„Gate“ – tarptautinė organizacija, kurios tikslas – ginti translyčių žmonių teises, kalbėjosi su dr. Dainiumi Pūru, Jungtinių Tautų specialiuoju pranešėju teisei į sveikatą. Pokalbis vyko apie psichiatriją, trans* asmenis ir depatologizavimą kaip žmogaus teisę.
Vienas iš „Gate“ įkūrėjų ir vadovų Mauro Cabral: Kokie, Jūsų nuomone, klausimai, susiję su psichiatrija ir žmogaus teisėmis, šiandien yra labiausiai neatidėliotini?
Dainius Pūras: Žmogaus teisių iššūkiai buvo psichiatrijos galvos skausmas per visą jos istoriją – vis nepavykdavo išvengti praktikų, kurios vėliau pasirodydavo besančios rimti žmogaus teisių pažeidimai. Nors per pastaruosius kelis XX a. dešimtmečius psichiatrijos srityje įvyko progresas, žmogaus teisės joje pažeidžiamos vis dar pernelyg dažnai. Psichiatriją geram ir blogam naudodavo valdžia ir apskritai plačioji visuomenė – tačiau, užuot ją kritikavus ir nuvertinus, reikėtų suprasti, kad tradicinės psichiatrijos praktikos nėra pats geriausias būdas dirbti su individualiomis elgsenos bei tapatybių variacijomis, jų skirtingumu. Daugelis šių variacijų neatitinka vyraujančios „normalumo“ sampratos, ir tai gali nuvesti į kriminalizavimo ar medikalizavimo pinkles – tą dažnai palaiko psichiatrinė diagnozė, paremta pasenusiomis beprotybės ar blogumo sampratomis. Pasaulinei bendruomenei, įskaitant pasaulinę psichiatrų bendruomenę, žūtbūt reikia modernaus požiūrio į visuomenės sveikatą ir žmogaus teises. O drauge su šiuo požiūriu – ir manymo, kad žmogiškosios būtybės nėra normalios ar nenormalios (kas implikuotų kriterijaus „juoda–balta“ taikymą). Ir fiziologijoje, ir psichologijoje esti variacijų ir skirtingumo spektras.
Manau, kad profesionalių psichiatrų ir psichiatrių bendruomenė per greitai ėmėsi bet kokį skirtingumą diagnozuoti kaip psichikos sutrikimą. Nors tai psichiatro pozicijai ir suteikia galios, vis geriau suprantama, kad patikimumo ir reputacijos profesijai neprideda. Situaciją dar labiau sunkina tai, kad psichikos sutrikimų diagnozė dažnai lemia diskriminaciją ir netgi pažeminimą, bet ne taip dažnai – sėkmingą gydymą, nors juk būtent jis turėtų būti psichiatrijos kaip medicinos srities misija. Kitas komplikuojantis dalykas yra jėgos naudojimas psichiatrijoje, paciento ar pacientės laisvės suvaržymas, uždarymas prieš jų valią, priverstinis gydymas.
Žmonių su negalia teisių komitetas (CRPD; The Committee on the Rights of Persons with Disabilities) išaiškino Žmonių su negalia teisių konvenciją ir visas šias prievartines priemones įvertino kaip žmogaus teisių pažeidimus, kurių reikia atsisakyti. Aš sutinku, kad tokiose situacijose reikia esminių pokyčių. Bet, mano nuomone, pati psichiatrija kaip profesija turėtų permąstyti savo vaidmenį ir įvertinti, ar ją tenkina toks vaidmuo, koks yra dabar. Galbūt atėjo laikas paradigminiams pokyčiams, galbūt tai puiki proga psichiatrijai atsiskirti nuo institucionalizuoto smurto (kuris yra tapęs ne išimtimi, o taisykle) tradicijos, jeigu ji nori likti pagarbos verta medicinos sritimi.
M. C.: Visame pasaulyje trans* asmenys, kad turėtų bazines žmogaus teises, įskaitant teisę į teisinį pripažinimą ir teisę į sveikatą, yra įstatymiškai verčiami būti diagnozuoti kaip turintys psichikos sutrikimą. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu? Ar žmogaus teisių sistema gali prisidėti prie įstatymų depsichopatologizavimo?
