Interviu su Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku Arminu Lydeka

Kaip kilo idėja, kas paskatino įsteigti Žmogaus teisių komitetą Seime?

Komitetai Seime buvo suformuoti iš karto atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybę ir pradėjo formuoti naujo Parlamento veiklą. Tuo metu buvo priimtas pirmasis Statutas, kuriame viena iš numatytų įsteigti komisijų buvo skirta panašaus pobūdžio veiklai, kurią atlieka šiandieninis Žmogaus teisių komitetas (toliau Komitetas). Ši komisija vadinosi Piliečių laisvių ir žmogaus teisių komisija, po to ji buvo pervadinta komitetu, ir tik po tam tikro laiko minėto komiteto pavadinimas buvo pakeistas į Žmogaus teisių komitetą. Iš to galime daryti išvadą, kad Lietuvos politikai nuo Nepriklausomybės atkūrimo, nuo 1990 metų, suvokė, kad yra tam tikras problemų ratas, susijęs su žmogaus teisių gynimu, ir kad yra būtinas padalinys Seime, kuris užsiimtų tokia veikla: nagrinėtų įstatymų projektus, kitus teisės aktus, kurie yra susiję su žmogaus teisių gynimu. Galima pagirti politikus dėl to, kad dėmesys žmogaus teisių apsaugai buvo skiriamas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų, tačiau, mano nuomone, tas skiriamas dėmesys vis dar yra nepakankamas ir šiandien šis komitetas Seime yra tam tikra prasme „antrarūšis”. Apmaudu pripažinti, tačiau egzistuoja gana buitiškas požiūris į žmogaus teises.

Trumpai apibūdinkite komiteto veiklą, kokias veiklos sritis ji apima?

Žmogaus teisių komiteto veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo Statutas (toliau Statutas), kuris numato kompetencijos ribas, kuriose veikia Komitetas. Komiteto kompetencija, reikia pripažinti, yra padalinama šiek tiek simboliškai, nes iš tiesų tam tikrose veiklos srityse sunku įvertinti, kuris Seimo komitetas labiau dirba su viena ar kita sritimi.

Konkrečiai kalbant apie Žmogaus teisių komiteto veiklos kryptis, galima būtų išskirti veiklą, susijusią su įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių „jautrių” visuomenės grupių teisių gynimu. Visų pirma, reikia paminėti tautines mažumas, seksualines mažumas, vartotojų teises, pacientų teises. Taip pat religinių bendruomenių sistema, jos įteisinimas, teisės aktai, reglamentuojantys jų veiklą, religinių bendruomenių egzistavimą Lietuvoje. Svarbu paminėti pilietybės klausimus ir konkrečiai su šia sritimi susijusį teisės aktą – Užsieniečių teisinės padėties įstatymą, tiesiogiai reglamentuojantį užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje. Kaip apie atskirą Komiteto veiklos bloką, būtų galima kalbėti apie su asmens duomenų apsauga susijusių problemų sprendimą, tokių kaip atitinkamų teisės aktų keitimą, derinimą su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kaip atskirą Komiteto veiklos sritį galima išskirti parlamentinę įkalinimo įstaigų, laikino sulaikymo įstaigų kontrolę, kuri apima žmogaus teisių pažeidimus, elgesio su įkalinimo įstaigose įkalintais asmenimis priežiūrą, laikinai sulaikytų asmenų teisių apsaugą ir t. t. Reikia paminėti ir Komiteto vykdomą kovą su biurokratizmu. Pagal Seimo Statutą Komiteto kompetencijai yra priskirta Seimo Kontrolierių parlamentinė kontrolė. Kaip žinome, Seimo Kontrolierius yra instrumentas, kuris kaip nepriklausoma institucija vykdo tyrimą, ar nėra žmogaus teisių pažeidimų valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų pareigūnų veikloje.

