Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Inga Kreivėnaitė. Valstybės pamiršti vaikai

Inga Kreivėnaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Inga Kreivėnaitė, Bertos Tilmantaitės nuotr.

Inga Kreivėnaitė, multikultūrinio vaikų ir jaunimo centro „Padėk pritapti“ vadovė | 2023 09 08

Džiugu matyti, kad Lietuvoje keičiasi požiūris į vaikus. Tai, kas anksčiau buvo normalu ir sveika – vožtelti rykšte už smulkius ar didesnius nusižengimus, šiandien jau gėdinga ir nepateisinama. Vaiko interesai, teisė į saugią vaikystę tapo ne tik šeimos, bet ir valstybės, atviros visuomenės tema. Greitai reaguojama į grubius vaiko teisių pažeidimus, kuriuos bendradarbiaudami fiksuoja vaiko teisių tarnybos ir policija. Tačiau šiame greito reagavimo būryje labai trūksta nuoseklumo, įsiklausymo, nevyriausybinių organizacijų balso, kurios dažnai tampa tiltu, jungiančiu šeimą ir valstybę.

Daugiau nei dešimtmetį kasdien dirbame su stereotipais apipinta romų bendruomene ir iš arti matome, kiek daug struktūrinės diskriminacijos, apimančios skurdą, menką išsilavinimą, būstą, socialinių paslaugų neprieinamumą, neigiamą žiniasklaidos, visuomenės požiūrį, kasdien patiria romai. Šie, nuo XVI a. mūsų krašte gyvenantys bendrapiliečiai, vis dar matomi kaip svetimi, kitoniški, labiau šokti nei mokytis linkę egzotiški burtininkai, kuriais namuose gąsdinami mažieji neklaužados. „Neklausysi – ateis čigonas, įsikiš į maišą ir išsineš“, – tikriausiai daugelio vaikystėje girdėtas pagąsdinimas. O kuo gi romai baugina savo vaikus? Ko bijo romų tautybės asmenys? Paradoksalu – jie bijo tų, kurie mus saugo, gina – policijos pareigūnų, vaiko teisių apsaugos specialistų, globos įstaigų ir globėjų. Neįmanoma pamiršti choru klykiančių vaikų riksmo, kuomet pakilią ekskursijos nuotaiką aptemdė pro langą pamatyti globos namai, kuriuose dažnas, Kirtimų gyvenvietėje augęs vaikas, praleido ne vienerius metus. Gyvendami globos namuose jie ženkliai pagerino mokymosi rezultatus, socialinius įgūdžius, lietuvių kalbos žinias, tačiau atskirtis nuo šeimos bei giminaičių augino vienatvės ir nerimo jausmą. Grįžę į bendruomenę vaikai buvo pamiršę gimtąją romų kalbą, jautėsi svetimi. Laimei, globos namų neliko, tačiau, atskirties baimė nesumažėjo.

Nuo 2020 metų pradžios  Lietuva įgyvendina pataisytą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuriuo atsisakoma vaiko teisių pažeidimų grėsmės lygių ir pereinama prie šeimos ir vaiko poreikių vertinimo – atsirado pagalbos šeimai ir vaiko apsaugos kriterijai. Pirmuoju atveju šeimai teikiama pagalba, antruoju stengiamasi laipsniškai užtikrinti vaiko saugumą, pirmiausia išnaudojant giminaičių pagalbą. Kaip tai veikia praktikoje, taikiant šį įstatymą romų šeimoms? Vaiko teisių apsaugos tarnybai gavus pranešimą apie vaiko teisių pažeidimus – prastą mokyklos lankomumą, nepriežiūrą – savivaldybėje inicijuojama atvejo vadyba, turinti šeimai suteikti kokybiškos pagalbos. Čia prasideda kuriozai, kai įstatymą reikia taikyti praktiškai. Šeimas aplanko išsigandę, neigiamais stereotipais apipintų vidinių nuostatų neišsprendę socialiniai darbuotojai, kuriems stinga tarpkultūrinių kompetencijų, atviro ir nuoširdaus noro megzti ryšį. Kokybiškai pagalbai būtinas dialogas, įsiklausant, pažįstant kultūrinius skirtumus, iš anksto nevertinant. Turėdami ilgametę darbo su romų bendruomene patirtį, retai kada sulaukiame skambučio ar laiško iš bendradarbiauti norinčių socialinių darbuotojų. Veikdami atskirai, prarandame trigubai daugiau laiko – mėtomės ledinėmis gniūžtėmis ir ieškome kaltų. Nelygioje kovoje kalti visada bus silpniausieji – tėvai, neretai neraštingi, socialinių įgūdžių stokojantys, skurde besimurkdantys, bet vis tiek kalti. Nesusikalbėjimą patvirtina dažna su romų šeimomis dirbančių socialinių darbuotojų kaita – kartais per metus pasikeičia po tris atsakingus asmenis. Tokia darbuotojų kaita neprisideda prie pasitikėjimu grįsto bendradarbiavimo tarp šeimos ir valstybės.

