Kaip praneša Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (UNHCR), migracija Europoje yra opi problema [1]. Karas Ukrainoje išryškino šią problemą ir privertė Europos Sąjungos šalis, tokias kaip Suomija ir Lietuva, imtis staigių veiksmų. Suomija, vykdanti progresyvią politiką ir jau seniai skirianti dėmesį efektyviai migrantų ir pabėgėlių integracijai, dažnai pasisako už įtraukias ES migracijos reformas ir teisėtus prieglobsčio prašytojų priėmimo būdus. Tuo tarpu Lietuva, turinti mažiau patirties valdant didelius migracijos srautus, vis dar kuria savo integracijos strategiją, siekdama suderinti saugumo ir humanitarinius klausimus. Suomija ir Lietuva pastaraisiais metais susidūrė su panašiais migracijos iššūkiais – nuo karo bėgantys ukrainiečiai bei kova su hibridinio karo atakomis iš Baltarusijos ir Rusijos. Kaip šios dvi valstybės sprendė šias situacijas ir kokių panašumų ar skirtumų galima įžvelgti jų reakcijose? Norėdami atsakyti į šį klausimą ir įsigilinti į nacionalines problemas, pakalbinome Suomijos pabėgėlių tarybos atstovus.
Pabėgėliai iš Ukrainos
2022 m. vasario 24 d. įvykiai sukrėtė ne tik Ukrainą ir kaimynines šalis, bet ir visą Vakarų pasaulį. Suomija, nuo 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos tvirtai palaikanti Ukrainą, reagavo atverdama savo sienas ukrainiečių pabėgėliams. Suomijos, pasimokiusios iš 2015-2016 m. prieglobsčio prašytojų antplūdžio, reakcija į 2022 m. padidėjusį atvykstančiųjų skaičių buvo racionali ir veiksminga. Vien tais metais Suomijos priėmimo sistema suvaldė maždaug 11 000 daugiau atvykėlių nei 2015-2016 m. Reaguodama į Rusijos invaziją, Suomijos Vidaus reikalų ministerija skubiai įsteigė koordinavimo grupę, kuri turėjo suvaldyti migracijos srautus.
Karas Ukrainoje, asociatyvi nuotr., Pexels
Suomiai greitai mobilizavosi ir veiksmingai reagavo į išaugusius migracijos skaičius. Buvo sukurtas naujas lankstus apgyvendinimo modelis, leidžiantis valstybei kompensuoti savivaldybėms už ukrainiečių apgyvendinimą ir kitų paslaugų teikimą be oficialių priėmimo centrų kiekvienoje savivaldybėje. Dėl to Ukrainos pabėgėlių pagrindiniai poreikiai, tokie kaip apgyvendinimas ir maistas, buvo gerai tvarkomi. 2022 m. buvo įsteigti 85 nauji priėmimo centrai, o iki metų pabaigos bendras jų skaičius išaugo iki 112. Be to, buvo sėkmingai stengiamasi integruoti ukrainiečių vaikus į Suomijos mokyklas. Prieš pradėdami lankyti įprastas mokyklos klases, šie vaikai gaudavo parengiamąsias pamokas, įskaitant suomių kalbą.
Lietuva neatsiliko savo sprendimais. Nepaisant to, kad niekada anksčiau nebuvo susidūrusi su tokia didele migracija, šalis veiksmingai valdo ukrainiečių priėmimą ir integraciją. Lietuva yra tarp keturių Europos šalių, kuriose darbingo amžiaus ukrainiečių užimtumo lygis viršija 40 proc., o tai reiškia, kad ukrainiečių integracija į darbo rinką yra didžiausia visame žemyne [2]. Prasidėjus karui ir kilus humanitarinei krizei, ukrainiečių integracija į darbo rinką buvo pagrindinis prioritetas siekiant užtikrinti greitą ir sklandų prisitaikymo procesą. Kai iškilo klausimai dėl ukrainiečių apgyvendinimo, daugelis žmonių atvėrė jiems savo namų duris. Lietuvos vyriausybė palaikė ir suteikė kompensacijas turto savininkams, pasiūliusiems apgyvendinimą [3]. Nepaisant šių pastangų, rasti ukrainiečiams tinkamą būstą kartais būdavo didelis iššūkis.
Sunkumai, su kuriais susidūrė Suomija ir Lietuva integracijos procese – labai panašūs. Suomijoje iš pradžių kilo iššūkių steigiant naujus priėmimo centrus, koordinuojant apgyvendinimą ir laiku išmokant priėmimo paramą. Iškilo ir sudėtingesnių problemų, ypač susijusių su karą patyrusių ukrainiečių, kurie bando integruotis naujoje šalyje, patirtimi, įskaitant emocinį stresą ir traumą, prisitaikymą prie naujos aplinkos, kalbos barjerus ir sunkumus įsidarbinant. Suomijos pabėgėlių taryba taip pat pastebėjo ukrainiečių išnaudojimo darbo vietoje atvejų. Be to, daugeliui vaikų sunku išmokti suomių kalbą ir adaptuotis mokykloje. Nauju matomu iššūkiu tampa radikalizacijos ir nusikalstamumo rizikos tarp ukrainiečių vaikų ir jaunimo šalinimas.
Pabėgėliai iš Ukrainos, un.org nuotr..
Lietuvoje susiduriama su panašiomis problemomis. Ukrainiečiai dažnai mini sunkumus, susijusius su kalbų kursų prieinamumu. Nors yra didelis noras mokytis kalbos, dažnai trūksta išteklių. Kitas svarbus iššūkis – ilgas pagalbos laukimas medicinos įstaigose, su kuriuo susiduria ir lietuviai. Nors dauguma ukrainiečių dirba, daugelis jų patiria finansinį nerimą, ypač dėl laikinos kompensacijos, kurią gauna atvykę. Dauguma ukrainiečių susiduria su įsidarbinimo problema, kuri susijusi su aukštesnę kvalifikaciją atitinkančio darbo paieška. Be to, dažnas ukrainiečių pabėgėlių iššūkis yra socializacijos [4] Lietuvai naudinga tai, kad didelė dalis gyventojų kalba rusų kalba, tai palengvina ukrainiečių integraciją į visuomenę. Tačiau, kadangi Lietuva anksčiau nebuvo susidūrusi su dideliais migracijos srautais, jos paramos sistemos, pavyzdžiui, kalbų centrai ir socialinės integracijos programos, vis dar nėra išvystytos.
Per rytinę sieną atvykstantys pabėgėliai
2023 m. rudenį Suomijoje pastebimai padaugėjo prieglobsčio prašytojų, atvykstančių per rytinę sieną, ir tai siejama su Rusijos hibridine taktika, kuria ji reaguoja į Suomijos narystę NATO. Nors atvykusiųjų skaičius buvo palyginti nedidelis – nuo 2023 m. spalio 1 d. iki gruodžio 17 d. rytinę sieną kirto 1131 asmuo – Suomijos vyriausybė reagavo nedelsdama ir imdamasi išskirtinių priemonių, vertindama situaciją kaip didelę grėsmę saugumui. Lapkričio viduryje Suomija uždarė keturis sienos perėjimo punktus, o lapkričio 30 d. buvo uždaryti visi sausumos sienos perėjimo punktai su Rusija.
