„Panelė Rosewood“ – tai režisierės Helle Jensen sukurtas dokumentinis filmas apie savęs į lyties rėmus nespaudžiančią Rose ir jos gyvenimą Niujorke. Dienomis Rose restauruoja baldus ir sportuoja, o vakarais virsta personažu, drįstančiu į publiką mesti prezervatyvus ir alaus bokalus, net jei žiūrovas būtų pats Leonardo DiCaprio. Jaudinantys pasirodymai tėra fasadas, retai nusakantis, ką išgyvena žmogus, nelaikantis savęs nei vyru, nei moterimi. Režisierė sako, jog Rose pasirodymai dažnai pernelyg begėdiški net ir LGBT* bendruomenės nariams. Šių metų festivalyje „Kreivės“ rodomas filmas „Panelė Rosewood“ pasakos istoriją apie tai, kaip keičiasi gyvenimas, peržengus visuomenės nubrėžtas ribas.
Helle, kaip susipažinote su Rose ir nupsrendėte pradėti kurti dokumentinį kiną?
1996 metais mokiausi fotografijos mokykloje Niujorke. Tuomet susipažinau su Rose, tiksliau, Jonu – tuo metu ji dar buvo vyras, užsiimantis kaligrafija ir baldų atnaujinimu. Vėliau išvažiavau studijuoti kinematrografijos Kalifornijoje, o grįžusi į Niujorką vėl sutikau Joną, tik šįkart jis jau buvo Rose.
Vieną dieną ji atėjo pas mane ir pasakė, kad rengia pasirodymus. Kai pažadėjau ateiti į vieną iš jų, ji tarė: „Turi man pažadėti, kad po to, kai tai pamatysi, vis dar liksime draugėmis.“
Kai nuėjau į jos šou vakare, buvau priblokšta. Ji nusiėmė visus savo drabužius, kad žiūrovai matytų jos prisegamas krūtis, ir stovėjo prieš publiką visiškai nuoga. Kai pasilenkė, pamačiau, kad ji kažką įsidėjusi į savo tiesiąją žarną. Man tai pasirodė juokinga – ji išdrįso žaisti su publikos moralinėmis vertybėmis, o apsimesti, kad to nematai, tiesiog negali. Grįžusi į studiją paklausiau jos, ar galėčiau pradėti filmuoti.
Pirmasis Rose pasirodymas buvo tarsi bomba, kuri tyliai sprogo manyje. Žmonės reaguoja keliais būdais: vieni supyksta, net pradeda smurtauti – Londone Rose buvo sumušta. Kiti žmonės, kaip aš, tiesiog juokiasi. Tu turi išgyventi tą pasirodymą, todėl juokiesi. Trečias tipas žmonių atsistoja ir išbėga iš klubo, nes mano, kad tokie veiksmai yra nelegalūs – kai kurie iš jų vėliau net bando paduoti Rose į teismą. Tačiau kai pyktis praeina, dauguma atsiprašo. Manau, kad retas meninkas gali sukelti tokias emocijas.
Panelė Rosewood ruošiasi pasirodymui, akimirka iš filmo.
Prieš porą metų nuskambėjo istorija, jog Rose metė prezervatyvą į Leonardo DiCaprio, nes šis atsuko jai nugarą. Kaip manote, ar Rose turi ribas, kurių neišdrįstų peržengti?
Rose ribas stengiasi sunaikinti. Taip ji kelia iššūkį ne sau, o publikai. Pamenu, vieną naktį klube laukėme jos pasirodymo. Buvome užkulisiuose, aplink buvo pilna kitų artistų, visi nuogi. Rose priėjo prie manęs ir pasakė: „Dieve, aš pamiršau savo kelnaites, kurių man reikia pasirodymui! Galbūt galiu pasiskolinti tavo?“ Pasakiau, jog man tai atrodo šlykštu, nes dėvėjau tuos apatinius visą dieną, bet jai tai buvo nesvarbu. Galiausiai sutikau paskolinti su sąlyga, kad ji nemes mano kelnaičių į publiką. Pasirodymo metu Rose pasižiūrėjo tiesiai į mane, stovinčią minioje su kamera, pasiėmė mano kelnaites, jas pauostė, žvilgtelėjo į mane ir numetė jas ant scenos. Ji niekada nesustoja tikrinti ribų ir nebijo jų peržengti.
Filmo „Panaelė-Rosewood“ akimirka.
Kiek teko kovoti, kad filmas išvystų dienos šviesą? Tai, ką daro Rose – publikos moralinių ribų tikrinimas – ne visiems priimtinas.
