Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Ar teisėta Lietuvos prieglobsčio politika?

Prieglobsčio prašytojai

AP/Scanpix nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių centro praktikantas Aleksandras Kristijonas Barsukovas | 2023 07 05

2021 metų gegužę Lietuvos-Baltarusijos pasienyje kilo humanitarinė krizė Aliaksandro Lukašenkos režimui pradėjus naudoti migraciją kaip atsaką į sankcijas Baltarusijai. Šių sankcijų skyrimą paskatino priverstinis Ryanair lėktuvo nutupdymas Minske ir Baltarusijos aktyvisto Romano Protasevičiaus sulaikymas. A. Lukašenkos režimas į sankcijas, kurias ES, JAV, JK ir Kanada skyrė už žmogaus teisių pažeidimus, atsakė atverdamas migracijos kelią į Lenkiją ir Lietuvą per Baltarusiją, taip paversdamas prieglobsčio ieškančius žmones politinių režimo siekių aukomis.

Viena iš šios humanitarinės krizės pasekmių – išryškėjusios spragos Lietuvos prieglobsčio politikoje, kurios buvo plačiai kritikuojamos Lietuvos ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (NVO) nuo migracijos krizės pradžios. Vis dėlto į kritiką valdžios institucijos neatsižvelgė, kilę teisiniai neatitikimai buvo ignoruojami, motyvuojant šalyje susiklosčiusia ekstremaliąja padėtimi. Ši kritika neatslūgo –  Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) ir Lietuvos Konstitucinis Teismas pasmerkė Lietuvos migracijos valdymo priemones ir įstatymus, kurie jas įteisino. Dėl šios priežasties kyla klausimų ir dėl kitų Lietuvos valstybinių institucijų naudotų priemonių, susijusių su prieglobsčio teikimo tvarka, ir jų atitikties tarptautinės teisės standartams, Europos Sąjungos direktyvoms ar net Lietuvos įstatymams. Šiame straipsnyje apžvelgiamos dvi potencialiai neteisėtos priemonės: sulaikymai užsieniečių registracijos centruose ir Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisos, įteisinusios užsieniečių apgręžimus.

Sulaikymai užsieniečių registracijos centruose ir jų prieštaravimas Konstitucijai

Siekiant suvaldyti vadinamąją migracijos krizę, Lietuvoje buvo įsteigti 7 užsieniečių registracijos centrai, kuriuose buvo apgyvendinti maždaug 4200 žmonių, tarp jų – apie tūkstantis vaikų. Šiuose centruose užsieniečiai buvo apgyvendinami priverstinai, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje. 2023 metų birželio 7 d. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, pagal kurį buvo sulaikyti žmonės, nuostatos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Sulaikymai buvo vykdomi be teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimo, truko 6 mėnesius (kai maksimalus laikino sulaikymo be teismo sprendimo terminas Lietuvoje yra 48 valandos) bei buvo paremti vien faktu, kad žmogus kirto Lietuvos sieną ir pateikė prieglobsčio prašymą. Sulaikymai buvo masiškai taikomi Lietuvoje prieglobsčio paprašiusiems žmonėms, neatsižvelgiant į individualias aplinkybes ir priežastis, kodėl buvo prašoma suteikti tarptautinę apsaugą. Konstitucinis Teismas nurodė, kad, priimdamas įstatymo pataisą, Seimas nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo asmens laisvės nevaržyti ilgiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti, nebuvo nurodytos laisvės ribojimo sąlygos, taikymo tvarka ir procedūra.

Pasienis ir prieglobsčio prašytojai

Vaikai pasienyje, Maxim Guchek/BelTA/Handout nuotr.

Nevyriausybinių organizacijų atsakas ir institucinė užsieniečių sulaikymų Lietuvoje kritika

Žmogaus teisių pažeidimai užsieniečių registracijos centruose buvo fiksuoti dar ilgai prieš priimant Konstitucinio Teismo nutarimą. Tarptautinė humanitarinės pagalbos nevyriausybinė organizacija „Gydytojai be sienų“ gyvenimo sąlygas Lietuvos įsteigtuose centruose įvardijo kaip „nežmoniškas“, atkreipė dėmesį į prastėjančią fizinę ir emocinę sulaikytų prieglobsčio prašytojų sveikatos būklę, ypač tų, kurie savo kilmės šalyse išgyveno kankinimus, seksualinį smurtą ir turi psichologinių sutrikimų. Minėtiems asmenims Lietuvos institucijos nesuteikė pagalbos, tačiau dviejuose registracijos centruose būtinąją pagalbą teikė nevyriausybinė organizacija „Gydytojai be sienų“. Veiklos metu organizacijos slaugytoja registravo prižiūrinčių pareigūnų smurtą ir sulaikytųjų atžvilgiu žeminantį elgesį.

Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ paskelbė, kad Lietuvoje prieglobsčio prašytojams nebuvo sudaryta prieiga prie teisingos prieglobsčio procedūros ir buvo vykdomi „rimti nusižengimai žmogaus teisėms“ tikintis, kad po tokio elgesio užsieniečiai savanoriškai grįš į šalis, iš kurių buvo priversti bėgti. „Amnesty International“ taip pat teigė, kad registracijos centruose buvo nepakankama prieiga prie sveikatos apsaugos ir higienos bei užregistravo sulaikytų žmonių nusiskundimus dėl užsieniečių registracijos centrų darbuotojų smurto, įžeidinėjimų bei užgauliojimų rasiniu pagrindu.

Seimo kontrolierių įstaigos paskelbtoje kankinimų prevencijos ataskaitoje teigiama, kad priverstinis apgyvendinimas Medininkų užsieniečių registracijos centre prilygo „žmogaus orumą žeminančiam elgesiui“ ir buvo de facto sulaikymas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje  Nr. C-72/22 PPU taip pat pripažino, kad užsieniečių  sulaikymas ir nesuteikimas galimybės prašyti prieglobsčio karo, nepaprastosios padėties ar ekstremaliosios situacijos metu vien dėl buvimo šalyje „neteisėtai“ prieštarauja Bendrijos direktyvoms.

Apgręžimo politikos prieštaravimas Lietuvos, Europos Sąjungos ir tarptautinei teisei

Po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Seimo kontrolierių įstaigos, tarptautinių ir Lietuvos nevyriausybinių organizacijų kritikos bei Irako piliečio individualaus konstitucinio skundo sulaikymai užsieniečių registracijos centruose buvo pripažinti neteisėtais, o įstatymo nuostatos, kurios juos įteisino, – antikonstitucinėmis. Konstitucinio Teismo sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus individualų konstitucinį skundą dėl sulaikymo užsieniečių registracijos centre. Sprendime nurodyta, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo leidžiama apriboti asmens laisvę be teismo sprendimo neapibrėžtam laikui, be teisinių procedūrinių garantijų, kurios užtikrintų teisminę priežiūrą.

Nevyriausybinių organizacijų ir tarptautinių institucijų kritika ir Konstitucinio Teismo nutarimas sudaro pagrindą manyti, kad ir kitos Lietuvos naudojamos migracijos valdymo priemonės gali būti nesuderinamos su tarptautine teise. Nepaisant to, 2023 balandžio 25 d. Seimas priėmė Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisas, kurios įteisino užsieniečių apgręžimą Lietuvos pasienyje valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir nepaprastosios padėties metu.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, paskelbęs sprendimą byloje Nr. C-72/22 PPU dėl Lietuvoje neteisėtai sulaikyto užsieniečio, teigė, kad pagal Europos Sąjungos teisę turi būti užtikrinama galimybė prašyti prieglobsčio, o prieiga prie prieglobsčio prašymo procedūros turi būti suteikiama net ir kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis arba paskelbta ekstremalioji situacija. Svarbu paminėti, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį nuo baudžiamosios atsakomybės […] atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. Todėl akivaizdu, kad draudžiama atmesti prašymus gauti prieglobstį Lietuvoje vien dėl „neteisėto“ sienos kirtimo, nes Lietuvos įstatymuose yra numatyta išimtis sieną kertantiems prieglobsčio prašytojams. Ekstremalioji padėtis nėra priežastis atmesti tarptautinės apsaugos prašymus ir neatleidžia valstybės nuo pareigos užtikrinti prieigą prie prieglobsčio procedūros. „Apgręžimai“ Lietuvos pasienyje negali būti pateisinami šalyje galiojančia ekstremaliąja padėtimi, nes tai prieštarauja tarptautinei teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisos buvo sukritikuotos ir Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės Dunjos Mijatovič, kuri teigė, kad svarbu „visiškai uždrausti“ persekiojimą ir kolektyvinį apgręžimą bei garantuoti „platesnę ir veiksmingą prieigą suteikiant prieglobstį“. Ji taip pat pabrėžė, kad Lietuvos įstatymai privalo atitikti Europos žmogaus teisių konvencijos nustatytus standartus, 1951 m. Pabėgėlių konvenciją ir kitus teisės aktus. Komisarė ragino atmesti Seime tuo metu svarstytas apgręžimus įtvirtinančias pataisas (kurios visgi buvo priimtos), sakydama, kad šios pataisos „legalizuotų dabartinę apgręžimo praktiką, keliančią pavojų asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos“. „Amnesty International“, atsakydami į Lietuvoje priimta įstatymą, teigė, kad „priimdama šį įstatymą Lietuva prieštarauja Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, kuris jau pasmerkė valstybę narę [Lietuvą] dėl ankstesnių teisės aktų“.

