, „Sangailės vasaroje“ pagrindinių herojų merginų meilė nėra svarbiausia tema. Taip nusprendėte tyčia?

Nors meilė filme yra labai svarbi, „Sangailės vasara“ visų pirma yra filmas apie paauglę, kuri nori skraidyti, bet bijo aukščio. Ir kaip ji, sutikusi kitą merginą, atranda savyje jėgų baimei įveikti.

O tai, kad merginų meilė yra homoseksuali – apie tai net nėra diskutuojama. Iš to nekuriama drama. Dviejų merginų meilė pateikiama kaip natūralus dalykas.

Tokia prieiga man buvo labai svarbi rašant filmo scenarijų. Žinau, kad ir Vakarų šalyse dar esame toli iki tokio požiūrio. Bet manau, kad kurdami filmus, galime daug ką pakeisti. Buvo labai smagu, kai po peržiūrų Berlyne žiūrovai dėkojo būtent už tai, kad homoseksualumas nėra filmo tema. Jie pritarė, kad tik taip, priimdami meilę kaip visiškai natūralų dalyką, mes galime pajudinti dalykus į priekį.

 Dažnai kine daromas lyginimas tarp moterų ir vyrų, rengiami specialūs renginiai, netgi festivaliai. Normaliame pasaulyje to apskritai neturėtų reikėti. Normaliame pasaulyje mes vertintume skirtingas asmenybes, o ne skirtingų lyčių ar skirtingų odos spalvų atstovus. Mes spręstume apie žmones pagal tai, ką jie patys pasirinko, ką patys kuria. Juk nei Sangailė, nei jos draugė Austė, nei aš, mes nepasirinkome būti merginomis, ar sakykim, baltaodėmis. Tai apie ką čia kalbėti…

Tikiuosi, kad visuomenė išsivystys į tokį lygmenį, kad apie visa tai net nebešnekėsim. Homoseksualią meilę matysime tiesiog kaip dviejų asmenybių meilę. Svajoju, kad tokia visuomenė ateitų greitai. Bet norint, kad tai įvyktų, reikia dėl to kovoti.

Nesirinkimas klasikinės meilės istorijos tarp vaikino ir merginos – jūsų kovos būdas?

Jeigu filme būtų vaikinas ir mergina, istorija būtų visai kitokia – stiprus vaikinas padėjo silpnai merginai įveikti baimes. Tai mes jau esame matę.

Pasaulyje, kuriame skirtumas tarp vyrų ir moterų nebūtų svarbus, kuriame žiūrėtume tik į pačius individus, būčiau galėjusi paimti ir merginą su vaikinu. Bet žinau, kad iki tokio pasaulio dar toli.

Tai, kad filme yra simetrija, dvi merginos – lygiai taip pat galėjo būti ir du vaikinai – man daug įdomiau. Išėmus lyčių skirtumo klausimą galima koncentruotis į herojų asmenybes, į jų asmeninius skirtumus: kodėl viena jų išaugusi taip, o kita – kitaip.

Kadras iš filmo “Sangailės vasara”

Kaip pačios aktorės reagavo į savo vaidmenis ir jų meilės istoriją, taip pat į atviras meilės scenas?

 Kai darėme pirmuosius bandymus vaidinti, nei Aistė, nei Julija dar nebuvo skaičiusios scenarijaus. Žinojo tik pagrindinį sinopsį. Link meilės aspekto ėjau palaipsniui. Ir kai tikrai supratau, kad jos abi yra tos aktorės, kurių ieškojau, su jomis apie tai pasikalbėjau. Sakiau, kad aš jas jau išsirinkau – o dabar metas apsispręsti joms.

Prieš duodant paskaityti scenarijų iš karto pasakiau, kad bus ir meilės scenų. Paaiškinau kodėl: filmas yra labai jaunatviškas, impresionistinis. Vasara, karštis, pirmi kartai – norint tai pavaizduoti reikėjo žmonių odos. Pasakiau, kad iš jų reikės nuogumo.

Aistė sureagavo labai džiugiai –iškart pagalvojo, kad galbūt tokiu vaidmeniu ji galės kam nors padėti, pavyzdžiui, Lietuvoje provincijoje gyvenantiems jauniems žmonėms. Tai ją labai įkvėpė.

Julijos charakteris yra labiau rezervuotas. Bet ji tiesiog į mane pažiūrėjo žvilgsniu sakančiu, kodėl apskritai to klausiu. Julija sunkiau priėmė nuogumą. Bet kalbant apie lesbietišką meilę – nei viena, nei kita dėl to nesutriko. Tai mane labai nudžiugino.

Ar tikėjotės tokios reakcijos žinant, jog homofobijos mastas Lietuvoje vis dar yra didelis?

Tiesa ta, kad net ir užsienyje Lietuva yra garsi savo homofobija – tiek žurnalistai, tiek filmo žiūrovai po seansų nuolat klausdavo, kaip į filmą reagavo lietuviai. Kol kas dar to negaliu pasakyti. Bet visa komanda, su kuria dirbau, dėl to neturėjo jokių problemų. Dar daugiau – filmas buvo finansuotas Lietuvos kino centro, turėjo gauti patvirtinimą iš komisijos. Laimėjome konkursą finansavimui, nors žiuri buvo įvairiausio amžiaus žmonės.

Kalbant apie jaunus Julijos ir Aistės amžiaus žmones – per 4-5 mėnesius dirbdama su jais supratau, kad homoseksualumas jų nešokiruoja. Priešingai – jis yra tapęs savaime suprantamu dalyku, kaip ir vaikino ir merginos meilė.

Buvau pastarosiose „Gay Pride“ eitynėse Vilniuje – jos vyko prieš pat filmavimą. Atsimenu, kad prie Katedros stovėjo gal 20 senukų su kryžiais. Jie rodė tuos kryžius į mus – net juokinga buvo. Fotografavau juos, nes man jie pasirodė kaip vampyrų medžiotojai iš kokio nors prasto filmo. Tų žmonių tikrai nebepakeisi, bet ant jų net sunku pykti, žinant, kiek daug pokyčių buvo jų gyvenimuose. Pakeisti mąstymą dar kartą jiems gali būti per sunku.

Mačiau ir žmonių, kurie mėtė pomidorus į eitynių dalyvius. Bet aš esu įsitikinusi, kad taip galvojančių yra mažuma ir dalies jų požiūris dar gali pasikeisti. Ateinanti karta man apskritai teikia labai daug vilčių. Klausimas užsienyje apie Lietuvos homofobiškumą mane netgi nervina, nes į situaciją žiūriu daug labiau teigiamai. Kita vertus, viską matau iš nemažo atstumo. Nežinau, ką iš tikrųjų išgyvena LGBT bendruomenė Lietuvoje.

Kokios idėjos vedina ėmėtės kurti „Sangailės vasarą“? Ar turėjote tikslą padėti LGBT žmonėms, ypač Lietuvoje?

 Nėra vienos priežasties dėl kurios kuri filmą – viskas daug labiau komplikuota. Kaip ir visi menininkai, jaučiau, kad egzistuoja mazgai, kuriuos turiu išnarplioti visų pirma pati sau. Esi priverstas kurti, kitaip negali. Tai kaip savotiška liga.

Kita vertus, taip: nors gali nuskambėti pretenzingai, tuo, ką darau, bandau keisti visuomenę. Ir ne tik kalbant apie homoseksualumo aspektą – turiu omenyje ir kitus su paauglyste susijus dalykus, kurie vaizduojami filme.

Norėjau sukurti tokį filmą, kokį pati būčiau norėjusi matyti būdama paauglė. Tarp Sangailės ir manęs yra 25 metų skirtumas. Kai žiūriu į paauglystės laikotarpį iš tokios perspektyvos suprantu, kad viskas buvo tiesiog augimo etapai. Tai, kas paauglystėje atrodė taip sunku, juoda ir baisu, dabar atrodo kaip pats gražiausias gyvenimo periodas, kur tiek naujų jausmų, tiek daug pirmų kartų…

Paauglystėje yra ir daug autodestrukcijos elementų, bet, nors gali pasirodyti keista, net ir jie dažniausiai baigiasi gerai. Dėl to norėjau apie viską kalbėti šviesia forma, nes daug filmų apie paauglystę yra labai tamsūs.

Aš pati tarsi vis dar viena koja esu Sangailės laikotarpyje, bet kita jau nebe. Nepaisant visų sunkumų, kuriuos perėjau paauglystėje, dabar jaučiuos laiminga. Norėjau tuo pasidalinti su žmonėmis – parodyti, kad paauglystės kančios yra normalu, kad tai yra savęs paieškų dalis.

