Viena iš pamatinių nuostatų, užtikrinančių šeimų apsaugą, yra teisė į šeimos gyvenimą – tai universali vertybė, kurią valstybė privalo saugoti ir remti [1]. Dalis migrantų ir prieglobsčio prašytojų, bėgdami arba savanoriškai palikę savo gimtąsias šalis, išsiskiria su savo šeimos nariais nežinodami, kada juos pamatys. Europos Sąjungos (ES) Tarybos direktyvoje dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – direktyva) numatyta, kad šeimos susijungimo tikslas – „suteikti galimybę ne ES piliečių, teisėtai gyvenančių ES teritorijoje, šeimos nariams prisijungti prie jų ES valstybėje narėje, kurioje jie gyvena.“[2] Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti migrantų teisę į šeimos susijungimą Europos teisiniame kontekste bei apžvelgti Lietuvoje ir Nyderlanduose nustatytą praktiką.
Daugelis migrantų naudojasi šeimos susijungimo galimybe, nes dažnai išvyksta vieni – siekdami palengvinti integraciją arba, pabėgėlių atveju, dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, poreikio skubiai priimti sprendimus. Žmonės dažnai migruoja atskirai, tikėdamiesi įsitvirtinti naujoje šalyje ir tik vėliau atvežti savo šeimos narius. Šeimos susijungimo teisė leidžia imigrantams teisėtai atkurti šeimos ryšius ir išvengti pavojingų būdų, bandant vėl susitikti su artimaisiais.
Migrantų šeima, asociatyvi nuotr., Pexels
Teisinis pagrindas
Nors šeimos susijungimą reglamentuoja įvairūs nacionaliniai įstatymai ir procedūros, jų pagrindą sudaro tarptautinė teisė. Europos Tarybos šalyse svarbiausias dokumentas yra Europos žmogaus teisių konvencija. Nors 8 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nėra garantuojama teisė į šeimos susijungimą, jis saugo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Norėdami pasinaudoti šiuo straipsniu šeimos susijungimo atvejais, migrantai turi įrodyti, kad šeimos gyvenimo neįmanoma kurti kitur, o atsisakymas sujungti šeimą pažeistų šią teisę. Taigi, šis straipsnis gina teisę gyventi kartu, bet leidžia valstybei reguliuoti migraciją pagal savo nacionalinius interesus.
Nors valstybės turi pasirinkimo laisvę ir paprastai neprivalo atsižvelgti į partnerių gyvenamosios vietos pasirinkimą ir automatiškai leisti šeimos susijungimą savo teritorijoje, Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad 8 straipsnis gali turėti reikšmingą įtaką bylose, susijusiose su šeimos gyvenimu ir imigracija [3]. Remiantis šiais išaiškinimais ir „8 straipsnio vadovu“[4], valstybių įsipareigojimai priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių ir susijusių asmenų. Taikant 8 straipsnį šeimos susijungimo byloje, teismas vertina įvairius kriterijus, įskaitant tai, ar nesuteikus leidimo susijungti būtų pažeistas šeimos gyvenimas, ar yra stiprūs ryšiai su priimančiąja valstybe ir ar prašytojas nėra pažeidęs imigracijos taisyklių [5].
ES šeimos susijungimo praktiką reglamentuoja 2003 m. ES Tarybos direktyva dėl teisės į šeimos susijungimą [6]. Norint pasinaudoti šia teise, asmuo privalo turėti leidimą gyventi šalyje, kuris galioja ne trumpiau kaip vienerius metus, bei realias galimybes gauti teisę nuolat gyventi šalyje pagal valstybės nustatytus kriterijus. Šeimos susijungimo prašymus gali teikti sutuoktiniai, nepilnamečiai vaikai, įvaikiai ir išskirtiniais atvejais – tėvai ar suaugę vaikai, kuriuos išlaiko pareiškėjas. Direktyvoje taip pat numatyta, kad prašytojas turi turėti tinkamą būstą, sveikatos draudimą ir pakankamus finansinius išteklius. Valstybės narės turi teisę nustatyti apribojimus šeimos susijungimui dėl vidaus saugumo priežasčių. Be to, šios direktyvos tikslas yra palengvinti ne ES piliečių integraciją ES šalyse, nes manoma, kad šeimos susijungimas skatina sėkmingesnę integraciją, o vieningos šeimos lengviau prisitaiko naujose bendruomenėse [7]. Nors šios priemonės neabejotinai reikalingos, yra ir tam tikrų apribojimų.
