Dovilė Budrytė ne vienerius metus tyrinėja atminties karus. Džordžijos Gwinnett koledžo profesorė sako, kad tokie karai Lietuvoje – labai matomi, ypač kai susiduria partizaninio karo ir Holokausto atmintis. Minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, su profesore aptarėme, kiek esame pasirengę suvokti lietuvių vaidmenį Holokauste, atminties karus tarp Rytų ir Vakarų bei kaip atminties kartai gali paveikti žmogaus teisių padėtį.
Savo moksliniuose darbuose nagrinėjate istorines traumas ir naratyvus. Visų pirma, ar galite apibrėžti, kas yra atminties karai, ir pateikti šių reiškinių pavyzdžių?
Mnemoniniai konfliktai arba atminties karai yra konfliktai apie atmintį, identitetą. Valstybės ar žmonių grupės sukuria tam tikrus naratyvus apie savo praeitį: jie padeda orientuotis erdvėje, kurti santykius su kitomis valstybėmis ir veikėjais. Trauminė patirtis yra esminė patirtis, kuriant politinį identitetą. Lietuvoje nuo Sąjūdžio laikų trauminė patirtis buvo sovietų vykdytos deportacijos, partizaninis karas, vėliau pradėjome kreipti dėmesį į Holokaustą. Kitų Europos valstybių identitetas labiau siejamas su Antruoju pasauliniu karu.
Dovilė Budrytė, momentinė ekrano nuotrauka.
Kai sukuriamas naratyvas, pasidaro labai svarbu tą naratyvą ginti, nes jis žmonėms labai svarbus emociškai ir bet kokia ataka prieš tokį naratyvą yra matoma kaip ataka prieš identitetą. Tuomet, susiduriant skirtingoms grupėms, turinčioms skirtingą požiūrį į istoriją, vyksta konfliktai. Kai yra mėginama pakeisti ar šiek tiek redaguoti naratyvą, atsiranda instinktas ginti atmintį.
Lietuvos atveju šie atminties karai yra labai matomi, kai susiduria partizaninio karo ir Holokausto atmintis. Matome daug atvejų, kai sunku priimti, kad kai kurie partizanai dalyvavo Holokauste.
Kitas reiškinys – mnemoninė kooperacija. Ar galite apibūdinti ją ir pateikti pavyzdžių?
Mnemoninė kooperacija vyksta daug rečiau – tai atminties naratyvo kūrimas, kuris įtraukia ir kitus naratyvus. Nėra instinkto ginti atmintį, bet yra noras padaryti atmintį atvirą kitoms patirtims. Deja, tai atsitinka labai retai.
Vykstant atminties konfliktams tarp sovietinio genocido ir Holokausto naratyvų, tokios, daugiakryptės atminties sąvoka, Lietuvoje yra sunkiai pritaikoma. Savo darbuose argumentuoju, kad bendradarbiavimas tarp žydų ir romų bendruomenių Lietuvoje, kuriant Holokausto atmintį, yra kooperacijos pavyzdys.
Kokius įtampos taškus tarp atminties apie Holokaustą ir sovietmetį išskirtumėte? Kiek jausmai ir emocijos dalyvauja atminties konfliktuose?
Sovietinio genocido ir Holokausto susipriešinimo pavyzdys yra hegemoninių naratyvų susikirtimas. Kalbant apie šią hegemoninę sankirtą, egzistuoja didelis nepasitenkinimo jausmas, kad ilgą laiką Rytų ir vidurio Europos valstybių traumos nebuvo pripažįstamos kaip lygios Vakarų valstybių traumoms. Jų istorinis naratyvas buvo nuolat kritikuojamas, todėl yra pykčio, nevisavertiškumo jausmų, kad mūsų istorija nebuvo vertinama taip kaip Vakarų šalių istorija.
Kokią įtaką atminties karai gali daryti žmogaus teisių padėčiai vienoje ar kitoje šalyje?
Žmogaus teisės ir aktyvi atmintis turi glaudų ryšį. Mnemonių konfliktų atveju svarbu stebėti, ar neigiami konfliktai nėra siejami su vietinėmis bendruomenėmis. Atminties karai tarptautiniu lygmeniu tarp Baltijos šalių, Lenkijos, Ukrainos ir Rusijos vyksta keletą dešimtmečių. Yra aiškus priešas – Rusija, ir tai yra suprantama, nes Rusija yra agresyvi valstybė, vykdanti genocidą. Tačiau labai svarbu, kad atminties karo metu kylantys neigiami jausmai nebūtų nukreipiami į mažumas. Lietuvoje yra rusų, lenkų bendruomenės. Šių procesų dar nepastebėjau, galbūt dėl to, kad Lietuvos rusų bendruomenė yra integravusi į visuomeninį gyvenimą. Tačiau jeigu taip įvyktų, tai būtų atsakymas, kaip minėtos sankirtos gali paveikti žmogaus teises.
