Komentaras

Apie lyčiai neutralią partnerystę

Mano teisės

Liutauras Labanauskas, asmeninio archyvo nuotr.

dr. Liutauras Labanauskas | 2021 05 21

Lyčiai neutralios partnerystės instituto įteisinimas pastaruoju metu sulaukė karštų diskusijų politiniame lygmenyje ir žiniasklaidoje. Ypač daug dėmesio šiose diskusijose skiriama LGBT+ asmenų teisių ir pareigų reguliavimui. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šis įstatymas kalba apie lyčiai neutralią partnerystę, yra skirtas ir tos pačios bei skirtingų lyčių partneriams (-ėms). Turbūt kiekvieno mūsų draugų ir pažįstamų tarpe galime rasti porų, kurios gyvena kartu. Ir gyvena ilgą laiką. Jei poroje vienas (-a) partneris (-ė) yra mažiau apsaugotas (-a) nei kitas (-a), gyvenime gali iškilti įvairių situacijų ir vienas (-a) iš partnerių gali nukentėti, jei jų teisės ir pareigos nėra tinkamai suderintos.

Kaip sako Lietuvos socialinių mokslo centro ir Lietuvos žmogaus teisių centro šiais metais atlikto kokybinio tyrimo informantai: „viskas gerai, kol yra gerai“. Ir čia galima pradėti nuo paprastų dalykų ir pereiti prie sudėtingų. Pavyzdžiui, per karantiną, kada buvo ribojimas susisiekimas tarp savivaldybių, poros partneris (-ė) negalėjo vykti į kitą savivaldybę, kurioje vienas (-a) iš poros partnerių turi nekilnojamo turto. LGBT+ partneriai negali net mokyti vienas (-a) kito (-os) vairuoti automobilio, nors mokyti vairuoti leidžiama artimiems giminaičiams.

Tačiau gyvenime gali iškilti ir daug sudėtingesnių klausimų. Sprendžiant klausimus apie nuosavybę, sveikatą, skyrybas ar mirtį, poros gali susidurti su rimtais teisiniais sunkumais ir dėl to nukentėti. Per minėtą tyrimą tyrėjai susitiko ir pakalbino 10 LGBT+ porų, kurios gyveno kartu nuo 2 iki beveik 30 metų. Visos LGBT+ poros savo santykius apibūdino kaip lygiavertišką dalijimąsi pareigomis ir atsakomybėmis, įskaitant ir vaikų priežiūrą bei auklėjimą tose porose, kurios turėjo vaikų. Poros savęs neįvardija lygiateisėmis, nes jaučiasi atskirtos nuo teisių ir pareigų valstybei, ir gyvena savotišką pseudo-sutuoktinių gyvenimą.

Gyvenimas poroje tyrime dalyvavusiems informantams reiškia sutuoktinių statusą ir jie vieningai teigia, kad partnerystės įteisinimas nėra verslo sandėris ar bendros veiklos sutartis. LGBT+ poros teigia, kad savo darbu, žiniomis ir mokesčiais prisideda prie bendro gėrio, prie gerovės valstybės kūrimo, tačiau jaučiasi atskirtos nuo teisių ir pareigų valstybei ir patiria nesaugumą dėl neužtikrintų teisių.

Gyvenimo tos pačios lyties poroje patirtis yra susijusi ne tik su įtampa dėl poros simbolinio ir teisinio pripažinimo, bet ir dėl neigiamo požiūrio į LGBT+ asmenis, homofobijos ir neapykantos apraiškomis, ir ši įtampa neigiamai veikia ir porų santykius. LGBT+ poros mano, kad partnerystės įteisinimas keistų ir visuomenės nuostatas, atsirastų daugiau lygiavertiškumo ir tolerancijos. Kita vertus, kadangi tos pačios lyties asmenys Lietuvoje savo santykių įteisinti negali jokiais būdais, tos pačios lyties poros kartais pasirenka įteisinti partnerystę užsienyje. Tokiose šalyse kaip Danija ar Portugalija egzistuoja ir lyčiai neutralios partnerystės ar LGBT+ santuokų verslo niša, t. y. tos pačios lyties asmenų vestuvių organizatoriai, kurie teikia teisines, administracines (dokumentų įforminimo) ir švenčių organizavimo paslaugas. Priėmus partnerystės įstatymą, Lietuvoje galėtų atsirasti ir nauja verslo šaka – LGBT+ asmenų vestuvių organizavimo paslaugos. Ir baigiant – šiuo metu tos pačios lyties porų partnerystė įteisinta 21- oje iš 27-ių ES šalių, o tos pačios lyties asmenų santuoka įteisinta 14-oje iš 27-ių šalių. Naujausias partnerystės įteisinimas Europoje įvyko 2021 m. Juodkalnijoje. Ar šiais metais tai įvyks ir Lietuvoje?

Dr. Liutauras Labanauskas yra Lietuvos socialinių mokslų centro mokslo darbuotojas, VilniusTech Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius.

Komentaras publikuotas naujienlaiškyje „Aš manau“ Nr. 50, skirtame partnerystei aptarti. 

Komentuoki