Birutė Sabatauskaitė: Neapykantą kurstantys komentarai nėra tik pasikarščiavimas

Neapykantos kalba nėra tik teisės sritis. Jos prevencijoje svarbus švietimas, nuostatų atpažinimas ir įvairių institucijų bendradarbiavimas. Tuo įsitikinusi su neapykantos nusikaltimų tema ne vienerius metus dirbanti teisininkė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.

Priežastis – nuostatos

Neapykantos nusikaltimus, įskaitant ir neapykantos kalbą, reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas, todėl už šią sritį pirmiausia atsakinga policija ir prokuratūra. Tačiau realybėje skirtis tarp neapykantos nusikaltimų ir diskriminacijos apraiškų dažnai nėra aiški. Ypač žmonėms, kurie su jomis susiduria.

B. Sabatauskaitės teigimu, asmenys, paklausti apie patirtą diskriminaciją, kartais įvardija ir neapykantos nusikaltimus. Todėl, pasak jos, siekiant efektyvios diskriminacijos prevencijos, neapykantos nusikaltimų neįmanoma palikti nuošalyje. Dėl šios priežasties ji džiaugiasi, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su partneriais pirmą kartą pradėjo projektą, skirtą neapykantos kalbos užkardymo ir prevencijos stiprinimui.

„Neapykantos nusikaltimai yra pati aršiausia diskriminacijos forma. Ir nors lygių galimybių kontrolierius tirti skundų dėl jų negali, veikla švietimo ir diskriminacijos prevencijos srityje gali padėti užtikrinti, kad niekam nebereikėtų patirti neapykantos apraiškų“, –  sako B. Sabatauskaitė.

Ji pabrėžia, kad žinios apie neapykantos nusikaltimų specifiką yra svarbios, tačiau, jų nepakanka norint mažinti tokių nusikaltimų mastą, gerinti jų tyrimą, didinti žmonių pasitikėjimą atsakingomis institucijomis. Policijos pareigūnai, tyrėjai, prokurorai yra visuomenės dalis, tad tikėtina, kad jiems būdingos tos pačios visuomenėje paplitusios nuostatos. Jei Lietuvoje visuomenė nepalankiai žiūri į kitos tautybės, rasės, seksualinės orientacijos asmenis, tarp jų bus ir taip manančių teisėsaugos atstovų.

B. Sabatauskaitė sako, ne kartą girdėjusi, kaip pareigūnai ar valstybės finansuojami advokatai nesugebėjo atskirti neigiamų savo įsitikinimų nuo procesinių veiksmų. „Tiriant seksualinio smurto nusikaltimus, aukų vis dar klausiama „O ką tu vilkėjai?“. Lygiai taip pat ir neapykantos nusikaltimų atvejais, nukentėjusių klausiama „O ką tu darei, kad tau taip padarė?“. Kaip tuomet žmogus gali patikėti, kad, jei kreipsis į teisėsaugą, jo nepradės kaltinti provokavimu?“ – svarsto ji.

Bendras vardiklis, siejantis diskriminaciją ir neapykantos nusikaltimus, yra neigiamos nuostatos pažeidžiamų socialinių grupių atžvilgiu. Tad švietimas, sąmoningumą didinančios kampanijos, mokymai ir kiti įrankiai gali būti atsakymas, kaip dirbti su neapykantos nusikaltimų priežastimis. Darbas su neapykantos nusikaltimų pasekmėmis, nors ir būtinas, jau yra pavėluotas.

Internetas nesiskaito?

Neapykantos kalba yra specifinė neapykantos nusikaltimų rūšis, kurią kartais linkstama nureikšminti. Ypač daug atsainumo įsivaizduojant, kad internetinė erdvė – socialinių tinklų įrašai, portalų straipsniai, komentarai – nėra pakankamai reikšminga visuomeninio gyvenimo dalis, todėl neapykantos apraiškos ten yra ne tokios svarbios kaip kiti nusikaltimai.