Kaip atskirą Komiteto veiklos sritį galima išskirti bendradarbiavimą su Lygių galimybių kontrolierius institucija, t. y., vykdydamas parlamentinę kontrolę, Komitetas vertina Lygių galimybių kontrolieriaus veiklą, darbą, analizuoja problematiškiausius klausimus, priima Lygių galimybių kontrolieriaus pateikiamas ataskaitas, pagal jas vertina, ar nereikia koreguoti tam tikrų teisės aktų. Didžiausią klausimų paketą užima lyčių lygybės klausimų sprendimas ir įgyvendinimas, įdiegimas į mūsų visuomenės kasdienybę, o šalia to ir visi kiti probleminiai klausimai, tokie kaip diskriminacijos naikinimas įvairiose srityse. Tarkime dėl neįgalumo, amžiaus, lytinės orientacijos, tautybės, rasės ir t. t. Dar viena Žmogaus teisių komiteto veiklos sritis – vaiko teisių apsauga. Šioje srityje Komitetas atlieka Vaiko teisių kontrolieriaus institucijos parlamentinę kontrolę bei sprendžia tam tikras problemas, susijusias su vaiko teisių apsauga. Be mano minėtos veiklos, Žmogaus teisių komitetas taip pat dalyvauja bendruose europiniuose projektuose, susijusiuose su žmogaus teisėmis, kuriuose nagrinėjame klausimus, susijusius su įvairių direktyvų perkėlimu į Lietuvos teisinę sistemą, taip pat sprendžiame klausimus dėl ruošiamų teisės aktų, pavyzdžiui Komitetas vertina rengiamas Žaliąją ar Baltąją knygas.

Ar yra galimybė asmeniui tiesiogiai kreiptis į komitetą, esant jo teisių pažeidimui?

Taip, be abejo, tokia galimybė yra, tik reikia pripažinti, kad ne visada kreipiamasi tinkamai. Kaip mes puikiai suprantame, Žmogaus teisių komitetas yra Seimo komitetas, o Seimas užsiima įstatymų leidyba, Seimo kompetencijai nepriklauso nagrinėti konfliktų, bylų, tam tikrų biurokratizmo atvejų ir panašiai. Tokių klausimų sprendimu užsiima kitos institucijos. Ir vis dėlto, asmuo turi galimybę kreiptis į Seimo Žmogaus teisių komitetą. Komitetas kasdien gauna kelias dešimtis Lietuvos piliečių laiškų. Be abejo, į visus tuos laiškus atsakome, savo atsakymuose nurodydami žmonėms, kur jiems reikia kreiptis, jei jie kreipėsi netinkamai. Tie, kurie kreipiasi teisingai, t. y. kreipiasi dėl vieno ar kito teisės akto, dėl vieno ar kito įstatymo sulaukia ir atitinkamo Komiteto dėmesio. Seime skatinama Lietuvos piliečių iniciatyva, kad jie kiek įmanoma labiau įtakotų teisinės valstybės kūrimą. Turint tikslą kiek įmanoma labiau išklausyti, išgirsti ir priimti piliečių iniciatyvą, pasiūlymus, Seime yra įkurta atskira Peticijų Komisija, kurios veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Peticijų įstatymas. Peticijų Komisija gelbsti Komitetui tais atvejais, kai nagrinėdama tam tikrą pasiūlymą dėl vieno ar kito teisės akto pakoregavimo, ji kreipiasi į ekspertus, įvairias institucijas ir klausia jų nuomonės, bei gauna jų išvadas, kaip jie vertintų, jeigu vienas ar kitas teisės aktas būtų atitinkamai pakeistas. Reikia pripažinti, kad kartais išties yra dėmesio vertų pasiūlymų, kurie yra Seime svarstomi ir jeigu jie yra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti, atsižvelgiant į tuos pasiūlymus, vienaip ar kitaip yra koreguojamas atitinkamas teisės aktas.