Migrantų vaikai, asociatyvi nuotr., Pexels
Partnerių apibrėžimo klausimas: politika ir praktika
Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta trečiųjų šalių piliečių nesusituokusių partnerių, turinčių oficialius ilgalaikius santykius, teisė į šeimos susijungimą. Šio straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę nebuvo privalomas – valstybės narės dėl jo perkėlimo sprendė savo nuožiūra.
Lietuvoje teisę į šeimos susijungimą turi tik oficialiai susituokę arba civilinę sąjungą sudarę partneriai, turintys atitinkamus dokumentus. Taip pat būtina, kad šeimos ryšiai būtų prasidėję kilmės šalyje, o ne tik atvykus į Lietuvą [8]. Siaura šeimos narių apibrėžtis daro didelę įtaką trečiųjų šalių piliečių, siekiančių susijungti Lietuvoje, teisėms ir galimybėms. Šis apribojimas ypač sudėtingas poroms, kurios dėl kultūrinių, teisinių ar asmeninių priežasčių nenori ar negali įforminti savo santykių.
Nyderlandai, Belgija ir Švedija, palyginti su Lietuva, sudaro palankesnes sąlygas migrantams, siekiantiems susijungti su savo partneriais. Nyderlandai ne tik pripažįsta registruotus partnerius, kaip turinčius tokias pačias teises kaip sutuoktiniai, šeimos susijungimo tikslais, bet ir suteikia galimybę nesusituokusiems partneriams, palaikantiems stabilius ilgalaikius santykius, susijungti. Turėdamos platesnį požiūrį, šios valstybės sukūrė humaniškesnę ir įtraukesnę migracijos sistemą, kurioje partneriai nėra skatinami sudaryti santuokas ar registruotas partnerystes, kad gautų teisę į šeimos susijungimą. 2019 m. iš visų ES valstybių narių, Lietuvoje buvo daugiausia susituokusių migrantų, kurių sutuoktiniai negalėjo atvykti į šalį [9]. Lietuvos teisinė sistema, siauras šeimos narių apibrėžimas ir griežta šeimos susijungimo politika gali turėti įtakos ir apsunkinti migrantų susijungimą su sutuoktiniais ir šeimomis. Išsiskyrimas gali smarkiai paveikti migrantų psichinę gerovę, taip pat trukdyti jiems visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje ir bendruomenės veikloje dėl streso ir vienišumo jausmo.
Šeima, asociatyvi nuotr., Pexels
Tad teisė į šeimos gyvenimą yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, o gerai vykdomi šeimos susijungimo procesai skatina geresnę ir greitesnę imigrantų, ypač moterų ir vaikų, integraciją bei bendruomenių plėtrą. Šie procesai taip pat neteisėtų atvykimų į šalį skaičių. Nors Lietuva parodė įsipareigojimą įgyvendinti Direktyvą 2003/86/EB, svarbu peržiūrėti esamą šeimos susijungimo politiką, siekiant užtikrinti, kad ji būtų veiksminga ir nediskriminacinė. Tobulindama šią politiką Lietuva gali gerokai padidinti migrantų integraciją į visuomenę ir užtikrinti žmogaus teisę į šeimos gyvenimą.
Sklandus ir efektyvus šeimos susijungimo procesų įgyvendinimas prisideda prie greitesnės ir sėkmingesnės imigrantų, ypač moterų ir vaikų, integracijos bei bendruomenių stiprėjimo. Be to, šie procesai padeda išvengti nelegalių būdų patekti į šalį. Nors Lietuva įsipareigojo įgyvendinti Direktyvą, svarbu peržiūrėti ir tobulinti esamą šeimos susijungimo politiką, siekiant užtikrinti jos veiksmingumą ir nediskriminacinį pobūdį. Gerindama šią politiką, Lietuva gali žymiai sustiprinti migrantų integraciją į visuomenę ir užtikrinti pagrindinę teisę į šeimos gyvenimą.
Naudota literatūra:
1. Universal declaration of human rights. (n. d.).
2. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. (2003). TARYBOS DIREKTYVA 2003/86/EB 2003 m. rugsėjo 22 d. dėl teisės į šeimos susijungimą.
3. Guide on Article 8 of the European Convention on Human Rights § 440.
4. European Court of Human Rights. (2018). Guide on Article 8 of the European Convention on Human Rights Rights.
5. Guide on Article 8 of the European Convention on Human Rights § 441
6. Europos Sąjungos oficialusis leidinys. (2003). TARYBOS DIREKTYVA 2003/86/EB 2003 m. rugsėjo 22 d. dėl teisės į šeimos susijungimą.
7. UNHCR. (n.d.). Family Reunification.
8. Žmogaus teisių gidas. (n. d.). Šeimos susijungimas.
9. OECD. (2019). Family ties: How family reunification can impact migrant integration.