Reaguodama į susidariusią padėtį, ministro pirmininko Petteri Orpo vyriausybė gegužės mėn. pasiūlė naują įstatymą, kuris leistų pasieniečiams neleisti prieglobsčio prašytojams įvažiuoti į Suomijos teritoriją ir atsisakyti registruoti jų prašymus išimtiniais instrumentalizacijos atvejais. Šis pasiūlymas, žinomas kaip „apgręžimo įstatymas“ (angl. pushback law), sukėlė daug diskusijų, ypač tarp žmogaus teisių gynėjų ir teisės ekspertų, nes prieštarauja Suomijos Konstitucijai ir Suomijai privalomoms tarptautinėms žmogaus teisių sutartims. Suomijos pabėgėlių taryba išreiškė didelį nusivylimą, kai parlamentas priėmė šį pasiūlymą. Nors vyriausybė dar neįgyvendino šio teisės akto, kyla rimtas susirūpinimas dėl galimo jo poveikio žmogaus teisėms ir pažeidžiamiems asmenims.
Pabėgėliai, asociatyvi nuotr., Unsplash
Situacija labai primena tai, kas Lietuvoje įvyko 2021 m. liepą, kai Baltarusijos sieną pradėjo kirsti didelis migrantų srautas. Tuo metu Lietuvos vidaus reikalų ministrė išleido įsakymą, kuriuo nurodė pasieniečiams neleisti migrantams patekti iš Baltarusijos. Tokia migrantų grąžinimo pasienyje praktika prieštaravo JT konvencijai dėl pabėgėlių statuso, Europos žmogaus teisių konvencijai ir kitiems tarptautiniams žmogaus teisių susitarimams [5]. Europos Žmogaus Teisių Teismas šį sprendimą griežtai kritikavo ir pripažino neteisėtu.
Tad galima teigti, kad tiek Suomija, tiek Lietuva pademonstravo greitą reakciją ir gebėjimą prisitaikyti reaguojant į sudėtingus migracijos iššūkius, kuriuos sukėlė Ukrainos krizė, tačiau pasirinko visiškai skirtingą požiūrį į migrantus, atvykstančius iš Rusijos ir Baltarusijos. Ilgametė Suomijos patirtis migracijos srityje leido jai įgyvendinti veiksmingas, nors ir vietomis kritikuotinas, Ukrainos pabėgėlių integracijos strategijas, o Lietuva, nepaisant santykinio nepatyrimo, parodė pagirtiną iniciatyvą suvaldyti staigų perkeltųjų asmenų antplūdį. Tačiau jų atsakas į migrantus iš kaimyninių Rytų šalių sukėlė didelį susirūpinimą dėl žmogaus teisių ir sulaukė kritikos. Suomijos siūlomas „apgręžimo įstatymas“ (angl. pushback law), kuris labai panašus į Lietuvos praktiką prie rytinės sienos, rodo, kad reikia rasti žmogaus teises gerbiančią pusiausvyrą tarp nacionalinio saugumo ir humanitarinių įsipareigojimų. Šie atvejai pabrėžia nuolatinę įtampą Europos migracijos politikoje, kurioje griežtos sienų kontrolės poreikis turi būti kruopščiai derinamas su tarptautinių žmogaus teisių įsipareigojimų imperatyvais. Suomijai ir Lietuvai ir toliau sprendžiant šiuos iššūkius, jų patirtis suteikia svarbių įžvalgų apie besikeičiantį migracijos kraštovaizdį Europoje.
Naudota literatūra:
1. Ministry of the Interior Finland. (n. d.). Finnish Migration Policy Is Based on Government Objectives, EU Legislation and International Agreements.
2. Užimtumo tarnyba. (2023). Lietuva – tarp sėkmingiausiai ukrainiečius įdarbinančių valstybių.
3. BNS. Lrt.lt. (2022). Critical Shortage’ of Accommodation for Ukrainian Refugees in Lithuania – NGO.
4. Tkachuk, A., Kostrykina, S. and Janeliūnas, T. (n. d.). Adaptation and Integration of Ukrainian Migrants in Lithuania.
5. Gaučaitė-Znutienė, M. Lrt.lt. (2021). Lithuania Is Walking ‘on Thin Ice’ with Migrant Pushback Policy.