O kalbant apie homoseksualumą – jeigu „Sangailės vasara“ galėtų mergaitei ar berniukui, kurie gyvena kažkur toli ir jaučiasi vieniši, leisti pasijausti truputį geriau, tikslas būtų išpildytas.

Filmo “Sangailės vasara” filmavimo akimirka.

 Kiek filmas jums yra autobiografinis?

 Filme manęs yra, be abejonės. Bet tai nėra tiesioginė mano istorija. „Sangailės vasara“ yra labai impresionistinis filmas, o ne toks, kuriame istorija labai greitai ir toli vystosi. Jei nebūčiau pati tų dalykų išgyvenusi, nebūčiau galėjusi jo šitokio nufilmuoti. Negaliu sakyti, kad tai yra mano istorija. Bet joje yra manęs.

Joje taip pat yra ir daug Lietuvos. Prancūzijoje gauti finansavimą filmams ne prancūzų kalba praktiškai neįmanoma. Dėl to vienu metu svarstėme, kad galbūt filmo veiksmą reikėtų perkelti į Prancūziją. Daug kas uždavė klausimą, kodėl to nepadariau.

Nepadariau, nes supratau, kad tai būtų neįmanoma. Taip, ir Prancūzijoje yra akrobatiniai skraidymai, visi kiti dalykai, kurie yra „Sangailės vasaroje“. Tačiau filmas turi savyje šį tą labai lietuviško. Lietuvių prisirišimas prie skraidymo, gamtos, dangaus yra kažkas ypatingo – norėjau, kad tai jaustųsi ir filme.

Kaip jaučiatės prieš filmo premjerą Lietuvoje?

 Šiek tiek yra jausmo, tarsi važiuočiau į egzaminą. Parodyti filmą Vilniuje bus svarbus žingsnis, kurį reikia pereiti. Prancūzijoje gyvenu jau 23-ejus metus, bet vaikystę ir paauglystę praleidau Lietuvoje. Išvažiavau tik pabaigusi mokyklą. Bet 23 metai yra daug. Jau ilgiau gyvenu Prancūzijoje negu Lietuvoje. Bet Lietuvai jaučiuosi skolinga. Ir jaučiu didelį norą šaliai, kuriai jaučiuosi skolinga, patikti. Norėčiau, kad Lietuvai mano filmas patiktų, kad ji ant manęs nepyktų, kad ją palikau.

Ar tai, kad filme vaizduojama dviejų merginų meilė, prideda baimės dėl žiūrovų reakcijos?

 Ne. Galbūt esu naivi taip galvodama, bet man labiau baisu, kad žmonės nesupras paties filmo žanro. Nesu mačiusi daug impresionistinių lietuviškų filmų – tokių, kuriuose istorija mažiau reikštų nei vaizdai. Labiau apsinuoginu save rinkdamasi radikalius sprendimus režisūroje, negu sakydama nuomonę apie gėjų meilę. Nes meilės aspektas yra asmeninio gyvenimo dalis. Manau, kad Lietuva jau yra pakankamai išsilaisvinusi, kad žmonės turėtų teisę į asmeninį gyvenimą ir dėl jo nebūtų atakuojami. Gali žmogų kritikuoti už jo darbą, bet ne už asmeninį gyvenimą.

Kadras iš filmo “Sangailės vasara”

Bandau tikėti, kad jeigu bus smūgių, jie ateis už filmo meninę pusę, o ne už asmeninę. Nes mano gyvenimas yra mano gyvenimas. Tai privati sfera. Nežinau ką kas nors galėtų prikišti kalbant apie merginų meilę. Net nežinau nuo ko pradėti galvoti apie galimą problemą – nes man tai atrodo absurdiška. Bet jeigu gausiu supuvusiu pomidoru per galvą – atlaikysiu.

 „Sangailės vasara“ „Kino pavasaryje“ bus rodoma Vilniuje kovo 29 d. sekmadienį (20:45 val.) ir balandžio 1 d. trečiadienį (16:45 val.). Abu seansai vyks „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre. Sekmadienio seanse dalyvaus A. Kavaitė, pagrindinės aktorės bei filmo komanda. Trečiadienio – viena A. Kavaitė.

 Balandžio 2 d., ketvirtadienį, 18 val.  filmas bus parodytas ir Kaune, „Forum Cinemas“ kino teatre.