B. Sabatauskaitė atkreipia dėmesį, kad socialiniai tinklai yra viena pagrindinių terpių, kurioje žmonės ne tik bendrauja, bet ir išreiškia savo pažiūras, emocijas, dalijasi informacija. Tai ypač išryškėjo COVID-19 pandemijos metu. Todėl ten aptinkama neapykantos kalba yra itin paveiki. „Negalima į tokius komentarus žiūrėti kaip į kažkieno pasikarščiavimą. Užgaulūs, žeminantys, grasinantys komentarai turi labai rimtas pasekmes, kartais didesnes nei gyvai ištartas žodis. Kažkam tai sukelia baimę, nerimą, nemigos naktis“, – teigia ji.

Pasak ekspertės, neapykantos kalba nužmogina, nužemina asmenis, ir tai formuoja baimės atmosferą, kurioje vieni asmenys laikomi menkesniais už kitus. Socialiniuose tinkluose įrašytas neapykantos komentaras retai kada paveikia tik tą žmogų, kuriam yra skirtas.

„Per „Black Lives Matter“ protestų bangą pamatėm, ką kai kurie žmonės galvoja apie juodaodžius. Jei po vieno žmogaus feisbuko įrašu kažkas rašo įžeidžiantį komentarą dėl rasės, o tu, skaitytojas, esi juodaodis, labai sunku tų žodžių nepriimti sau. Ypač, kai tokių žeminančių, menkinančių, žeidžiančių nuomonių daug. Kai prisiskaitai, kad kažkas nori tave siųsti į Aušvico dujų kameras, natūralu, kad pradedi bijoti, jog išėjus į gatvę tau gali atsitikti kažkas blogo“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė.

Išblukusi praktika

B. Sabatauskaitė mano, kad neapykantos kalbos, kaip nusikaltimo, nureikšminimą rodo ir tai, kaip šios bylos tiriamos (arba netiriamos). Ją kartais stebina, jog aštrūs, neetiški, bet nebūtinai nusikalstami pasisakymai pripažįstami pažeidimais, o itin menkinančių, žeminančių, kartais net ir diskriminaciją ar smurtą skatinančių komentarų autoriai sankcijų dažniausiai nesulaukia.

Ne vienerius metus nevyriausybiniame sektoriuje dirbanti teisininkė pažymi, kad teisėsaugos institucijos nelaiko neapykantos nusikaltimų prioritetiniais todėl jie tiriami vangiai, tyrimai nutraukiami ar sustabdomi nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens.

„Ne kartą prokurorai bandė vertinti, kad tas pats asmuo veikė sistemingai ir parašė kelis komentarus. Mes, nevyriausybininkai, neturėdami jokių baudžiamojo persekiojimo galimybių ir priėjimo prie informacijos, neturime jokių galimybių atsekti IP adresus, tuo pačiu ir neturėtume to daryti, nes net ir vienas komentaras gali būti pakankamai pavojingas“, – prisimena teisininkė. Galimo neapykantos kurstymo, ypač homofobinių komentarų, atvejais tyrėjai reikalaudavo įrodyti sistemiškumą – vienas komentaras laikytas per mažu pagrindu ikiteisminio tyrimo pradėjimui.

Nusistovėjusią neefektyvią praktiką sudrumstė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Nacionaliniams teismams atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neapykantą kurstančių homofobinių komentarų, parašytų po dviejų vaikinų bučinio nuotrauka internete, 2020 metais Lietuva pripažinta pažeidusi savo piliečių teises.

Pasak B. Sabatauskaitės, šis sprendimas į institucijų praktiką atnešė teigiamos sumaišties. „Seniai buvau mačiusi EŽTT bylą, kuri taip atvirai sukritikuotų nacionalinius teismus. Teismas iš esmės pasakė, kad valstybė diskriminavo asmenis netirdama neapykantos kalbos. EŽTT iš dalies sukritikavo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, pagal kurį neapykantos kurstymu komentarai turėtų būti pripažįstami tik kraštutiniu atveju. O būtent šio teismo sprendimai formuoja teisminę praktiką šalyje“, – pasakoja teisininkė, pridurdama, kad teisėjų ir prokurorų dabar laukia prasmingas, bet nelengvas uždavinys – jiems reikės rasti būdą, kaip tinkamai įgyvendinti EŽTT reikalavimus. T. y. veiksmingai ginti asmenis nuo neapykanta motyvuotų nusikaltimų.

Šis straipsnis yra projekto „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas“ dalis. Už teksto turinį yra atsakingi projekto vykdytojai, jis neatspindi Europos Komisijos nuomonės. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.