Sėkmingai socialinei integracijai būtinas nuoseklumas, ryšio kūrimas, ilgalaikio strateginio plano turėjimas bei jo taikymas. Vykdydami romų bendruomenės advokaciją, visada pabrėžiame, kad pirmiausia būtina išgirsti pačios bendruomenės poreikius, problemas, norus ir tik tada bendradarbiaujant įmanoma siekti ne popierinės, bet realios socialinės integracijos. Romų įtrauktimi, kaip ir kitomis jautriomis temomis, dažnai meistriškai žongliruojama siekiant politinio populiarumo, tačiau, gavus galią tęsėti pažadus, ši tema ir toliau lieka tamsiame sandėliukyje, kurį Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, didžiuodamasis taboro nugriovimu, socialiniame tinkle „Facebook“ palygino su nugriauta Kirtimų gyvenviete: „Vaikystėje visada būna koks rūsys, sandėliukas ar palėpė, kur eiti nesinori, nes netvarkinga, užkampis, nėra saugumo jausmo.“ Nugriovus nejaukų „sandėliuką“ problemos nedingsta, integracijos planų įgyvendinimui reikia lėšų, ilgalaikės nacionalinės strategijos, kompetencijų ugdymo, įsišaknijusios struktūrinės diskriminacijos pripažinimo. Tačiau tai – platesnė, atskiro komentaro reikalaujanti tema.

Grįžkime prie vaiko teisių. Tėvams patekus į įkalinimo įstaigas, vaikui iki 30 dienų skiriama laikinoji priežiūra, o vėliau laikinoji arba ilgesnė globa. Artimi romai giminaičiai dažnai neturi teisės į vaiko globą dėl turimo teistumo, tad vaikų globa atitenka visiškai svetimiems globėjams. Neretai gausios romų šeimos vaikai patenka pas skirtingus globėjus, nes retai kas ryžtasi globoti tris ar daugiau vaikų. Ypač glaudžius tarpusavio ryšius turėję vaikai staiga netenka tėvų, brolių/seserų ir patiria didžiulį stresą, todėl globėjai privalo užtikrinti reguliarus susitikimus su artimaisiais ar kitais glaudžiai bendraujančios romų bendruomenės nariais. Išankstinių neigiamų nuostatų veikiami globėjai, neretai bando riboti vaiko ryšius su neva griaunančia, nesaugia romų bendruomene, primesdami „teisingo gyvenimo“ planą ir taisykles. Vaikas nustoja lankyti dienos centrą, ribojamas laisvalaikis su kitais romais, argumentuojant, jog jie daro blogą įtaką. Galima tik įsivaizduoti, kokį nerimą patiria nuo šeimos atskirtas ir griežtoje „teisingo gyvenimo“ strategijoje dalyvaujantis vaikas, kurio praeities patirtys, turimi ryšiai nuneigiami ir netgi sąmoningai draudžiami. Toks nejautrus globėjų požiūris iš esmės laužo pamatines žmogaus teises: ES Rasinės lygybės direktyvoje draudžiama diskriminuoti dėl rasės arba etninės kilmės užimtumo bei prekių ir paslaugų teikimo srityje, taip pat socialinės rūpybos ir apsaugos bei švietimo srityje. Ši direktyva taikoma ir Europos pažeidžiamiausiai etninei grupei – romams.

Kas galėtų palengvinti valstybės ir šeimos dialogą? Labai svarbų vaidmenį demokratinėje visuomenėje atliekančių nevyriausybinių organizacijų matomumas ir bendradarbiavimas. Mes, ilgus metus tiesiogiai dirbantys su bendruomenėmis, žinome šeimų istorijas ir priešistores, iš arti fiksuojame diskriminacijos atvejus, bendraujame su mokyklomis, stebime vaikų mokymosi rezultatus, o svarbiausia – jų emocinę sveikatą, kurią nuolat griauna iš kartos į kartą perduodama žema, iš ilgaamžės diskriminacijos kilusi savivertė. „Padėk pritapti“ dienos centro ir atviros jaunimo erdvės kasdieniniai lankytojai – vaikai ir jaunuoliai, kurie žiemą po Kirtimų gyvenvietę lakstydavo suplyšusiais medžiaginiais bateliais, o mokykloje, sėdėdami paskutiniame suole, nebaigdavo net pradinių klasių. Šiandien dalis jų jau pasiekę dešimtą klasę, mokosi profesinėse mokyklose, turi svajonių pradėti nuosavą verslą. Šiam pokyčiui reikėjo dešimties metų kasdieninio palaikymo, dėmesio, saugios erdvės, kurioje padedame mokytis, girdime poreikius ir leidžiame pasijausti vertingais.

Visus šiuos metus aktyviai prašomės į bendrus tarpžinybinius susitikimus, kuriame pasitikėjimu ir abipusiu bendradarbiavimu grįstus santykius su mokyklomis, tačiau vis dar priešakyje – lėtai, milimetrais trūkinėjanti, tylos siena su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas griežtai apribojo Tarnybos galimybes dalintis ar kartu analizuoti su vaikais susijusią informaciją. Skambučio ar vizito sulaukiame „degančiais“ atvejais, kai, pasitelkiant policijos pareigūnus, pradedama vaikų paieška, įtraukiamos visos galimos tarnybos, o nieko neįtardami vaikai ruošia pamokas dienos centre.

Gerais norais grįstas procesas neįmanomas be parengimo, nuoširdaus pokalbio su vaiku, jo poreikių įvertinimo, asmeninių daiktų suruošimo, vaikui artimų žmonių dalyvavimo. Nuolatinį, nuo pat gimimo užprogramuotą nesaugumo jausmą galima švelninti tik jautriu, atliepiančiu ir, visų pirma, vaiką, o ne įstatymą matančiu požiūriu.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Mano teisės: Kokybiško žmogaus teisių diskurso stiprinimas Lietuvoje“. Projektas yra Aktyvių piliečIų fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki