Nemažėjanti migracija į daugelį ES šalių ir būtinybė priimti pabėgėlius bei prieglobsčio prašytojus iš karo zonų visame pasaulyje rodo, kad ir artimiausioje ateityje ši tema bus viena iš aktualiausių kiekvienos valstybės politiniame, ekonominiame bei socialiniame gyvenime.
Svarbu paminėti, kad per pastaruosius metus ir Lietuva jau tapo ne emigracijos, o imigracijos šalimi. Migracijos departamento statistiniais duomenimis, mūsų šalyje gyvenančių užsieniečių skaičius 2023 m. buvo rekordinis per visą nepriklausomybės laikotarpį: vasaros viduryje sudarė per 6,83 proc. visų gyventojų. Apibendrinant praėjusių metų antrojo pusmečio pradžios duomenis matyti, kad Lietuvoje registruota per 200 tūkstančių užsieniečių (89 proc. daugiau nei 2022-ųjų pradžioje).
Migracija – neišvengiama šiandienos ir rytdienos realybė
Natūralu, kad migracijos priežastys bei pobūdis įvairus, kaip ir visuomenės požiūris į kitataučius ir apskritai valstybės pasirengimas vykdyti imigracijos politiką. Vienas iš nerimą keliančių aspektų yra tai, kad 2021 m. išaugus migrantų skaičiui pasienyje su Baltarusija migracijos procesai imti sieti su nacionalinio saugumo klausimais ir žodis imigrantas įgijo neigiamą konotaciją. Kita vertus, kad gebame tvarkytis su imigrantų skaičiumi ir padėti karo negandos ištiktiems žmonėms, parodė Lietuvos visuomenės susitelkimas bei pagalba Ukrainos gyventojams. Ir visgi nežiūrint į tai, mūsų visuomenė šiandien dar nėra pakankamai atvira atvykėliams ir juos priimdama susiduria su nemenkais integracijos iššūkiais.
Nelengviems procesams savo sąlygas diktuoja realybė: sparčiai senstančios Europos kontekste ir Lietuva pripažįsta, kad imigrantai galėtų padėti sprendžiant kylančias demografines problemas bei užpildyti darbo rinkoje atsiradusias spragas. Suprantama – nors visoje Europoje aktyviai siekiama bendrų sprendimo būdų dėl veiksmingos migracijos politikos ir kuo aktyvesnės imigrantų integracijos į darbo rinką, kiekviena ES valstybė turi skirtingą politiką, pritaikytą savo šalies ekonominiams bei socialiniams poreikiams. Be to, požiūris į migraciją glaudžiai susisijęs su istoriniu ir politiniu šalių kontekstu ir tradicijomis.
Kalba – didelis žingsnis įsiliejant į šalies sociokultūrinį gyvenimą
Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje politinį, sociokultūrinį ir emocinį susipriešinimą sovietmetį išgyvenusioje bei jį menančioje mūsų šalies visuomenėje stiprina faktas, kad didžiajai daliai čia atvykusių imigrantų galimybė komunikuoti su vietos gyventojais ir būti suprastiems yra rusų kalba, todėl dažnam stinga motyvacijos išmokti kalbėti lietuviškai. O juk kalba yra pirmas laiptelis kalbant apie integracijos galimybes pradėjus gyventi bet kokioje svečioje šalyje.
Viena vertus, Lietuvos valstybė deda nemažai pastangų, sudarydama galimybes imigrantams mokytis mūsų valstybinės kalbos, kita vertus, jaučiamas didelis šios paslaugos teikėjų, lietuvių kalbos mokymo užsieniečiams programų ir metodikos bei mokytojų trūkumas. Todėl kalbos mokymasis neretai būna nenuoseklus, vyksta lėtai ir tampa tik formalumu tam tikro lygio sertifikatui gauti. Juk neginčytinas faktas, kad kalba yra gyvas procesas ir jos greičiausiai išmokstama bendraujant, įsiliejus į vietos socialinį gyvenimą. Kad šis procesas būtų veiksmingesnis, į jį turėtų įsitraukti ne tik formalias paslaugas teikiančios valstybinės ar savivaldos institucijos, bet ir darbdaviai, nevyriausybinės organizacijos bei vietos bendruomenės. Būtent visuomenės sąmoningumas, atsakomybė ir pagalba kartu gyvenantiems yra labai svarbus ir vertingas faktorius kuriant saugią mūsų visų aplinką.
Kaip vieną iš bendruomenę buriančios gerosios praktikos pavyzdžių galime paminėti VšĮ Diversity Development Group Socialinės integracijos departamento vadovės, mentorės Linos Blažytės inicijuotą šeštadieninį lietuvių šnekamosios kalbos klubą, kurį Vilniuje ji organizuoja kartu su kitais savanoriais.
Lina Blažytė, asmeninio archyvo nuotr.
„Su imigrantais darbuojantis ne vienus metus ši iniciatyva gimė stebint kasdienį mūsų gyvenimą: pavyzdžiui, socialinėje erdvėje prasidėjus diskusijoms apie pavežėjų, pardavėjų ar kitas paslaugas teikiančių asmenų negebėjimą susišnekėti lietuviškai, man kilo klausimas, o ką mes asmeniškai kiekvienas galime padaryti, kad mūsų šalyje būtų kalbama nacionaline kalba. Džiaugiuosi, kad bet kokia gera iniciatyva užkrečiama ir šis Istorijų namuose (Eskedar Coffee kavinėje) veikiantis klubas sėkmingai gyvuoja daugiau nei metus, o jame savanoriauja dešimtys vilniečių. Įdomu, kad neturime nei savo interneto puslapio, nei paskyrų socialiniuose tinkluose, tačiau tiek padėti mokytis šnekamosios lietuvių kalbos, tiek mokytis jos tiesiog bendraujant žmonės ateina apie šį klubą išgirdę vieni iš kitų. Kaskart čia susirenka per pusšimtį jų“, – džiaugiasi iniciatyvos sumanytoja Lina Blažytė.
Svarbus integracijos faktorius – galimybė dirbti pagal išsilavinimą
Žinoma, kaip greitai imigrantai pradeda kalbėti vietos kalba, priklauso ne tik nuo valstybės politinės valios, bet ir nuo atvykusiųjų motyvacijos. Pačių imigrantų minimas svarbus motyvacijos išmokti vietos kalbą faktorius – jų galimybė realizuotis darbo rinkoje pagal turimą išsilavinimą ir kvalifikaciją.
Deja, situacija mūsų šalyje vis dar sudėtinga: remiantis Migracijos departamento duomenimis, mažiau kvalifikuoto darbo pagrindu leidimus laikinai gyventi praėjusių metų antro pusmečio pradžioje turėjo 97 925 užsieniečių, o aukštos kvalifikacijos Lietuvoje darbą dirbo vos 6 258 užsieniečiai.
O štai vertinant Valstybinės statistikos agentūros pateikiamą vien iš Ukrainos atvykusiųjų asmenų statistiką pagal profesijas, matyti, kad daugelis jų, nors ir turėdami aukštąjį išsilavinimą (medicinos švietimo, teisės, finansų, inžinerijos ir kitų sričių) dirba žemos kvalifikacijos darbus.
Daugiau nei dešimtmetį migracijos srityje dirbančios oganizacijos Diversity Development Group ekspertų darbinė praktika bei statistinių duomenų, kuriuos teikia atsakingos institucijos, analizė patvirtina, kad mūsų valstybė vangiai reaguoja į tam tikrų profesijų trūkumo darbo rinkoje situaciją ir vis dar deda per mažai pastangų kuo efektyviau išnaudoti jau atvykusių kvalifikuotų imigrantų potencialą.
„Kalbant apie šiandienos medicinos sektoriaus aktualijas ir medicinos darbuotojų trūkumą, pastebime, kad vien iš Ukrainos nuo 2022 metų į Lietuvą atvyko daugiau nei 2 000 gydytojų. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis (2023 m.), profesinė kvalifikacija patvirtinta tik maždaug 10-čiai procentų gydytojų ir vos pusei iš jų suteiktos licencijos dirbti mūsų šalyje. Panaši situacija su slaugytojais, kurių taip pat trūksta Lietuvos darbo rinkoje. Iš daugiau kaip 1 100 slaugytojų tik 57-iems patvirtinta kvalifikacija ir suteikta licencija dirbti. Tačiau kiek jų iš tiesų dirba pagal išduotas licencijas duomenų nėra, – pastebi Lina Blažytė. – Beje, savo praktikoje turime pavyzdžių, kai ir gavusiems licenciją specialistams iš kitos šalies labai sudėtinga rasti darbą. Panaši situacija ir su švietimo bei mokslo, inžinerijos sektoriais. Labai gaila, kad didžioji dauguma atvykusių minėtų profesijų ukrainiečių šiuo metu valo biurus, dirba pavežėjais ar dėsto prekes prekybų centruose. O kur dar iš kitų valstybių atvykę imigrantai, apie kurių išsilavinimą ir profesijas atvirų statistinių duomenų nepateikiama?“
Siekiamybė – strategijos ir priemonės, pritaikant turimas atvykusiųjų kvalifikacijas
Remdamiesi savo ekspertų įžvalgomis bei kiekvienais metais Užimtumo tarnybos teikiamais duomenimis apie reikalingų profesijų kvotas, galime teigti, kad kol kas darbo migracijos politika atliepia tik poreikius įmonių, ieškančių aukštos kvalifikacijos (IT, biotechnologijų) specialistų, taip pat statybų, logistikos ar aptarnavimo sektorių darbuotojų ir per mažai dėmesio skiria kitų specialybių (ypač reglamentuotų) trūkumui Lietuvos darbo rinkoje. Trūksta strateginio matymo ir priemonių, kaip pritaikyti turimas jau atvykusių asmenų kvalifikacijas bei juos perkvalifikuoti.
