Būti mažuma

Kad esu lesbietė, žinau jau 9-erius metus. Dabar man 29-eri. Tačiau įtarimai, kad nesu heteroseksuali, žvelgiant retrospektyviai, galėjo kilti dar vaikystėje – domėjausi vien berniukiškais žaislais (kareiviais, šautuvais) ir veiklomis, o šalia mergaičių jaučiausi keistai, nejaukiai.

Paauglystėje man nekildavo minčių apie savo tapatybę ar orientaciją: tuo metu, kai kiti ėjo į pasimatymus ir mezgė draugystes, aš jaučiausi outsideriu, nepritampančiu prie savo bendraamžių. Viskas buvo labai heteronormatyvu – nuo to, kas dėstoma per pamokas, iki klasiokų skirstymosi į grupes pagal lytį ir kitus požymius. Tarsi nebūtų galimybės pasirinkti alternatyvių gyvenimo būdų, simpatijų, santykių. Tarsi yra tik vienas pasaulio suvokimo būdas ir jis yra dogma, kuriai privaloma paklusti. Todėl tik baigiant mokyklą pavyko susipažinti su keletu žmonių iš interneto, kurie tapo mano draugais kuriam laikui.

Akivaizdžiausiai savo tapatybę suvokiau 20-ies, kai įsimylėjau savo geriausią draugę gyvendama užsienyje. Iš pradžių ši situacija mane labai išgąsdino, nes tai prieštaravo viskam, ką mačiau savo kultūroje – tai atrodė nepriimtina, neįprasta, neteisinga. Tačiau šie jausmai nebuvo tokie stiprūs kaip meilė, noras būti kartu, dalintis tuo, ką galvoju, būti artimai, apsikabinti. Panašu, kad tarp vienos lyties žmonių yra daugiau bendrumų, interesų, bendrų patirčių ir klausimų, kylančių gyvenimo kelyje, negu kad tarp skirtingų lyčių. Be to, dviejų moterų santykis yra lygiavertiškesnis negu moters ir vyro, kuriame pastarieji dominuoja ir gali kelti fizinę grėsmę, nesaugumo jausmą.

Mano santykiai su geriausia drauge nutrūko, nes nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Po patirties užsienyje supratau, kokie čia stiprūs lyties stereotipai, koks didelis žmonių susivaržymas, baimė būti savimi, pasireikšti, išsiskirti iš kitų. Atrodo, kad visi jaučiasi stebimi ir pagrindinė jiems kylanti problema yra – ką kiti pagalvos apie juos. Gyvenant Vilniuje pasinėriau į LGBT bendruomenę, dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, diskusijose, eidavau į barus, ieškojau filmų ir literatūros apie lesbietiškus santykius. Galima sakyti, atsiribojau nuo realaus pasaulio ir jo žmonių bei kūriau kitokį, kuriame yra tik tai, kas artima man. Būti lesbiete man reiškia daugiau negu tik meilė moterims, tai ir gyvenimas pagal savo taisykles, buvimas savimi, savo požiūrio turėjimas, stereotipų nepaisymas. Tai priklausymas tam tikrai kultūrai, kuri vyraujančių visuomenės grupių vertinama kaip neegzistuojanti, neteisėta, iškrypusi, tačiau savo viduje turinti daugybę istorijų apie kovą ir pasipriešinimą, o svarbiausia – meilę.

Man pasisekė, kad esu iš meno ir kultūros srities, tad savo aplinkoje netenka sutikti daug homofobinių nuostatų turinčių žmonių – tiesioginės diskriminacijos dėl to, kad esu lesbietė, nesu patyrusi. Bet pažvelgus plačiau už savo socialinio burbulo ribų darosi aišku, kad Lietuva vis dar suvaržyta gūdaus patriarchalinio mąstymo, svarstydama klausimus, ar LGBT žmonės nusipelnė būti lygiaverčiais visuomenės nariais. Teiginiai apie prigimtines šeimas, lyčių papildomumus, pasiskolinti iš 19 a. religinio auklėjimo vadovėlio, skamba garsiau negu naujausi socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimai, įrodantys kultūrinį ir kintantį seksualumo bei jo raiškos pobūdį. Net Sigmundas Freudas, vienas didžiausių 20 a. seksistų, teigė, kad visi žmonės gimsta  biseksualūs, o heteroseksualus geismas nėra nei natūralus, nei prigimtinis – meilės objekto pasirinkimą lemia daugybė vidinių ir išorinių veiksnių.

Lesbietės nepapildys joks heteroseksualus vyras, nes ją traukia moterys. Lesbietės netelpa į privalomojo heteroseksualumo rėmus, jos nemato jokio tikslo ir prasmės vaidinti tokį moteriškumą, kokio iš jų tikisi vyrai, rinktis pasyvaus mazochizmo kelią vardan patogaus gyvenimo. Lesbietės yra įrodymas, kad moterys gali ir nori kurti prasmingus emocinius ir dvasinius ryšius viena su kita.

Aš esu lesbietė ir didžiuojuosi tuo.