Bene daugiausia baimės keliantys mitai apie pabėgėlius yra susiję su skirtingomis religijomis ir nusikalstamumu. Ne mažiau baimės ir nepasitikėjimo lietuviams kelia skambūs, bet teisybės neatitinkantys pasisakymai apie pabėgėlius, kurie nenori integruotis, kurių vertybės skiriasi nuo mūsų. Kokios yra „jų“, bet ne mūsų vertybės? Mes, kaip ir jie, bet kokiomis sąlygomis gelbėtume savo vaikus ir save nuo mirties ir bado, karo atveju, mes, kaip ir jie, stengtumėmės gyventi kiek galima geriau naujoje valstybėje, mes, kaip ir jie, svajotumėme apie galimybę kada nors saugiai sugrįžti į savo gimtinę. Sklandantys mitai apie pabėgėlius ne tik be pagrindo gąsdina visuomenę, bet ir neleidžia suvokti, kad aktyvus ir nesavanaudiškas pabėgėlių krizės sprendimas gali suteikti moralinę, intelektualinę, politinę ir net finansinę naudą valstybei ir visuomenei.
Ar tiesa, kad pabėgėliai nenori integruotis į visuomenę? Ar jie taip elgsis ir Lietuvoje?
Pirmiausia reikia pastebėti, kad nemažai taip kalbančių žmonių neskiria integracijos nuo asimiliacijos, kai pabėgėliai atsisako savo kalbos, kultūros, religijos. Tai, kad į Europą atvykęs pabėgėlis iš Afrikos atsisakys kalbėti gimtąja kalba su tėvynainiais, pamirš savo papročius ir netgi atsisakys savo religijos visiškai nereiškia, kad jis bus puikiai integruotas į visuomenę. Jis tiesiog bus patogus aplinkiniams, nes jis rūbais ar elgesiu neišsiskirs iš minios. Tikroji integracija yra bendravimas išlaikant kultūrinį savitumą, bet tuo pačiu įsitraukiant į visuomeninę veiklą. O kad pabėgėliai galėtų integruotis – sėkmingai, greitai, lengvai įsitraukti į visuomeninę veiklą, jiems būtina visuomenės – visų mūsų – pagalba. Neužtenka vien dalinti skrajutes apie pabėgėlius ir organizuoti pavienius kursus. Kas iš tų žinių apie Lietuvos kultūrą ir papročius, kalbą, jei pabėgėliai neturės aplinkinių, su kuriais bendraudami galėtų pasinaudoti tomis žiniomis? Teigti, kad pabėgėliai nenori integruotis, yra klaidinga. Daug naudingiau būtų klausti, ar lietuviai bus pasiruošę juos priimti ir įtraukti į visuomeninį gyvenimą? Jeigu būsime dosnūs, supažindindami pabėgėlius su savo kultūra ir pakankamai smalsiai ir draugiškai domėsimės į Lietuvą atvykusių pabėgėlių kultūra, tradicijomis, religija, padėsime pabėgėliams daug greičiau integruotis ir pamilti Lietuvą.
Ar tiesa, kad pabėgėliai nenori mokytis juos priėmusios šalies kalbos? Kaip jie susikalbės su aplinkiniais, kaip mes jiems galėsime padėti, jei jie net nesistengs mūsų kalbos suprasti?
Kalbos mokymasis pabėgėliams integruojantis naujoje šalyje yra itin svarbus. Neretai bandoma skleisti melą, kad pabėgėliai užsienio valstybėse nesimoko kalbos, todėl jie nesimokys ir lietuvių kalbos Lietuvoje. Situacijos yra skirtingos tarp įvairių šalių. Palyginimui galime pateikti Norvegijos statistikos departamento duomenis, kad 2011 metais iš visų norvegų kalbos besimokančių užsieniečių net 92% buvo pabėgėliai arba jų šeimos nariai, daugiau nei pusė jų išlaikė norvegų kalbos egzaminus. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos (angl. the Home Office) atlikto tyrimo metu pabėgėliai turėjo įvertinti savo anglų kalbos žinias iškart po pabėgėlio statuso suteikimo, o paskui praėjus 21 mėnesiui. Gautais tyrimo duomenimis nustatyta, kad per šį laiką nuo 26% aukštas anglų kalbos žinias turinčių pabėgėlių skaičius išaugo iki 38%, pagerėjimas pastebimas ir prastesnes anglų kalbos žinias turinčių pabėgėlių grupėje. Kodėl toks didelis skirtumas tarp Norvegijos ir Jungtinės Karalystės duomenų? Todėl, kad minėtose šalyse labai smarkiai skiriasi integracinės programos ir kalbos kursai pabėgėliams. Ko iš to mes galime pasimokyti? Jei Lietuva pasirinks tinkamą kelią ir daug dėmesio skirs lietuvių kalbos mokymui, jei Lietuvoje apsistoję pabėgėliai turės daug progų praktikuotis kalbėti lietuviškai, tai ir mūsų šalyje jie greičiau integruosis, greičiau ir geriau prabils lietuviškai. Be to, nepamirškime, kad ne visi esame vienodai gabūs kalboms, ne visiems pavyksta greitai išmokti užsienio kalbą. Pasidomėkite, kiek lietuvių gyvena įvairiose užsienio šalyse kelerius metus, tačiau nesusikalba tų šalių kalba. Todėl turime išlikti realistiški ir negalime reikalauti, kad visi iki vieno atvykę pas mus išmoks lietuvių kalbos per labai trumpą laiką.
Ar tiesa, kad pabėgėliai nenori dirbti, gyvena iš pašalpų ir visiškai nesistengia integruotis į juos priėmusių šalių darbo rinkas?
Lietuviams darbas yra labai svarbus gyvenimo faktorius, todėl nenuostabu, kad mus labai lengva išgąsdinti tokiomis istorijomis. Tačiau reikia palyginti kelių šalių pavyzdžius, kad įsitikintumėme, jog šis pasakojimas nėra visiška tiesa. Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pabėgėlio statusą turinčių dirbančių asmenų skaičius per 8 mėnesius pakyla nuo 34% iki 49%, tačiau šis lygis dar nepasiekia Jungtinės Karalystės vidurkio. Su pabėgėlių nedarbu daug geriau tvarkomasi Norvegijoje. 2014 metų Norvegijos statistikos departamento pateiktoje ataskaitoje apie užsieniečių nedarbingumą buvo pažymėta, kad Norvegijoje daugiausia bedarbių buvo iš Afrikos, Azijos ir ES priklausančių Rytų Europos šalių. Taigi galime teigti, kad net jei visi imigrantai iš Afrikos ir Azijos būtų pabėgėliai, jie vis tiek nepasižymi daug didesniu nedarbo lygiu nei imigrantai iš Rytų Europos, pavyzdžiui lietuviai ir lenkai. Matyt, skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir Norvegijos yra įtakotas skirtingos pabėgėlių integracijos į darbo biržą politikos. Taigi, ar pabėgėliai dirbs Lietuvoje, priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu valdininkai sudarys palankias sąlygas aukštos kvalifikacijos pabėgėliams atnaujinti įgūdžius, organizuos papildomus mokymus įgauti atitinkamas licencijas (medikams, teisininkams, inžinieriams), Lietuvos verslininkai noriai samdys pabėgėlius savo verslui, ir žmonės naudosis jų pradėto smulkaus verslo paslaugomis be išankstinio nusistatymo, Lietuva gali ne tik surinkti daugiau mokesčių į biudžetą, bet ir tapti sėkmingos integracijos pavyzdžiu.
Kam mums reikia tų pabėgėlių? Kokia mums iš jų nauda?
Nors pagalba nuo karo, gamtos stichijų, priespaudos bėgantiems žmonėms negali būti matuojama naudingumo principu, nes padėti kitam – tai ne verslo sandėris, vis dėlto šalims yra naudinga atverti jiems savo duris.
Lietuva, dalyvaudama bendrame Europos Sąjungos kvotų pabėgėliams projekte, parodo save kaip patikimą ir bendradarbiaujančią narę, nevengiančią atsakomybės. Deklaruodama ekonominį augimą ir gyvenimo kokybės gerėjimą Lietuva susikompromituotų, jei įvardytų save esant nepajėgia ir nepasiruošusia priimti poros šimtų pabėgėlių.
Yra manančių, kad pabėgėliai – tai beraščiai, bemoksliai, neintelektualūs ir neveiklūs trečiųjų pasaulio šalių gyventojai. Sunku įsivaizduoti, kad su ryšulėliu ant pečių žingsniuojantis nesiskutęs, apskurusiais rūbais apsirengęs vyras gali būti gydytojas, o šalia einanti pavargusi jo žmona – mokytoja. Dauguma šių žmonių, prieš palikdami savo namus taip kaip stovi, turėjo darbus, santaupas, išsilavinimą, amatą, verslą, pomėgius. Vien Jungtinėje Karalystėje 18 Nobelio premijos laureatų yra pabėgėliai. 71 pabėgėlis tapo Karališkosios (mokslo) Akademijos nariu, o 50 tapo Britų Akademijos garbės nariais, kuriais tampa mokslininkai, turintys išskirtinių pasiekimų humanitarinėse ir socialinėse srityse. Sudarius palankias sąlygas, savo žinias ir gebėjimus pabėgėliai gali pritaikyti ir juos priimančioje šalyje, tarnauti jos žmonėms, būti ekonomiškai našūs valstybei.
Religijų, kultūrų, rasių įvairovė praturtina visuomenę, padeda sklaidyti stereotipus ir net savotiškai stiprina nacionalinį identitetą, nes, susipažindami su svetimomis tradicijomis, esame labiau motyvuoti pristatyti savąsias. Esant abipusiam geranoriškumui šie kultūriniai mainai ne supriešina, o apjungia visuomenę – jos nariai yra skirtingi, tačiau vienodai gerbiami.
Pastarosiomis dienomis su siaubu stebime, kaip naujųjų ES šalių piliečiai renkasi miestų aikštėse į protestus prieš planuojamus priimti pabėgėlius. Su tokiu pat siaubu skaitome pabėgėlius smerkiančias ir niekinančias laikraščių antraštes. Gaila, jog pamirštame, kad po skaičiais ir abejotino tikrumo „faktais“ slypi siaubingi žmonių likimai, sugriauti gyvenimai, išskirtos šeimos ir netgi mirtis. Laikas nustoti aklai tikėti gąsdinimais, prisiminti žmogiškumą, atverti širdis ir bendromis pastangomis parodyti geranoriškumą bei suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikia. O jei po to vis dar norėsis protestuoti, protestuokime prieš karą ir žmonių nelygybę, o ne prieš žmones, kenčiančius nuo šių negandų.
Straipsnį parengė www.misriseima.lt komanda. Pirmoji dalis – čia.
