Moterų teisių ir laisvių diskursas Lietuvoje nėra naujiena. Jau XX a. pradžioje moterys Lietuvoje, kaip Europoje ar Šiaurės Amerikoje kovojo dėl savo teisių ir galimybės būti integralia politinių procesų dalimi. 1905 m. jos dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1907 m. sušaukė pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, o 1917 m. kartu su kitais delegatais priėmė Petrapilio konferencijos deklaraciją, įtvirtinusią lygias moterų teises su vyrais būsimajame Seime.
Tačiau pasipriešinimo moterų emancipacijai praktikos taip pat nėra šių dienų išradimas. Nepaisant duotų pažadų, 1917 m. moterys negalėjo dalyvauti Vilniaus konferencijoje, kur buvo išrinkta Lietuvos Taryba, nes partijų, taigi, ir tautinio atgimimo lyderiai, nesilaikė Didžiojo Vilniaus Seimo ir Petrapilio konferencijos nutarimų. Dėl šios priežasties 1918 m. moterys negalėjo pasirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentų, taip nepatekdamos ir į vadovėlinę istoriją.
Kad moterų indėlis svarbus kuriant valstybę, esame linkę pamiršti ir dabar. Po šimto metų formuojant viešą diskursą – suvokimą, kas visuomenei reikšminga, o kas ne – moterys ir toliau nebūties paraštėse. Nedidelis, bet iškalbingas pavyzdys – 27 laidų ciklas „Mūsų laisvės metai“, transliuotas per LRT ir tapęs svarbiu 1990-2009 metų tarpsnio istorinės atminties formavimo įrankiu. Šių laidų apžvalga atskleidė, kad Nepriklausomos Lietuvos istorija kuriama pasitelkiant „vyrišką požiūrį“: vyrai sudarė 74 proc. visų pašnekovų, jiems teko 1440, o moterims – 464 eterio minutės. „Mūsų laisvės“ samprata buvo tapatinama su sritimis, stereotipiškai siejamomis su vyrų dominavimu – politika, ekonomika ir karo konfliktais (74,4 proc. rubrikų), vos ketvirtį eterio paliekant sporto, mokslo ir kultūros klausimams. Visose rubrikose buvo perteklinis vyrų atstovavimas, svyravęs nuo 62 iki 87 proc. Nesunku nuspėti, kokį vaizdą apie XX a. pab.—XXI a. pr. Lietuvos istoriją susidarys mūsų vaikaičiai, semdamiesi žinių iš taip parengtų šaltinių.
Šis pavyzdys taikliai atskleidžia moterų pašalinimo iš istorijos mechanizmus, kurie veikė ir prieš šimtmetį. Šiandien gerai žinomas faktas, kad moterų nėra Vasario 16-osios Akto signatarų sąraše. Tačiau retai prisimenama, kad net 1918-aisiais tokia padėtis daug kam neatrodė priimtina. Todėl 1918 vasario 17-ąją, Kaune įvyko mitingas, reikalavęs, kad Lietuvos Taryba kooptuotų moteris. Kiek vėliau Tarybai įteikta peticija su 20 000 parašų. Ji padėties nepakeitė, nes pažadai taip ir liko pažadais, o Vasario 16-oji Lietuvos istorijoje įsirėžė kaip nacionalinė vyrų šventė. Moterys buvo tiesiog paaukotos visuotiniam gėriui, kad atkurtosios valstybės didybės netemdytų faktas, jog tarp signatarų yra ir moterų.
Margarita Jankauskaitė ir Solveiga Daugirdaitė, Neringos Rekašiūtės nuotraukų koliažas.
Tačiau Lietuvos moterys rankų nenuleido ir 1919 m. jų ryžtą vainikavo Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, suteikęs moterims rinkimų teisę, realizuotą 1920-aisiais. Taigi, tik pačių moterų atkaklumo dėka Lietuva atsidūrė tarp pažangiausių XX a. pradžios demokratijų. Šią svarbią detalę esame linkę užmiršti, pagerbdami 20 Valstybės atkūrino aktą pasirašiusių vyrų ir nesivargindami prisiminti bent kelių iš tų 20 000, peticiją pasirašiusių moterų. Nutylimas ir pats peticijos faktas.
Tačiau laikas išmokti istorijos pamokas. Prieš daugiau nei šimtą metų progresyvioji žmonijos dalis pradėjo minėti Tarptautinę moterų solidarumo dieną, norėdama pakloti šiuolaikinės, visuotinėmis balsavimo teisėmis pagrįstos demokratijos pamatus. Šiandien turime puoselėti mūsų pirmtakių atminimą ir galvoti apie gilesnės, dalyvavimu pagrįstos demokratijos plėtojimą. Mūsų prosenelių drąsa, ryžtas ir laikmetį pranokęs įžvalgumas suteikė galimybę turėti teises, kurių kitos Europos moterys buvo priverstos laukti 30 ar net 50 metų, o kai kuriose pasaulio šalyse neturi dar ir dabar.
Todėl 1918 m. vasario 17-oji Lietuvos istorijai yra ypatinga. Tą dieną parodytas dabar jau sunkiai įsivaizduojamas moterų sutelktumas ir solidarumas padėjo atversti naują, pažangų atgimstančios valstybės istorijos puslapį. Ji minėtina kaip Nacionalinė moterų emancipacijos diena, telkianti Lietuvos pažangiuosius, parodanti ryžtą kurti gilesnę, dalyvavimu grindžiamą demokratiją ir atkreipianti dėmesį į tendencingą moterų pašalinimą iš valstybės ir jos istorijos kūrimo procesų. Teisės ir laisvės niekad nėra dovanojamos, jas tenka išsikovoti, todėl XX a. pr. pradėtas darbas privalo būti tęsiamas.
Kai kalbame apie Vasario 16-ąją, turime atminti, kad tai buvo ne šiaip diena, o atkaklios kovos rezultatas. Kai minime Kovo 11-ąją, privalome suprasti, kad tikra laisvė prasideda nuo asmens išsilaisvinimo iš vidinės tamsos ir diskriminaciją pateisinančių prietarų.