Rudenį, skaitydama pranešimą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pabrėžėte, kad karas Ukrainoje, Krymo aneksija turi didelį emocinį poveikį Lietuvai. Šiuo metu sunku kalbėti apie nemalonias mūsų pačių istorijos dalis. Kaip tokių traumų kaip karas akivaizdoje išvengti užmaršties ir neapleisti diskusijų apie atmintį?
2014 m. prasidėjęs karas Ukrainoje sužadino gynybinį aspektą, paskatino norą prisiminti tuos, kurie gynė Lietuvą partizaninio karo metu. Psichologiškai tai – normali gynybinė reakcija, nes visai šalia vyksta karas. Tuo pat metu pasidarė sunku kritikuoti partizanus – tereikia prisiminti generolo Vėtros atvejį ir kiek kontraversijų buvo dėl jo. Užsienio reikalų ministerija norėjo, kad Lietuva būtų atviresnė diskusijoms šiuo klausimu, bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ėmėsi ginti atmintį. Tai – įdomus konfliktas, nes jis kilo šalies viduje. Tačiau tokie ir panašūs atvejai neišvengiami, kai kalbame apie pasauliui atvirą demokratinę visuomenę. Visada bus veikėjų, kurie kalbės apie tai, kokie procesai vyksta Lietuvos viduje, kaip prisimenami tokie visai Europai svarbūs klausimai kaip Holokaustas.
Manau vienintelis atsakas, net ir labai sudėtingomis karo sąlygomis, yra aktyvi ir atvira diskusija, kuri, mano nuomone, Lietuvoje visada vyko ir tebevyksta. Vienas šios sunkios diskusijos rezultatų yra atsivėrimas Holokausto patirtims, ypač jaunimo tarpe. Nebėra didelio pasipriešinimo suvokimui, kad daug lietuvių dalyvavo Holokauste.
Kokius naratyvų skirtumus apie Holokausto atmintį ir traumą pastebite tarp Lietuvos ir kitų Vakarų valstybių?
Visada skeptiškai žiūriu į rytų ir vakarų supriešinimą, tačiau šiuo atveju pasakojimai skiriasi. Vokietijoje Holokausto atmintis labai stipri, akcentuojamas Holokausto išskirtinumas. JAV, Holokausto muziejuje, vykdomi lyginamieji tyrimai, kurie kvestionuoja Holokausto išskirtinumo tezę. Pavyzdžiui, karo metu Sirijoje muziejuje surengta paroda apie apie įvykius šioje šalyje. Mėginama vystyti daugiakryptę atmintį – Holokausto muziejus pradeda daugiau kalbėti apie tai, kas vyksta Afrikoje. Lietuvoje yra mėginimų geriau suprasti, kas vyko Holokausto metu. Vis dėlto, nepaisant teigiamų poslinkių visuomenėje, atmintis apie sovietinę okupaciją ir Holokaustą yra atskira.
Ko Lietuvos visuomenei trūksta, kad judėtų link bendražmogiškumo, bendro pažeidžiamumo jausmo?
COVID-19 viruso metu mes supratome, kaip visi esame susiję, technologijos mus sujungia skirtinguose pasaulio taškuose. Tačiau net ir daugiau žinant apie kitų skausmą, kyla klausimas, kada jis tampa mūsų pačių skausmu? Tas atvejis, kai Lietuvos žmonės į savo namus priėmė ukrainiečius, įrodo, kad ukrainiečių skausmas tapo lietuvių skausmu. Pasaulio istorijoje toks įvykis, kad žmonės priimtų migrantus į savo namus, yra labai retas.
Bet iki šiol dar vyksta krizė Baltarusijos-Lietuvos pasienyje, ten požiūris į migrantus visiškai kitoks. Kyla klausimas: kodėl? Kiek geografiniai atstumai mus skiria? Kodėl žmonių iš Irako ar Artimųjų Rytų, kur žmonės tikrai labai daug kentėjo ir vis dar kenčia, skausmas nėra suprantamas? Kodėl taip skirtingai žiūrime į ukrainiečius? Norėtųsi, kad daugiau atjautos būtų ne tik žmonėms, kuriuos suvokiame, kaip labai panašius į mus, kurie išgyveno panašias traumines patirtis.
Šis klausimas yra svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Ką reikia daryti, kad žmogaus teisės iš tiesų būtų visuotinės?
Interviu yra projektų „S4Change“, kurį finansuoja Europos Komisija, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už interviu turinį ir jame išsakomas mintis projektus remiančios institucijos neatsako ir jam įtakos nedaro.