Nepritarimą „apgręžimo pataisoms“ išreiškė ir Lietuvos nevyriausybinės organizacijos – Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su Sienos Grupe ir Global Lithuanian Leaders inicijavo kreipimąsi į Prezidentą prašydami šias pataisas vetuoti, kadangi „įstatymo pakeitimai ne tik pažeidžia teisę į sąžiningą ir veiksmingą prieglobsčio procedūrą, bet ir apriboja nevyriausybinių organizacijų humanitarinės paramos ir žmogaus teisių nepriklausomas stebėsenos veiklas“. Nepaisant to, įstatymas nebuvo vetuotas. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) taip pat siūlė atsisakyti įstatymo pataisų ir teigė, kad šiuo „įstatymu būtų […] stipriai apribota asmenų prieiga prie prieglobsčio procedūrų, teisė prašyti prieglobsčio Lietuvoje bei teisė likti Lietuvos teritorijoje, kol nagrinėjamas prieglobsčio prašymas.“ ŽTSI kartu pabrėžė, kad įstatymo pakeitimuose siūloma netaikyti „apgręžimų“ bėgantiems nuo karinės agresijos, persekiojimo ir žmonėms, įleidžiamiems humanitariniais tikslais, tačiau tai prilygsta vertinimui, ar žmogus turi pagrindą gauti prieglobstį, o tai yra Migracijos departamento, ne Valstybės sienos apsaugos tarnybos kompetencija.

Pasienis

Lietuvos-Baltarusijos pasienis, BNS nuotr.

Nevyriausybinės organizacijos, kreipdamosios į Prezidentą, pabrėžė, jog „2022 m. balandį Lietuvos pasienio pareigūnai atstūmė keturis asmenis, kurie tuo metu turėjo galiojantį Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių“. Tai šiurkštus pažeidimas, kuriam įvykti leido valstybės institucijų pozicija atvykstančių užsieniečių atžvilgiu ir vykdomi atstūmimai.

Konstitucinio Teismo sprendimas dėl neteisėtų sulaikymų užsieniečių registracijos centruose yra paskata persvarstyti Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisų suderinamumą su Konstitucija. Norint įvertinti šio įstatymo suderinamumą su Konstitucija, būtinas Seimo inicijuotas arba individualus konstitucinis skundas. Pastarąjį gali pateikti tik pats žmogus, kurio konstitucinės teisės buvo pažeistos pagal Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo nuostatas. Visgi tokį skundą pateikti yra sudėtinga, nes žmonės, nukentėję nuo įstatymo ir kurie potencialiai galėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra neįleidžiami į Lietuvos teritoriją. Lietuvos pasienyje atstumtiems žmonėms, net ir turintiems EŽTT suteiktą tarptautinę apsaugą ir todėl teisėtai kertantiems Lietuvos-Baltarusijos sieną, ne tik nesuteikiama prieiga prie prieglobsčio procedūros, kas yra privaloma pagal tarptautinę teisę, bet ir atimama galimybė Lietuvos teismuose skųsti įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus.

Atstūmimų ir atsisakymo padėti pasekmės yra akivaizdžios: Neryje buvo rastas Lietuvos-Baltarusijos sieną bandžiusio kirsti Šri Lankos piliečio kūnas, Raudonasis Kryžius pranešė, kad trims žmonėms teko amputuoti kojas dėl nušalimų, patirtų Lietuvos pasienyje. Svarbu turėti omeny, kad tokių incidentų gali būti ir žymiai daugiau, tačiau juos sunku registruoti, nes yra būtina turėti VSAT suteiktus leidimus, norint nepriklausomiems stebėtojams patekti į pasienio ruožą.

Konstitucinio Teismo sprendimas, paskelbęs sulaikymus užsieniečių registracijos centruose antikonstituciniais, tapo įrodymu, kad Lietuvos valstybės vykdoma prieglobsčio politika prieštarauja teisiniams aktams ir todėl yra privalu keisti esamą teisinį reguliavimą. Toks sprendimas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika taip pat suteikė pagrindą manyti, kad Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisos, kurios sulaukė plačios kritikos dėl prieigos prie prieglobsčio prašymo sistemos apribojimo ir savo nesuderinamumo su tarptautine teise bei Lietuvos Konstitucija, gali būti įvertintos Konstitucinio Teismo, jeigu tik bus pateiktas konstitucinis skundas. Platus kritikos mastas iš ESTT ir NVO apgręžimo politikai ir ją įteisinančioms pataisoms leidžia manyti, kad šios Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo pataisos galėtų būti pripažintos antikonstitucinėmis ir todėl būtų naudinga prašyti Konstitucinio Teismo jas išanalizuoti, panašiai kaip buvo įvertintos ir antikonstitucinėmis pripažintos „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įstatymo nuostatos, teisiškai įtvirtinusios neteisėtus sulaikymus.

Aleksandras Kristijonas Barsukovas yra Lietuvos žmogaus teisių centro praktikantas ir Sciences Po universiteto (Paryžiaus politinių mokslų instituto) studentas.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki