Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Dainius Pūras. Kas trukdo sėkmingam deinstitucionalizacijos procesui Lietuvoje?

Dainius Puras, Vito Jadzgeviciaus nuotr.

Dainius Puras, Vito Jadzgeviciaus nuotr.

Dainius Pūras, Žmogaus teisių stebėjimo institutas | 2023 12 05
Komentarų skaičius

1

Praėjus 15–20 metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, daugelyje Europos valstybių jau buvo subrandintas diskursas apie tai, kad psichiatrija turi išlaisvinti žmones, o ne laikyti juos uždarytus žeminančiose įstaigose, taikant žeminančius „pagalbos“ metodus. Šiame diskurse aktyviai dalyvavo politikai, psichiatrai, kiti psichikos sveikatos specialistai, aktyvūs visuomenės nariai. Toks diskursas stipriai prisidėjo prie tuo metu prasidėjusių esminių permainų psichikos sveikatos sistemoje. Buvo daug investuojama į veiksmingas bendruomenines paslaugas, sudarant galimybes  atsisakyti  didelių institucinės globos įstaigų ir psichiatrijos ligoninių.

Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu apie 6 tūkst. Lietuvos piliečių, vien todėl, kad turi intelekto ar psichosocialinę negalią, yra atskirti nuo visuomenės. Dalis jų visą likusį savo gyvenimą yra pasmerkti praleisti didelėse globos institucijose.

Tai yra įvykę ir tebevyksta visų mūsų bendru sutarimu – tarsi mes nežinotume ar nenorėtume pripažinti šio reiškinio žalingumo. Žala daroma ne tik 6 tūkst. piliečių, kurių teisės yra šiurkščiai pažeidžiamos, tačiau ir Lietuvos visuomenei bei jos audinio kokybei. Taigi, kas palaiko institucinės globos fenomeną Lietuvoje ir trukdo įvykti realiam proveržiui Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje?

Praeities palikimo tąsa – nesibaigiančios investicijos į institucinės globos sistemą

Prieš beveik 20 metų Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, radosi naujų galimybių iš esmės pakeisti praeityje ant ydingų bėgių pastatytą psichikos sveikatos priežiūros sistemą. Deja, atgavus Nepriklausomybę, buvo pasirinktas nuviliantis ydingos sistemos išsaugojimo variantas su reformos imitacija.

Didžiulės ES fondų lėšos buvo panaudotos didelių globos institucijų ir psichiatrijos ligoninių renovacijai. Tad akivaizdu, kad tokia pasirinkta investicijų kryptis siuntė aiškią žinią – Lietuva dar ilgai gyvens su šia sistema. Investavimo į globos institucijas naudojant ES struktūrinius fondus kelias sustabdė bet kokias diskusijas apie laipsninį šių įstaigų uždarymą.

Sudėtinga deinstitucionalizacijos reforma, užuot sulaukusi rimto Vyriausybės palaikymo, de facto buvo pavesta ir palikta vykdyti tik vienai ministerijai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš tiesų dėjo ir deda daug pastangų, bandydama dalį žmonių apgyvendinti nedideliuose grupinio gyvenimo namuose, tačiau vienos ministerijos įsitraukimas į nacionalinio lygio pertvarką nėra pakankamas. Veiksmingai socialinės globos reformai turi būti pajungtos visos valdžios grandys, ir ypač – sveikatos apsaugos sistema.

Be to, išlieka svarbus faktas, kad naujais „nurašytų“ likimų atvejais institucinės globos sistemą išlaiko ir skatina sveikatos sistemai priklausanti psichikos sveikatos priežiūros (psichiatrijos) sistema.

Kiekvienas naujas sprendimas žmogų apgyvendinti didelėje ilgalaikės globos įstaigoje turėtų būti kruopščiai analizuojamas kaip sisteminės spragos įrodymas, todėl turi būti siekiama išsiaiškinti, dėl kokių paslaugų trūkumo nuspręsta pasirinkti asmeniui ir visuomenei žalingiausią būdą – apriboti žmogaus laisvę ir kartu paskirti brangiausiai valstybei kainuojančią  paslaugą – ilgametę institucinę globą.

Sprendimai dėl teikiamos pagalbos ir ateities – ne paslaugų gavėjų rankose

Deja, iki šiol veikiančioje sistemoje netgi nėra įtvirtintos užduoties, kuri apimtų tokio paslaugų spektro, kuris realiai tenkintų žmogaus su psichosocialine negalia poreikius ir leistų jam oriai gyventi bendruomenėje, užtikrinimą.

Šiandien, kaip ir sovietmečiu, dalis pacientų tam tikrame jų gydymo etape pradedami vertinti kaip „nebeperspektyvūs“, o atsižvelgiant į artimųjų senkančią kantrybę bei menkus išteklius siekiant užtikrinti pagalbą pacientui, galiausiai priimamas sprendimas, jog situacijos neįmanoma pakeisti ir visiems būsią geriau, jei sunkėjančia liga sergantis asmuo likusią jam skirtą gyvenimo dalį praleistų ilgalaikės globos įstaigoje.

Beje, šis sprendimas dažnai negali būti iškart įgyvendintas dėl nesibaigiančių eilių patekti į globos instituciją. Tai, kad nuolatinės globos įstaigų paklausa išlieka didelė, yra akivaizdus Lietuvos psichikos sveikatos politikos ir socialinės globos pertvarkos iššūkių įrodymas. Daugiau kaip 100 ambulatorinių psichikos sveikatos centrų tinklas sėkmingai užpildo visas psichiatrijos stacionarų ir nuolatinės globos institucijų lovas bei plečia socialinės globos institucijose sistemą.

Nors sprendimus dėl psichikos sveikatos politikos formulavimo ir įgyvendinimo priima valdžios atstovai, tačiau sprendimų priėmimą didele dalimi lemia ir ekspertų bei visuomenės nuomonė.

Lietuvoje daug metų stebime ydingo rato fenomeną: nusistovėjusioje (ir pasaulyje vis dažniau kritikuojamoje) hierarchijoje politinių sprendimų priėmėjai pirmiausiai remiasi gydytojų psichiatrų bendruomenės pozicija. Vis dėlto, Lietuvos psichiatrų asociacijoje bei akademinėje psichiatrijoje iki šiol aptarinėjama problema neįvardijama kaip apskritai egzistuojanti. Politikams dažnai siunčiama žinia, kad svarbiausia yra rasti papildomų išteklių esančių sistemos grandžių plėtrai, tačiau kokybiškų naujų paslaugų kūrimo ir plėtros planai lieka užnugaryje. Priimami sprendimai neišvengiamai formuoja visuomenės nuomonę, apimančią savaiminį patvirtinimą, jog institucinė globa yra tinkamas būdas spręsti sunkios psichinės būklės pacientų situaciją – neva tokiu būdu neva bus užtikrinta ir globa, ir visuomenės apsauga nuo tariamai pavojingų šių pacientų poelgių.

Ligoninė, asociatyvi nuotr., Pexels

Priimant tokius sprendimus neišvengiamai stiprinamos stigmos, atskirties ir bejėgiškumo požymiai psichikos sveikatos sistemoje. Dėl šios priežasties psichikos sveikatos sistema nugalina žmones ir prisideda prie stigmos tradicijų palaikymo.

Daugelyje pasaulio, ir ypač Europos valstybių jau prieš 50 ir daugiau metų vyko deinstitucionalizacijos procesai. Įveikus įvairius kilusius iššūkius, didelių psichiatrijos gydymo ir globos įstaigų buvo atsisakyta: jos pakeistos plačiu spektru bendruomeninių paslaugų.

Lietuvoje šis procesas yra stipriai sustojęs dėl esminės problemos – daug metų nevykstančios veiksmingų bendruomeninių paslaugų plėtros. Neatsižvelgiant į 2021 metų ir 2023 metų Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose paskelbtas gaires, Lietuvoje iki šiol nėra visavertiškai įgyvendinama būtinųjų paslaugų plėtra net pagal dar 2001 metais pateiktas rekomendacijas.

