Internete klestinti neapykantos kultūra mažumoms nėra nauja. O kur Lietuvos gyventojai neapykantą reiškė anksčiau – devyniasdešimtaisiais ar šio amžiaus pradžioje, kai internetas vis dar buvo menkai prieinamas? Ir kaip sovietmečiu susiformavęs „gandų visuomenės“ fenomenas šiandien veikia mūsų viešąją erdvę? Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto profesoriumi Arūnu Streikumi.
Sovietinėje Lietuvoje vienintelis legalus saviraiškos būdas buvo privatūs pokalbiai. Tad šaliai atgavus nepriklausomybę prasiveržė visos – ir teigiamos, ir neigiamos – emocijos. Kanalai, kuriais tos emocijos reikštos viešojoje erdvėje, buvo kitokie nei dabar, pavyzdžiui, tuo metu itin populiarūs skambučiai į radijo laidas. Taip pat ir tuometinė periodinė spauda, lyginant su mūsų laikais, buvo daug labiau „laukinė”, nekontroliuojama – ten būta įvairių publikacijų, bulvarinės arba geltonosios spaudos mastai buvo kur kas didesni. Dabar šios sklaidos priemonės yra praradusios populiarumą, kadangi dalinimasis informacija persikėlė į internetines platformas.
Šiais laikais dažni atvejai, kai skleidžiant dezinformaciją prisidengiama žodžio, raiškos laisve, o įžeidžianti, diskriminuojanti ar net neapykantą kurstanti kalba yra pristatoma kaip demokratinė duotybė. Galbūt būtų galima įvardinti pavyzdžius, kai žodžio laisvė Lietuvoje buvo iš tiesų neteisingai apribota ir taip kilo pavojus Lietuvos demokratijai?
Žvelgiant į XX a. istoriją, demokratijos ir žodžio laisvės Lietuvai patirti teko iš tiesų nedaug. Žinoma, kalbėti apie žodžio ir raiškos laisvę kalbėti 1940–1990 m. iš viso neverta. Nors periodu 1918 – 1926 m. Lietuva buvo bent kiek prie to priartėjusi, autoritarinis tautininkų režimas pradėjo stipriai kontroliuoti raiškos laisvę: įvedama spaudos cenzūra, net susitikimai ir jų pobūdis buvo ribojami. Taigi, periodas, kai egzistuoja tokia žodžio laisvė, kokią mes ją suprantame šiandien, yra itin trumpas. Be abejo, bendra demokratinės kultūros ir viešojo kalbėjimo kultūros stoka, daro įtaką mūsų žodžio laisvės suvokimui, raiškos kultūrai, bei sąlygoja nepakankamus gebėjimus tai atskirti to nuo neapykantos kalbos. Vakarų valstybėse piktnaudžiavimo žodžio laisve problema irgi egzistuoja, tačiau gilesnės demokratijos, viešosios kalbos ir raiškos tradicijos, savireguliaciniai mechanizmai yra kur kas stipresni negu posovietinėse valstybėse.
Žodžio laisvė leidžia kritikuoti, vertinti tam tikras visuomenės grupes, bet tam yra ribos, kurios kartais klaidingai vadinamos cenzūra. Ar galėtumėte apibrėžti, kas yra cenzūra ir kodėl ji skiriasi nuo to, kas yra žodžio laisvės ribos?
Demokratijos sąlygomis visuomenė paprastai sutaria dėl tam tikrų normų, dalykų, kurie yra nepriimtini ir ribotini: neapykantos kurstymas, kokių nors visuomenės grupių diskriminavimas ir pan. Bendru sutarimu šie dalykai yra pripažinti viešojo kalbėjimo tabu. Cenzūra yra skirta ribojimui tokios viešosios raiškos, kuri galimai kelia grėsmę nedemokratinio režimo išsilaikymui, ideologijos grynumo saugojimui – kai savo raiška draudžiama pažeisti ideologines nuostatas. Pvyzdžiui, sovietinės cenzūros specifika buvo ta, kad šios ideologijos viduje nebuvo iki galo aiškių taisyklių, draudimų, o tai sukūrė ypatingą minties kontrolės aplinką: egzistavo tik bendras žinojimas, nuojauta, kas bus uždrausta – dėl to šiuo atveju veikė ir vidinis cenzorius, kuris buvo dar stipresnis nei išorinis. Dar vienas sovietinės cenzūros ypatumas buvo auklėjamoji funkcija – cenzoriai ne tik kažką uždrausdavo, bet ir nurodydavo konkrečius reikalavimus, kaip apie kažką kalbėti ir rašyti – cenzūra funkcionavo kaip kūrėjų auklėjimo, mokymo įrankis.