„Lietuva vis dar neturi nuoseklių išsilavinusiems, kvalifikuotiems imigrantams skirtų kvalifikacijos kėlimo bei perkvalifikavimo programų, kaip kad populiarumo sulaukusi Užimtumo tarnybos finansuojama kvalifikacijos kėlimo programa imigrantams buhalteriams. O kalbant apie reglamentuotų profesijų atstovus, norėčiau atkreipti dėmesį, kad čia aktyvumą rodyti ir imtis iniciatyvos turėtų šalyje veikiantys minėtų profesijų kvalifikacijų kėlimo centrai. Būtent jie galėtų kurti ir įgyvendinti konkrečias kvalifikacijos kėlimo ir integracijos programas atvykstantiems specialistams iš kitų šalių. Tai padėtų daug greičiau užpildyti trūkstamas darbo vietas, žinoma, ir migrantus tai motyvuotų kuo greičiau integruotis, mokytis vietinės kalbos bei pačiu produktyviausiu būdu kurti vertę sau ir valstybei, kurioje jie apsigyveno“, – įsitikinusi L. Blažytė.
Veiksmingai imigrantų įtraukčiai būtinas darbdavių atvirumas
Ir dar vienas faktorius: būtina kryptinga valstybės politika skatinant bei motyvuojant integracijai atvirus darbdavius. Ekspertų pastebėjimu, šiuo metu jie (tiek valstybinės, tiek privačios organizacijos) vis dar nepakankamai pasiruošę kvalifikuotų užsieniečių integracijai: neturi parengtų techninių ir personalo dokumentų keliomis kalbomis, stokoja darbo praktikos užsieniečiams ir mentorystės „kolega kolegai“ programų bei žinių, kaip į darbą integruoti kitos tautybės, kalbos, kultūros ar rasės žmones. Todėl itin svarbu valstybei subsidijuoti darbdavius, steigiančius ne tik darbo, bet ir darbinių praktikų vietas kvalifikuotiems imigrantams įmonėse bei organizacijose. Savo ruožtu Lietuvos įmonėms vertėtų drąsiau diegti praktinius migrantų integracijos į darbo rinką modelius, mokytis apie įvairovę darbovietėse, pasinaudojant NVO ir tarptautinių įmonių patirtimi.
Apibendrinant galima teigti, kad veiksmingai imigrantų įtraukčiai į mūsų šalies darbo rinką būtinas aktyvus visapusis valdžios institucijų (vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygiu), pilietinės visuomenės organizacijų (įskaitant migrantų organizacijas), vietos bendruomenių, ekonominių, socialinių partnerių ir darbdavių bendradarbiavimas bei komunikacija. Tad, be abejonės, dar yra ko mokytis ir kur augti.
Statistiniai Migracijos departamento duomenys (2023 m.)
Didžiausią šiuo metu Lietuvoje gyvenančių užsieniečių dalį (per 85 tūkstančius) sudaro Ukrainos piliečiai. Daugiau nei du trečdaliai jų į Lietuvą atvyko bėgdami nuo karo savo šalyje. Atvykusiųjų iš Baltarusijos į mūsų šalį praėjusių metų II pusmečio pradžioje skaičiuota per 60 220, iš Rusijos –16 179, kurių piliečiai turi daugiausiai leidimų laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu. Jų gretas papildo vis didėjantis atvykstančių skaičius ir iš Vidurinės Azijos: ketvirta ir penkta pagal dydį mūsų šalyje yra Kirgizijos (4 192) ir Uzbekistano (4 141) piliečių grupės, taip pat turime atvykusiųjų iš Indijos (3 110), Tadžikistano (3 040). Kitų šalių piliečiai sudaro dar per 8 500. Daugiau kaip 2,3 tūkstančių asmenų leidimus laikinai gyventi Lietuvoje gavo humanitariniu pagrindu. Šalyje daugėja ir studijuojančių užsieniečių. Leidimus laikinai gyventi mokslo ar studijų pagrindu Lietuvoje 2023 m. turėjo per 5 tūstančius asmenų.
Apie VšĮ Diversity Development Group (DDG)
Lietuvoje nuo 2012 m. veikianti VšĮ Diversity Development Group (DDG) yra ne pelno siekianti organizacija, kurios viena iš pagrindinių interesų sričių yra ir užsieniečių integracija, legalios darbo migracijos skatinimo bei lygių galimybių migrantams užtikrinimo darbo vietoje klausimai. DDG prie darbo migracijos politikos mūsų šalyje prisideda tyrimais, pilotiniais integracijos į darbo rinką projektais, dabartinės situacijos, diskriminacijos atvejų stebėsena ir analize.