Reikiamoms permainoms ypač trukdo psichiatrų bendruomenės primestas bei visuomenės ir politikų priimtas naratyvas, esą institucinė globa yra neišvengiamas etapas ypač sunkiomis psichikos ligos formomis, nepasiduodančiomis gydymui, sergantiems žmonėms.

Toks požiūris yra beviltiškai pasenęs. Jis parodo, kad Lietuvoje iki šiol Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių konvencija galioja tik politikos formulavimo lygyje. O psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo lygyje svarbiausi Konvencijos principai yra iki šiol ignoruojami, tebeinvestuojant į siauro ir neveiksmingo biomedicininio modelio dominavimą.

Verta žinoti, kad yra daug valstybių, kuriose panašaus sunkumo psichikos sutrikimą turintys žmonės sėkmingai gyvena atviroje visuomenėje, gaudami šiuolaikiškus pagalbos ir įgalinimo būdus. Inovatyvios nestacionarinės, laisvos nuo suvaržymų ir perteklinio medikamentinio gydymo paslaugos turi būti kuriamos ir plėtojamos kaip prioritetas, taip pašalinant dideles sistemines spragas.

Tačiau Lietuvoje tebeinvestuojama daugiausiai į psichiatrijos stacionarus ir pirminiame lygyje veikiančius psichikos sveikatos centrus. Pastarieji nėra įpareigoti, o ir niekada neturės tokių išteklių, kurie jiems leistų teikti tikrai veiksmingas bendruomenines paslaugas. Šios institucijos iš būtinųjų paslaugų elementų iš esmės nuosekliai teikia tik medikamentinį gydymą. O ilgalaikės institucinės globos alternatyva turi būti platus spektras šiuolaikiškų psichosocialinių paslaugų.

Tenka daryti išvadą, kad ne sunki ligos forma, o pačios psichikos sveikatos sistemos užprogramuotas tam tikros žmonių grupės nugalinimas yra svarbiausia priežastis, dėl kurios iki šiol Lietuvoje didelę paklausą turi nuolatinės globos įstaigos. Nerimą kelia tai, jog atsisakymas įvardinti vieną iš sisteminių spragų vis brangiau kainuos valstybei ir visuomenei, jei realios permainos bus atidėliojamos.

Vėluojame su permainomis neleistinai daug dešimtmečių. Nejaugi dar vieną Lietuvos piliečių kartą su psichosocialine ir intelekto negalia pasmerksime gyvenimui uždarose įstaigose?

Deinstitucionalizacijos proceso įgyvendinimas Lietuvoje bei klausimai apie tai, kaip turėtų būti įgyvendinama socialinės globos pertvarka, kad būtų išsaugotas asmens orumas, su straipsnio autoriumi ir kitais ekspertais bei ekspertėmis plačiau bus aptariami gruodžio 8 d., penktadienį,  15.30 val. Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Žmogaus orumo išbandymai: nuo institucinės globos prie gyvenimo bendruomenėje“.

Forumas vyks Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje, ir bus transliuojamas portale lrt.lt.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Žaneta

    Jo, ir kai žmogus 20+m gyvenęs valdiškos institucijoje ir iš jos išėjes į apsaugotą būstą savarankiškam gyvenimui,ir sekmės atvėju įsidarbines, jam sodra stabdo neįgalumo pašalpos mokėjimą,nes jam būnant vyresniam kaip 24+m yra nustatyta neterminuota negalia. Tai iš kur pas žmogu bus darbo stažas,jei jis 20+m gyveno pensionate? Ir dažnu atvėju protine psichine negalia žmonės ilgai darbo rinkoje neišbūna,jie dėl vienokių ar kt priežasčiųišeina iš darbo, ir tokiu atvėju jis lieka be pinigų,tai kas tada?grįzt į pensionatą?