Kaip dabartinį visuomenės požiūrį į žodžio laisvę paveikė sovietinė cenzūra? Kokį to poveikį mes jaučiame pastaruosius trisdešimt metų?
Didžiausią poveikį galima pamatyti visuomenės santykyje su viešąja erdve apskritai. Jau ilgą laiką dominuoja ir iki šiol nėra įveiktas didelės dalies visuomenės nepasitikėjimas tuo, kas yra kalbama viešai. Tai kyla iš patirties, kai visa žiniasklaida, pradedant radiju, laikraščiais ir baigiant televizija buvo propagandiniai, valdžios rankose esantys įrankiai visuomenės nuomonės formavimui ir manipuliacijai. Tad visuomenė įprato matyti žiniasklaidą ir visą viešą raišką kaip kuriančią erdvę, kuri su realybe neturi nieko bendro. Visa tai po sovietinio laikotarpio transformavosi į požiūrį, kad ir laisvoje Lietuvoje atsiradusi periodinė spauda, laikraščiai yra kažkam priklausantys arba „nupirkti“, angažuotą, užsakovo nuomonę skleidžiantys, kieno nors specifinius interesus atspindintys leidiniai. Vyravo požiūris, kad laisvos, nepriklausomos žiniasklaidos būti nė negali – anksčiau ji buvo valstybės rankose, o dabar, esą, priklauso oligarchams, interesų grupėms ar pan.
Nors fundamentalus nepasitikėjimas viešuoju diskursu buvo ypač stiprus devyniasdešimtaisiais, ši tendencija išlieka ir šiomis dienomis. Žmogui vis vien reikia išorinės informacijos tam, kad galėtų priimti sprendimus, susiformuotų požiūrį. Tačiau vėlyvuoju sovietmečiu žmonės valdžia nepasitikėjo, buvo ieškoma alternatyvių informacijos šaltinių: informacija iš Vakarų pasaulio, visuomenę pasiekianti per „geležinę uždangą“, radijo transliacijos lietuvių kalba. Dar vienas tokiomis sąlygomis atsirandantis savotiškas kompensacinis informavimo mechanizmas – gandai, sklindantys per kasdienį bendravimą tarp žmonių. Tokiu būdu susiformuoja kultūrinis įprotis, kai žmonės labiausiai pasitiki informacija išgirsta iš savo aplinkos – šeimos, bičiulių, kolegų. Taip atsirado „gandų visuomenės“ fenomenas , kuris daro įtaką jau ir sugriuvus sovietiniam režimui. Tokia visuomenė nepasitiki žiniasklaida, labiau tiki nuogirdomis iš savo aplinkos – taip randasi palanki terpė melagingai informacijai sklisti ir skleisti. XXI a. tai persikelia į socialinius tinklus: anksčiau toks elgesys labiausiai gyvavo betarpiškame bendravime, šiais laikais tai matome virtualioje erdvėje: sklinda melagingos žinios, neapykantos kalba. Negalėčiau to pavadinti vien savitu posovietinių valstybių reiškiniu, bet posovietinėse visuomenėse dažnai tai yra stipriau išreikšta.
Pandemijai sudrebinus pasaulį, vadinamojo „pogrindžio“ žiniasklaida išgyvena piką. Matome žmones, atrodo, aktyviau nei bet kada anksčiau naudojančius melagienas skleidžiančias žiniasklaidos priemones. Žmonės taip pat buriasi į grupes socialiniuose tinkluose ir ten dalinasi informacija, kuri prasilenkia su mokslu ir faktais. Kaip tokius procesus paaiškinti istoriškai?
To reikėtų klausti istorinės sociologijos specialistų. Iš tiesų – krizių, karų laiku sąmokslo teorijomis grįstas mąstymas ir elgesys sustiprėja, įvyksta įprastų socialinės komunikacijos būdų griūtis, komplikacijos. Istorijoje galima pastebėti analogijas, kad, pavyzdžiui, pasaulinių karų metais formavosi itin palanki terpė skleistis nepagrįstoms žinioms, gandams, kurie tiesiogiai veikia visuomenės elgesį: pavyzdžiui, pasklidus gandui, kad pritrūks kokių nors resursų, žmonės panyra į masinę paniką, stengiasi apsirūpinti produktais, kurių jiems nereikia ir pan. Kai sutrūkinėja normalūs socialiniai ryšiai, komunikacinės struktūros, sustiprėja neformalūs, alternatyvūs ryšiai, o jų pagrindu kuriasi alternatyvios grupės.