D. P.: Šį klausimą matau kaip dalį susirūpinti verčiančios tendencijos, kuri pastaraisiais amžiais ir dešimtmečiais ryškėjo medicinoje ir psichiatrijoje. Ją galima pavadinti skirtingų žmogaus buvimo ir elgesio modelių medikalizavimu ir patologizavimu. Galima diskutuoti ir dėl to, ar nėštumas, gimdymas, menopauzė, maištinga paauglystė, mirtis paskutinėse vėžio stadijose ar sulaukus senyvo amžiaus turėtų būti tiek smarkiai medikalizuoti, kad šiuos dalykus patiriantiems žmonėms reikėtų teikti specialią ir netgi privalomąją medicinos pagalbą, įsikišti. Klausimas tampa ypač delikatus, kai kalbame apie seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės skirtingumą. Manau, kad labai dažnai sprendimas paskirti žmogui diagnozę, jeigu jo seksualinė orientacija kitokia, jei kitokia „psichinė“ būklė (pavyzdžiui, jei yra autistinių bruožų), daro daugiau žalos negu naudos, kadangi žmogus su diagnoze vėliau gali patirti diskriminaciją – de jure ir (arba) de facto. Daugelis psichiatrų ir psichiatrių sakys, kad stigmatizuoti žmones, kuriems buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai, yra linkusi visuomenė, o ne psichiatrija. Bet visgi liūdna tiesa ta, kad prie stigmatizacijos prisideda daugelis psichiatrų ir psichiatrių, jų globėjiškas požiūris, vis dar vyraujantis daugelyje šalių.
Šiandien gėjams ir lesbietėms diagnozė nebeskiriama, kadangi homoseksualumas buvo pašalintas iš medicininių ir psichiatrijos ligų sąrašo – pritariu šiam sprendimui – ir šis depatologizavimas tikrai jiems ir joms be galo padėjo. Tikiuosi, tas pats bus ir trans* žmonėms.
M. C.: Daugelyje pasaulio šalių vaikai ir paaugliai, siekiant „pataisyti“ jų lyties tapatybę ir raišką, yra verčiami gauti psichologinį ir psichiatrinį gydymą, įskaitant konversijos terapiją. Kaip manote, ko dar reikia, kad šitos praktikos būtų uždraustos kaip žmogaus teisių pažeidimas? Kokią vietą, Jūsų nuomone, šiame procese turi užimti žmonės, patyrę ir patyrusios psichiatrijos smurtą?
D. P.: Tai logiška išvada iš to, apie ką jau kalbėjome. Klasikinė biomedicinos doktrina tvirtina, kad pagrindinis diagnozavimo tikslas – suteikti gydymą, kuris turėtų padėti pasveikti ar bent jau palengvinti kančią. O skirtingumo medikalizavimas gali nulemti rimtus žmogaus teisių pažeidimus. Šią tendenciją stiprina medikų ugdymo tradicija, skatinanti terapeutų mąstymo ir medicinos gydytojų elgesio agresyvumą. Gydytojai pernelyg dažnai pamiršta principą nedaryti žalos ir verčiau renkasi bent kažką padaryti, veikti ar bandyti veikti pagal diagnozę, pašalinti ar sumažinti sutrikimo simptomus. Daugelyje šalių vis dar taikomos konversijos terapijos. Tai liūdnas rimto žmogaus teisių pažeidimo pavyzdys. Tokie pažeidimai atneša daug kančių paaugliams – šie būna žeminami, dažnai ima savižudiškai elgtis. Konversijos terapijos taip pat gali prilygti kankinimui. Visiškai negalime taikytis su tuo, kad XXI a. regime tokias žalingas praktikas, neturinčias jokio mokslinio pagrindo ir smarkiai pažeidžiančias žmogaus teises.
Apie Dainių Pūrą:
2014 m., Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos 26-ojoje sesijoje, paskirtas specialiuoju patarėju teisei į sveikatą. Pareigas praėjo eiti nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d.
Dr. Dainius Pūras – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas, profesorius; dėsto Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, Filosofijos fakultete. Kaip medicinos daktaras, dirba Vilniaus universiteto ligoninės Vaiko raidos centre.
Žmogaus teisių gynėjas, per pastaruosius 30 metų aktyviai skatinęs transformuoti visuomenės sveikatos politiką ir paslaugas, ypač kreipdamas dėmesį į vaikus, žmones su psichikos negalia, kitas pažeidžiamas visuomenės grupes. Lietuvos šeimų asociacijos su vaikais, turinčiais intelekto sutrikimų, steigėjas; pirmasis Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas; buvęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dekanas; nevyriausybinių organizacijų Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ tarybos narys.
Kaip tyrėjas, yra vadovavęs ir dalyvavęs nacionalinio ir tarptautinio lygmens tyrimams, susijusiems su psichikos sveikatos politika ir paslaugomis, rizikos grupės vaikų ir šeimų politika ir paslaugomis, vaikų su raidos sutrikimais teisėmis ir poreikiais, smurto prevencija. Įvairioms suinteresuotoms šalims padeda mokslinių tyrimų medžiagą perkelti į politinę veiklą bei praktikas, rinktis modernų požiūrį į žmogaus teises ir psichikos sveikatą.
2007–2011 m. Pūras buvo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys ekspertas ir įvairių vyriausybių, nevyriausybinių organizacinių ir Jungtinių Tautų tarnybų bei programų konsultantas teisės į sveikatą srityje. Yra parašęs daugiau kaip 60 mokslinių publikacijų tokiomis temomis kaip visuomenės sveikata, psichikos sveikata, viešoji sveikatos politika, negalia, smurto prevencija.
Vertė Rima Bertašavičiūtė. Tekstas originalo kalba.
