Skaitinys

Ekspertė: „Atidirbinėjimas“ už valstybės paramą užsuka socialinės paramos ratą, bet niekaip iš jo neveda

Lietuvoje nepasirodant sniegui ir vyraujant darganiems orams, gatvėse, atrodo, labiau nei bet kada pastebime ryškiomis oranžinėmis liemenėmis vilkinčius gatvių šlavėjus, kiemsargius ir kitus aplinką tvarkančius žmonės. Vis dėlto nors jie dirba visuomenei naudingą darbą, tačiau socialines garantijas gauna ne visi. Pasak socialinio įdarbinimo agentūros vadovės Jurgitos Kurpytės, Lietuvos savivaldybių plačiai taikoma praktika – „atidirbinėjimas“ už socialinę – piniginę paramą nenaudingas ne tik „atidirbinėjantiesiems“, bet ir visai visuomenei.

Kiemsargė, Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Kiek jūs pritariate idėjai, kad žmonės, gaunantys piniginę-socialinę paramą, už ją „atidirbtų“?

Nepritariu. Žmonėmis, kurie neturi minimalių pajamų, valstybė turėtų pasirūpinti užtikrindama jų minimalius poreikius. Tai yra socialinė teisė, kurią užtikrinti įsipareigojome pasirašydami Europos socialinių teisių ramstį.

Jeigu žmonės privalo „atidirbti“, tada turi būti sudaroma darbo sutartis ir suteikiamos su tuo susijusios socialinės garantijos – šiuo metu už šiuos žmones nemokamas socialinis draudimas. Taip žmonės „dirba” ne vienerius metus, jie, tam tikra prasme, normalizuoja situaciją – pasidaro normalu gyventi iš socialinės paramos, nes jie „atidirba“. Kažkada klausiau „atidirbinėjančių“ žmonių, ar jiems patinka, kad kiti žmonės juos vadina „pašalpiniais“. Jie sako, kad jie tokie nėra, nes jie atidirba.

Antra, tai yra tam tikra vergovės forma, nes dažniausiai žmonės nesirenka arba neturi realių galimybių rinktis – „atidirbinėti” ar „neatidirbinėti“. Bet, be abejo, savivaldybėms tai yra patogu. Jos taupo pinigus, kuriuos išleistų mokėdamos, tarkim, šlavimo ar valymo paslaugas teikiančiai įmonei, bet šį darbą atlieka paramos gavėjai, už kuriuos nereikia mokėti tiek mokesčių, kiek reikėtų turint darbo sutartį. Savivaldybės laimi, tačiau ne žmonės.

Dalis specialistų, kurie palaiko „atidirbimą už pašalpas“ idėją, sako, kad tokiu būdu žmonės nepraranda įgūdžių – net jei tai ir nėra tikras darbas, vis dėlto žmonės priversti išeiti iš namų, taip pat dalis socialinę paramą gaunančių asmenų turi įvairių priklausomybių, tad išsilaikyti tikrame darbe jiems būtų sunku. Ką jūs apie tai manote?

Jeigu žmonės daro darbą ir jį padaro, kodėl tuomet kažkas mano, kad jie negalėtų jo daryti kokioje nors įmonėje? Sutikčiau su argumentu, kad už paramą galima būtų kažkiek atidirbti, jeigu tai vestų į kažkokį pokytį: sakykim išdirbus apibrėžtą laiką, žmogus turėtų šansą gauti darbą. Bet taip nėra, nes savivaldybės yra suinteresuotos finansiškai, kad taip nebūtų, kad būtų srautas žmonių, kurie, prireikus, galėtų trinkeles ar kapines patvarkyti, pašluoti gatves. Čia, mano nuomone, yra ydingas ratas, nes jie tarsi pratinami tokiu būdu gyventi – užsuka socialinės paramos ratą, bet niekaip iš jo neveda.

Jurgita Kurpytė, Lithuanian Diversity Charter nuotr.

Kaip idealiai reiktų spręsti tokias situacijas? Turime žmones, kurių įgūdžiai dažnai menki, lyginant su darbo rinkos reikalavimais, galbūt gyvena atokiau, kur ir darbo vietų nebūtinai yra arba nuvykimas iki jų yra problematiškas.

Daug metų kalbame apie vadinamųjų minkštųjų paslaugų trūkumą: turi būti paslaugų teikėjai, kurie padeda išeiti iš tokių ydingų ratų, kurie ieškotų darbdavių, sutinkančių priimti žmones į darbą, padėtų spręsti tokias problemas kaip priklausomybės, skolos, antstoliai. Paramos gavėjai dažniausiai turi ne vieną barjerą, dėl ko jie nedirba. Tai tokių individualizuotų paslaugų dažnai tiesiog nėra. Transporto klausimas savivaldybių lygmeniu taip pat turi būti sprendžiamas – nors kalbant su savivaldybių atstovais, atrodo, kad XXI a. transporto organizavimas rajonuose yra tapęs misija neįmanoma.