Man buvo svarbu, kad filmas pasiektų tinkamus žmones – tuos, kurie supranta, ką reiškia į pasirodymą įtraukti auditoriją, jog žmonės suvoktų, kad jie patys yra pasirodymo dalis. Kai pradėjau filmuoti, kai kurie žmonės komandoje norėjo, jog pagrindinis filmo tikslas būtų tiesiog šokiruoti publiką, tačiau aš nesutikau. Man buvo svarbu, kad žiūrovai pajaustų, ką patiria kiekvienas, matydamas Rose gyvai. Kai esi mažame teatre ar klube ir matai ją scenoje, aiškiai pajauti, kad nesi saugus. Ji nesustabdoma – gali nusišlapinti ant tavęs, mesti į tave bokalą alaus.
Filmo Panaelė Rosewood akimirka.
Filme pasakojama ir apie pagrindinės herojės šeimą. Tėvai priėmė tiek Rose tranlytiškumą, tiek jos scenos personą, tačiau Rose brolis atsisakė ją supažindinti su savo vaikais. Kiek jums, filmo režisierei, buvo svarbu parodyti ir šią jos gyvenimo dalį?
Kai šeimoje kas nors nelaiko tavęs tuo, kas esi, yra sunku. Tai „išjungia“ tave emociškai. Džiaugiausi, jog Rose šeimos istorija tapo filmo dalimi, nes žmonės turėtų būti atviresni. Tuo metu, kai kažko nepriimi, turi suvokti, jog niekas nesistengia ateiti į tavo namus ir pradėti daryti savo tvarką – tik stengiasi būti savimi. Rose broliui prireikė keturiasdešimties metų, kad pakeistų savo nuomonę. Tačiau viena iš filmo žinučių ir yra ta, kad jei Rose brolis galėjo pasikeisti, vadinasi, visi žmonės gali pasikeisti.
Kaip jūsų filmą priima LGBT* bendruomenės?
Manau, jog LGBT* žmonės supranta, ką reiškia būti tuo, kas nėra socialiai priimtina. Tačiau kartais net ir šiose bendruomenėse jaučiamas nenoras priimti – jos tampa klubais, į kuriuos patenka tik tam tikras savybes turintys žmonės. Pavyzdžiui, LGBT* bendruomenė Kopenhagoje į šį filmą reagavo neigiamai, nes Rose filmo gale pasako, kad nesijaučia nei moterimi, nei vyru. Ši citata sukėlė daug triukšmo.
Kaip pati sakote, filmas buvo sutiktas kontroversiškai. Kiek jis pasakoja vieno, individualaus žmogaus istoriją, o kiek juo siekiate socialinių pokyčių?
Mano filmas reikalauja pokyčių. Niekada neturėjau problemų su lyties tapatybe, todėl nežinau, ką reiškia būti „užstrigusiai“ savo kūne, tačiau manau, kad labai svarbu suprasti, kas tu esi. Kai tai suvoki – esi laisvas. Nemanau, kad lyties keitimo operacijos ateityje bus privalomos – esu mačiusi vyrų, dėvinčių sukneles, ir jie jautėsi visiškai laisvai. Nuostabu matyti tokius žmones minioje – tarsi po ilgo laiko sutikus ką nors, kas iš tiesų turi ką pasakyti.
Filme kalbate atvirai, atskleidžiate patirtis, dažnai neprieinamas plačiajai auditorijai. Nebijote, kad žmonėms nesupratus, apie ką šis filmas yra, paskatinsite atmetimo reakcijas?
Šį filmą kūriau tam, kad žmonės suvoktų, ką reiškia gyventi kitaip. Gali sumokėti pinigus ir pamatyti Rose, tačiau neįeisi į persirengimo kambarį, nepažinsi jos kaip žmogaus. Filmas atskleidžia erdvę, į kurią niekas negali patekti. Įsivaizduoju žmones, sėdinčius ant sofos ir žiūrinčius televizorių svetainėje įprastą sekmadienio vakarą. Staiga ekrane jie pamato „Panelę Rosewood“. Štai esi tu, gyveni įprastą, nuobodų gyvenimą, ir staiga kažkas įvyksta. Kažkas, ko niekada nematei ir nenutuokei. Man tai atrodo juokinga. Tikriausiai tie žmonės supyks ant manęs, nes priverčiau juos susimąstyti, patikrinti savo moralines vertybes, bet šią ribą visuomet verta peržengti.
Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ vyks rugsėjo 14 – 18 d. Vilniuje.
