Komentaras

Dvidešimt metų lauktas partnerystės įstatymas: tarp žmogaus teisių ir kompromisų

Mano teisės

J. Juškaitė, Dainiaus Putino nuotr.

Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė, manoteises.lt redaktorė | 2021 05 05

Vakar DELFI.LT pasirodė informacija apie ilgai lauktą Partnerystės įstatymą. Vienas iš jo rengėjų, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius patvirtino, kad į žiniasklaidą nutekėjęs įstatymo turinys yra tikras. Taip pat, anot politiko, jis – kompromisinis.

Ilgai girdėtas užuominas ir spėliones pagaliau galime stumti į šoną ir vertinti iš esmės: pasirodžiusi informacija rodo, kad, viena vertus, įstatymas užtikrintų nemažai teisių bei pareigų. Kita vertus, įstatymas iš tiesų atrodo „kompromisinis“ ir stokojantis apsaugos pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms.

Apie viską iš pradžių.

Šis įstatymas –  pačios valstybės suformuoto lūkesčio išpildymas: dar 2001 m. įsigaliojusiame LR civiliniame kodekse buvo numatytas partnerystės institutas. Jame įtvirtintos teisės normos turėjo įsigalioti iki 2002 metų, priėmus specialų įstatymą.

Tačiau 20 metų įstatymas priimtas nebuvo ir joks teisės aktas nereglamentavo bendro asmenų gyvenimo nesudarius santuokos. 2020 m. Lietuvoje gyveno daugiau 600 000 niekada santuokos nesudariusių suaugusių asmenų. Akivaizdu, kad didelė dalis sukūrė šeimas ne santuokos pagrindu. Seimas du dešimtmečius vėluoja apsaugoti jų teises, bet gal geriau vėliau nei niekada?

Žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija rodo, kad, viena vertus, partnerystė nebus tiesiogiai apibrėžiama kaip šeima ar šeiminiai santykiai. Kita vertus, įvardijama, kad partnerystę sudariusių asmenų santykiai grindžiami „pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagalbos, pagarbos ir (ar) panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Toks apibrėžimas atitinka 2011 m. Konstitucinio teismo suformuotą konstitucinę šeimos sampratą.

Panašu, kad įstatymas leis išspręsti ir nemažai praktinių bei žemiškų problemų: partneriams būtų taikoma tokia pat paveldėjimo tvarka, kokia šiuo metu taikoma sutuoktiniams, būtų galima gauti informaciją apie partnerio sveikatos būklę, neliudyti teisme, suteikiama šeimų susijungimo teisė, kai vienas iš partnerių yra užsienietis ir nemažai kitų.

Partnerystė taip pat būtų lyčiai neutrali: ją galėtų sudaryti ir tos pačios, ir skirtingų lyčių partneriai. Tai svarbi nuostata: Lietuva yra viena iš šešių Europos Sąjungoje likusių valstybių, kurioje tokioms šeimoms nesuteikiama teisė registruoti savo santykių.

Tačiau, vertindami dabartinę įstatymo versiją, galime konstatuoti ir tai, kad jis turi trūkumų. Praėjusią savaitę į valstybės vadovus kreipėsi per 150 žmogaus teisių ir jaunimo organizacijų, prašydami priimti partnerystės įstatymą ir jame apsaugoti pažeidžiamiausių visuomenės grupių – vaikų ir moterų – teises.

Panašu, kad siūlomas įstatymas šios apsaugos stokoja.

Pirmiausia apie vaikus. 2014 m. nevyriausybinė organizacija Įvairovės ir edukacijos namai apklausė tos pačios lyties poras. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas penktoje šeimoje auga vaikai: iš buvusių santuokų ar partnerysčių, taip pat susilaukti esamuose santykiuose. Pagal dabartinį reguliavimą vieno iš partnerių teisės ir pareigos vaiko atžvilgiu niekaip neapibrėžiamos ir nepripažįstamos.

Ką tai reiškia praktikoje?

Kad vaikui, pavyzdžiui, susižeidus lauke, vienas iš partnerių net negali nuvežti jo į priimamąjį – duoti sutikimą gydyti ji/s neturi. Kas turi vaikų, žino, kaip dažnai su mažais vaikais tenka lankytis gydymo įstaigose. Tai – tik vienas iš pavyzdžių. Tėvai ar globėjai nuolat atstovauja savo vaikams įvairiose gyvenimiškose situacijose, kuriose net nekyla klausimų, ar galėsiu pasirūpinti savo vaiku. Deja, partneriai turi nuolat apie tai galvoti. Kai suaugę nesijaučia saugiai, saugumo trūksta ir vaikams.

Tokios pat normos taikomos tiek pačios lyties, tiek skirtingų lyčių partneriams. Kadangi valstybė neinvestuoja į tyrimus, iki galo nežinome, kiek šalyje gyvena skirtingų lyčių porų, susiduriančių su tokiomis problemomis: pavyzdžiui, trijų vaikų tėvas, našlys ne santuokos būdu sukuria šeimą su moterimi. Nors partnerė kasdien rūpinasi vaikais, suteikia meilės, saugumo bei stabilumo, formaliai ji – svetimas žmogus.

Apmaudu, kad šios nuostatos, kurios padidintų vaikų, augančių ne santuokos būdu sudarytose šeimose apsaugą, panašu, į teikiamą įstatymą įtraukiamos nebus.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad viešumoje pasirodžiusi informacija indikuoja, kad partneriai kurs ne bendrąją jungtinę nuosavybę, bet bendrąją DALINĘ nuosavybę. Nors šios sąvokos skamba gana panašiai, tačiau turi esminį skirtumą, kuris, deja, mažiau palankus pažeidžiamesnėje padėtyje esančiam partneriui.

Paprastai kalbant, susituokę, o daugelyje Vakarų valstybių ir partnerystę sudarę žmonės, sukuria ir bendrąją jungtinę nuosavybę: laikoma, kad prie turto, sukaupto po santuokos ar partnerystės sudarymo, prisidėjo abu sutuoktiniai ar partneriai, tad ir skyrybų atvejų turtas paprastai dalinamas po lygiai.

Bendroji dalinė nuosavybė paprastai reiškia, kad skyrybų atveju teismas turtą dalintų nustatinėdamas kiekvieno partnerio dalį ir indėlį į tą turtą. Taigi, ne iki galo aišku, kaip būtų apsaugoti, pavyzdžiui, 10 metų partnerystėje gyvenusios namų šeimininkės, kuri rūpinosi vaikų priežiūra ir buitimi, turtiniai interesai. Jos darbas neapmokamas, tad ir prie bendrai nusipirkto buto finansais ji galbūt neprisidėjo arba prisidėjo gerokai mažiau nei darbines pajamas gaunantis partneris.

Tokia situacija ypač nepalanki, jei ši moteris dar ir patyrė smurtą šeimoje: jai teks ne tik rasti jėgų ir galimybių palikti smurtinius santykius, bet ir teisme įrodyti savo  teisę į turto dalį – kad po 10 metų ji neliktų plika basa.

Apibendrinant, svarbu pabrėžti, kad jei iš tiesų ši valdančioji dauguma nėra pajėgi priimti progresyvesnio, labiau pažeidžiamiausius visuomenės narius saugančio įstatymo, svarbu tęsti diskusijas ir didinti supratimą, kad visi visuomenės nariai nusipelnė vienodos apsaugos ir valstybės pagalbos. Nepaisant jų šeimos formos.

Komentuoki