Kiek tokios paslaugos ilgalaikiams bedarbiams gali būti realiai naudingos? Įdarbinimo tarnybos duomenys rodo, kad 90 proc. ilgalaikių bedarbių, kuriems buvo taikytos įvairios grįžimo į darbo rinką priemonės, joje neišsilaiko.

Valstybės teikiamos paslaugos dažnai nėra individualizuotos, tai yra atėjimas 10-15 minučių į Užimtumo tarnybą kartą per mėnesį – tai nėra tai, apie ką aš kalbu. Aš kalbu apie palydėjimą, įgūdžių ugdymą. Antra, aš galiu remtis mūsų pačių organizacijos patirtimi, kur pavyksta ištraukti apie pusę žmonių, vadinasi, tai įmanoma. Toks darbas būtinas, kitaip ta nedirbančių žmonių dalis didės.

Sprendimų galima rasti ir daugiau: pavyzdžiui, daug sunkiai gyvenančių žmonių yra įsiskolinę ir nedirba, nes antstoliai paimtų nemažą dalį atlygio ir jiems liktų tik truputį daugiau nei jie gauna piniginės paramos. Tokiais atvejais savivaldybės galbūt galėtų dengti įsiskolinusių žmonių skolas – be abejo, su tam tikromis sąlygomis ir įsipareigojimais. Bet taip žmonės galėtų vėl pradėti dirbti legaliai ir mokėti mokesčius. Tačiau kadangi niekas nėra daroma, o problemos paliekamos spręsti individualiai kiekvienam žmogui, negalim kol kas pasakyti, kas veikia gerai, ką reikėtų toliau daryti.

Kiek realu pačius žmones sumotyvuoti dirbti? Kalbame apie visuomenės dalį, kuri dažnai turi nedidelę kvalifikaciją arba tą kvalifikaciją yra praradę, vadinasi, pretenduoja tik į minimalų atlyginimą, kuris Lietuvoje nėra didelis.

Manau, kad motyvuoti visada įmanoma. Vidutinė socialinė parama Lietuvoje siekia apie 80 eurų.. Aišku, jeigu yra penki vaikai ir dirbdami net ir abu tėvai uždirbs tiek pat arba mažiau nei valstybės parama, tada, be abejo, įtikinti dirbti sunku. Tai nereiškia, kad nereikia mokėti paramos, tai reiškia, kad algos Lietuvoje yra mažos.

Mūsų klientai dabar yra daugiausia žmonės su negalia, bet esame dirbę ir su romais, ir su socialinės paramos gavėjais. Pavyksta ištraukti ir žmones, kurie neturėjo patirties, kurie turi įvairių sveikatos iššūkių, prieš kuriuos visuomenėje yra stigma. Dirbant su kiekvienu žmogumi individualiai, pavyksta rasti tuos sprendimus. Ne visiems, nes tokios sėkmės net ir negali būti, bet bent pusei pavyksta. Tai yra mūsų žmonės, mūsų darbo jėga, dėl kurios dabar darbdaviai labai verkia, tačiau investuoti į ją nenori, geriau nori atsivežti ukrainiečius.

Kuo tokios socialinės agentūros kaip „Sopa“ patirtis galėtų padėti?

Mes aiškinamės poreikius ir iššūkius, su kuriais konkretus žmogus susiduria. Aiškinamės, kokios yra stipriosios to žmogaus pusės, ką jis gali pasiūlyti darbo rinkai. Grupiniuose užsiėmimuose kalbame apie motyvaciją, apie tai, kaip suprasti, ko reikia darbdaviams, ką galima pasiūlyti. Taip dirbame kelis mėnesius, o kartais ir ilgiau, kad žmones paruoštume darbo rinkai, tačiau ne profesine prasme, bet labiau psichologiškai, stiprinant socialinius ir komunikacinius gebėjimus, kad žmonės kalbėtų bent kiek verslo lūkesčius atitinkančia kalba. Mes taip pat aktyviai ieškome atviresnių darbdavių, kurie kartais sutiktų ir šiek tiek nuleisti reikalavimus, kurie šiuolaikinėje darbo rinkoje yra didėjantys – reikia visko daug žinoti net ir palyginus paprastuose darbuose. Taip pat teikiame pagalbą darbo vietoje: jei kyla kažkokie nesklandumai, jeigu yra pamiršimų, neatėjimų ir panašių dalykų, tarpininkaujame ir bandome padėti kalbėtis. Tik individualiai dirbant su kiekvienu įmanoma pasiekti pokyčio, standartiniai ir visiems vienodi sprendimai rezultato neduos.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Skurdas nėra pasirinkimas“, finansuojamą Europos socialinio fondo agentūros. Projektą įgyvendina Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir VšĮ „SOPA“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai