Romų integracija Lietuvoje – tai daugiau kaip du dešimtmečius trunkantis procesas, kuriame persipina bendruomenės įtraukties pradžia, nenuoseklios Vyriausybės integracijos programos ir daugybė pamokų, kurias dar reikia išmokti. Nors per du dešimtmečius įvyko pokyčių ir kai kurios institucijos padarė ryškių žingsnių į priekį, daugelis kertinių romų įtraukties problemų tebėra neišspręstos.
Kaip aiškina Svetlana Novopolskaja, Romų visuomenės centro direktorė, šios bendruomenės gerovei paskyrusi daugiau nei du dešimtmečius, „Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios, ilgalaikės integracijos politikos: nuoseklių Vyriausybės programų su stabiliu finansavimu, aiškių atsakomybės mechanizmų siekiant užkirsti kelią ksenofobijai bei tvarių sprendimų švietimo, socialinių paslaugų ir būsto srityse. Šių priemonių nebuvimas lemia, kad romų bendruomenė vis dar susiduria su sunkumais.“
Svetlana Novopolskaja, Jono Petronio / VDU nuotr.
Pirmieji integracijos bandymai, suteikę vilčių
2001–2004 m. Lietuvoje veikė Vyriausybės patvirtinta Valstybinė romų integracijos programa. Tai buvo vienas iš retų atvejų, kai romų įtraukties politika turėjo stabilų finansavimą ir aiškią programą. Kaip prisimena S. Novopolskaja, vaizdas tada buvo visiškai kitoks:
„Tai buvo vienintelė programa, kuriai buvo skirta pakankamai lėšų, todėl ir rezultatai buvo matomi. Pavyzdžiui, tuo metu įgyvendinti sprendimai Vilniaus tabore, kurie šiandien atrodo elementarūs, turėjo itin didelį poveikį bendruomenei: gyvenvietėje buvo įvesta elektra į kiekvieną namą, sutvarkyti sklypai, įrengta vandens kolonėlė, o Romų visuomenės centras tapo vienu svarbiausių vietinės bendruomenės taškų.
Įgyvendinta Vyriausybės programa padėjo romų bendruomenei jaustis saugiau. Tai buvo pirmas ryškesnis žingsnis į integraciją, suteikęs žmonėms svarbų palaikymo jausmą.“
Po įstojimo į ES: romų integracija palikta likimo valiai
Romų visuomenės centro direktorė mena, kad situacija visiškai pasikeitė Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą:
„Iki 2004 m. romų integracija buvo aiškiai įtvirtinta valstybės darbotvarkėje, nes to reikalavo stojimo procesas ir europinės direktyvos. Tačiau Lietuvai tapus ES nare, politinis spaudimas sumažėjo, o kartu išblėso ir institucijų įsipareigojimai. Kitaip tariant, po 2004-ųjų politinė valia iš esmės išblėso. Direktyvos buvo įvykdytos, tačiau sisteminis integracijos planas taip ir neatsirado.“
Pasak S. Novopolskajos, ministerijos pradėjo siūlyti pavienes priemones, kurios dažnai egzistavo tik dokumentuose – be skirto finansavimo, aiškių rodiklių ar ilgalaikės strategijos. Romų integracija tapo priklausoma nuo atskirų institucijų iniciatyvų ir laikino projektinio finansavimo, todėl daugelis problemų, spręstų ankstesnės Vyriausybės programos metu, atsinaujino:
„Romų bendruomenė neteko nuoseklios paramos mechanizmo: nebuvo užtikrintos stabilus socialinių darbuotojų paslaugos, nebuvo sustiprintos švietimo priemonės, o būsto politika liko neadaptuota bendruomenės poreikiams. Tai atvėrė kelią daugeliui iššūkių, su kuriais Lietuvos romų bendruomenė susiduria iki šiol.“
Vienas sudėtingiausių laikotarpių romų bendruomenei Vilniuje buvo taboro – vienos didžiausių ir istoriškai susiformavusių romų gyvenviečių Lietuvoje – griovimas. Procesas prasidėjo apie 2015–2016 m., o paskutiniai nameliai nugriauti 2020 m.
Nors sprendimas iškeldinti gyventojus buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės politiniu lygmeniu, aiškaus plano, kaip po griovimo užtikrinti žmonėms saugias ir stabilias gyvenimo sąlygas, parengta nebuvo.
