Pažįstu Sonatą metus laiko. Ji yra prieš keletą metų studijas baigusi socialinė darbuotoja. Šiuo metu ji dirba vaikų dienos centre, pasirinko darbą šioje įstaigoje, nes dar mokykloje savanoriavo viename iš vaikų dienos centrų ir savo ateitį siejo su vaikais. Deja, šiuo metu ji svarsto galimybę palikti dienos centrą ir jo vaikus. O priežastis labai paprasta – gyvendama Vilniuje ji uždirba vos 700 Eur į rankas už 0,75 etato. Įdarbinti darbuotoją didesniam etatui vaikų dienos centras tiesiog neturi galimybių, nes jų metinis biudžetas siekia vos 30 000 Eur.
Tuo pačiu Sonata sumoka 20 procentų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM).
Vaikų dienos centras – tarsi antri namai vaikams, kuriems reikia pagalbos ugdant socialinius įgūdžius, padedant su namų darbais. Tai saugi vieta vaikams, kurių dalis yra iš labai pažeidžiamų šeimų ar turi individualių poreikių. Tokie socialiniai darbuotojai kaip Sonata visoje Lietuvoje teikia pagalbą ir siekia realių pokyčių žmonių gyvenime – žmonių su negalia, senjorų, nukentėjusių nuo smurto, jaunuolių, išeinančių iš globos įstaigų. Tačiau šios srities finansavimas yra chroniškai mažas.
Tuo tarpu Sonatos bendraklasis Rimas dirba IT srityje pagal individualią veiklą. Paslaugas jis teikia vieninteliam gavėjui – IT įmonei, kuri nedarbina savo specialistų, bet iš jų reguliariai „perka“ paslaugas pagal individualią veiklą. Ir taip žinoma sutaupo mokesčių sąskaita. Kitaip tariant, vengia mokesčių.
Rimo metinės pajamos siekia apie 30 tūkstančių eurų, o jis sumoka vos 6 procentus GPM (taikomas 15 proc. GMP tarifas, bet realiai sumokama 6 procentų nuo apmokestinamų pajamų dėl taikomų skirtingų tarifų skirtingoms pajamų grupėms: iki 20 tūstančių – 5 procentai nuo pelno; virš 20 tūkstančių – atitinkamai didėja nuo 5 iki 15 procentų; kai pelnas iš individualios veiklos pasiekia 35 tūkstančius, taikomas 15 procentų pajamų tarifas).
Tiek Sonata, tiek Rimas yra jauni žmonės, norintys dalyvauti visuomeniniame gyvenime – su draugais eiti į kavines, koncertus, keliauti. Abu svajoja apie šeimą ir savo būstą. Nesunku suprasti, kuriam šios galimybės yra „įperkamesnės“.
Poreikis viešosioms paslaugoms tiek Sonatai, tiek Rimui panašus: abu nori gyventi saugioje šalyje, kur adekvačiai finansuojama krašto apsauga, policija ar sienos apsaugos tarnyba. Abu anksčiau ar vėliau susidurs su sveikatos iššūkiais, kai prireiks gydytojo paslaugų. Abiejų vaikai lankys darželius ir mokyklas – ir net jei Rimas bus pajėgus užmokėti už privačią švietimo įstaigą, reikalaus, kad valstybė skirtų mokinio krepšelį ir jo vaikams, nes jis moka mokesčius (ir jau bus nesvarbu, kad gerokai mažesniu tarifu).
Bet ar nėra taip, kad Rimas, kaip ir kiti besiverčiantys individualia veikla, tačiau gaunantys dideles pajamas, tiesiog gyvena Sonatos ir kitų, dirbančių pagal darbo sutartį, sąskaita? Jis juk sumoka ženkliai mažesnius mokesčius.
Gyvena. Visi tai puikiai žinome jau ne vienerius metus. Tačiau dalis visuomenės ir toliau nori užmerkti tam akis ir bando numarinti mokesčių reformą.
Ar mokesčių reforma išspręs šiuos klausimus?
Vyriausybė pasiūlė mokesčių reformą, kurios esmė, paprastai tariant, yra tokia: ja siekiama atstatyti teisingumą ir bent kiek suvienodinti dirbančių pagal darbo sutartį ir veikiančių pagal individualią veiklą GPM tarifus.
Siūloma reforma siekiama eliminuoti mokesčių vengimą tais atvejais, kai tas pats asmuo verčiasi skirtingomis veiklomis, bet per veiklos rūšių įvairovę vengia mokesčių, t.y. gudrauodegiauja.
Mokesčių reforma taip pat siekiama, kad ilgalaikėje perspektyvoje minimalų atlyginimą gaunantys asmenys nemokės GPM, o tai padės sunkiausiai gyvenantiems. Tuo pačiu didės atotrūkis tarp mažiausias pajamas gaunančių, t.y. nekvalifikuotą darbą atliekančių, ir socialinių išmokų gavėjų. Tokiu būdu bus vengiama skurdo spąstų.
Šie mokestiniai pakeitimai – mažas žingsnis link teisingesnių mokesčių.
Vis dėlto reforma iš esmės nemažina mokestinių išimčių, kurių Lietuvoje daugiau nei 70, ir taip sudaro visas prielaidas mokesčių sistemos apeidinėjimui. Labai kritiškai vertinu ir mokesčių mažinimą dideles pajamas uždirbantiems žmonėms. Tie, kurie uždirbs 100 – 200 tūkstančių eurų per metus, mokės nebe 32 procentus GPM, bet 25 procentus. O įvertinus Sodros lubas, mokestinė našta šiai grupei bus mažesnė nei vidutines pajamas gaunančių žmonių.
Mes gauname du trečdalius to, ką gauna kitų Europos šalių piliečių, arba neįvykdytų reformų pasekmės
2020 m. duomenimis, valstybės finansavimas socialinei apsaugai nuo bendro vidaus produkto buvo 19,5 proc. Europos Sąjungos šis skaičius ženkliai didesnis ir siekia 31,7 proc. Taigi, Lietuvoje mes gauname tik du trečdalius to, ką gauna kiti ES piliečiai. Dėl menko socialinės srities finansavimo Sonata, net jei dirbtų pilnu krūviu, gautų trečdaliu mažiau nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje.
Ir pabaigai – tarptautinės organizacijos (Europos Komisija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Pasaulio bankas) jau ne vienerius metus rekomenduoja Lietuvai peržiūrėti mokesčių reformą, mažinti mokestines išimtis ir taip mažinti pajamų nelygybę bei skurdą. Per pandemiją Europos Komisijai inicijavus Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, valstybės narės buvo įpareigotos kartu su gaunamomis lėšomis vykdyti reformas, pagal šalimis teiktas rekomendacijas. Norėdama atgauti per šį fondą investuotas lėšas, Lietuva turi įgyvendinti mokesčių ir minimalių pajamų reformas, kurios tarpusavyje labai susijusios.
Bet jei Seime vis tik pritrūks drąsos imtis ryžtingų sprendimų, kas dengs tuos nuostolius? Ar Sonata, kentėdama menką socialinės srities finansavimą, neturės dar ir už šio įsipareigojimo nesilaikymą sumokėti daugiau nei gudrauodengiaujantis Rimas?
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