„Taboro gyventojai liko nežinioje. Dalis šeimų buvo nukreiptos į savivaldybę prašyti socialinio būsto, tačiau nemažai romų bendruomenės šeimų liko be tinkamų apgyvendinimo sąlygų. Kompensacijos buvo suteiktos ne tiems, kurie realiai gyveno taboro teritorijoje, o visai kitoms asmenų grupėms. Galiausiai tie, kurie prarado būstą, paramos negavo, o kompensacijos pasiekė žmones, nieko bendro neturėjusius su taboro bendruomene“, – teigia S. Novopolskaja.
Romų įtrauktis Lietuvoje šiandien: kas veikia ir kur vis dar stringame?
Savivaldybių lygmeniu matyti iniciatyvų, kurios realiai prisideda prie romų bendruomenės integracijos. Ryškiausias pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybė.
„Vilniuje veikia inovatyvi programa, paremta realiu finansavimu. Ne viskas vyksta sklandžiai, tačiau sostinės požiūrį tikrai galima vertinti kaip pavyzdinį – romų šeimoms lengviau pasiekiamos socialinės paslaugos, pagalba kasdienėse situacijose“, – sako romų įtraukties ekspertė.
Vis dėlto bendras šalies vaizdas išlieka sudėtingas. 2025 m. atliktas visuomenės nuostatų tyrimas parodė, kad beveik pusė apklaustųjų nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje su romų tautybės žmonėmis – tai rodo gilią socialinę atskirtį.
Visuomenės nuostatų mažumų bei migrantų atžvilgiu Lietuvoje tyrimas, tyrimą atliko LSMC Sociologijos institutas ir Diversity Development Group.
„Šios nuostatos tiesiogiai persikelia į darbo rinką ir būsto paieškas“, – pabrėžia S. Novopolskaja. Pasak jos, nors atsiranda darbdavių, kurie sąmoningai priima romus į darbą ir taip atveria kelią kitiems bendruomenės nariams, būsto srityje situacija ypač dramatiška:
„Šeimos socialinio būsto laukia dešimtmečiais, o nuomotojai dažnai atsisako nuomoti vien dėl žmogaus kilmės. Su diskriminacija susiduriame net ieškodami patalpų Romų visuomenės centrui – derybos nutrūksta vos pamačius organizacijos pavadinimą“, – sako ji.
Dar viena opi problema – ksenofobija ir realių pasekmių už diskriminaciją nebuvimas, dėl ko kovoti su neapykanta tampa labai sunku. Teigiamas romų integracijos pokytis įmanomas tik tada, kai integracija taps nuoseklia valstybine politika, o ne pavienių projektų rinkiniu.
„Vyriausybė jau trejus metus žada socialinės integracijos programas, tačiau realių veiksmų nematome. Reikia aiškių, finansuojamų priemonių nacionaliniu lygmeniu – su atsakomybės mechanizmais ir ilgalaikiais tikslais“, – teigia ji.
Ekspertė pabrėžia ir būtinybę sustiprinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įgaliojimus, kad būtų galima taikyti adekvatesnes sankcijas už diskriminaciją, taip pat peržiūrėti būsto politiką, ypač šeimoms, praradusioms gyvenamąją vietą po taboro griovimo.
„Romų bendruomenę turime matyti kaip lygiavertę visuomenės dalį, kuriai privalo būti užtikrintas prieinamas būstas ir reali apsauga nuo diskriminacijos. Nors kai kurios iniciatyvos pakeitė romų bendruomenės kasdienybę, kertinės romų bendruomenės integracijos problemos tebėra sprendžiamos lėtai“, – apibendrina S. Novopolskaja.
Gruodžio 10 d., minint Tarptautinę žmogaus teisių dieną, vyks aštuntasis Nacionalinis žmogaus teisių forumas. Jo metu vyks diksuija „Kokią kainą Lietuva moka už ksenofobiją?“, kurioje dalyvaus ir Svetlana Novopolskaja. Diskusiją tiesiogiai transliuos lrt.lt
Daugiau apie Nacionalinį Žmogaus Teisių Forumą: https://nztf.lt/
Interviu parengtas įgyvendinant skėtinių nacionalinių nevyriausybinių organizacijų institucinio stiprinimo projektą „Žmogaus teisių organizacijų koalicijos institucinių gebėjimų stiprinimas: Sustiprintos galimybės Žmogaus teisių raidai Lietuvoje“. Projektą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Interviu parengtas nepriklausomai ir nebūtinai atspindi projektą finansavusios institucijos nuomonę.