O didesnei daliai besikreipiančių į Komitetą asmenų padedame tuo (priklausomai nuo situacijos), kad jų skundus tiesiogiai nukreipiame Seimo Kontrolieriaus institucijai, kaip tam instrumentui, gelbstinčiam Žmogaus teisių komitetui, sprendžiant konkrečius žmogaus teisių pažeidimo atvejus, arba Lygių galimybių kontrolieriaus institucijai. Taigi arba iš karto nusiunčiame atitinkamai institucijai, kuriai spręsti priklauso tuos klausimus, dėl kurių kreipėsi asmenys, arba nurodome asmeniui, kur jam reikia kreiptis, kad jo klausimas būtų sprendžiamas, kai asmens kreipimas į Komitetą būna ne dėl tų klausimų, kurie įeina į Komiteto veiklos sritį.

Kita statistiškai didžiulė grupė visų skundų – skundai iš įkalinimo ir laikino sulaikymo vietų. Spręndžiant iš savo darbo praktikos, galėčiau teigti, kad dauguma asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmes įkalinimo įstaigose, mano, kad jie yra neteisėtai nuteisti. Tokią išvadą galima prieiti, išnagrinėjus tų asmenų skundus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, politikas ar Seimo narys neturi nei menkiausios galimybės kištis į teismų darbą, dėl to tie nuteistųjų asmenų skundai, atkeliavę į Žmogaus teisių komitetą, tampa skirti neteisingam adresatui. Būna atvejų, kai perskaitę laišką susidarome nuomonę, kad tuo konkrečiu atveju galėjo būti atitinkamas žmogaus teisių pažeidimas, tokiais atvejais kreipiamės į Seimo kontrolierių, kad jis patikrintų atitinkamą aktą, kartais kreipiamės į Kalėjimų departamentą su prašymu, kad Kalėjimų departamento pareigūnai pagal savo galimybes patikrintų, ar nėra kokių nors pažeidimų, ar laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Jei asmuo mano, kad jam tikslinga kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, Žmogaus teisių komitetas tokiam asmeniui gali padėti tuo, kad suteikia jam visą būtiniausią informaciją, t. y. kokius duomenis pateikti minėtam teismui, kokias anketas užpildyti ir panašiai, kitaip tariant, Komitetas stengiasi, kad ta informacija paprastais, suprantamais žodžiais taptų prieinama eiliniam Lietuvos žmogui. Tai, kad kaliniai naudojasi savo teisėmis yra skatintinas dalykas, skatintina yra ir tai, kad jie galvotų, suvoktų, kokios yra jų teisės, ar jie gali skųstis, ar negali, kam dar gali skųstis ir t. t. Tai taip pat yra sveikintinas dalykas, tokiu būdu tam tikra prasme yra ugdoma piliečių visuomenė, kurioje kiekvienas žmogus pradeda mąstyti, ar nėra varžomos jo laisvės ir galimybės. Galima sakyti, kad tokiu būdu kuriame normalią teisinę valstybę, kuriame piliečių visuomenę, ir tai yra gerai, tai yra pliusas.

Kaip manote, ar keičiasi požiūris į žmogaus teises?

Manau, labai. Aš asmeniškai galvoju, kad tas požiūris smarkiai keičiasi bei kad keičiasi į gerąją pusę. Kartais teigiama ar kalbama apie tai, kaip pablogėjo situacija per metus ginant žmogaus teises, grindžiant šį teiginį tuo, kad padaugėjo asmenų skundų. Tas asmenų skundų padaugėjimas tik atspindi tai, kad piliečiai labiau gina savo teises, o tai atitinkamai įtakoja tai, kad pareigūnai pradeda atidžiau, atsakingiau žiūrėti į vieną ar kitą konfliktą, į vieną ar kitą galimybę ir t. t.. Žmogaus teisių komitetas stebi, analizuoja, lygina kasmetinę statistiką, skundų didėjimo ar mažėjimo tendencijas. Galima daryti išvadą, kad skundų padaugėjimas tam tikrais metais ar tam tikrose srityse tik įrodo, kad yra geriau ginamos žmogaus teisės, jos plačiau apimamos, taip pat, kad pripažįstamos ir įvairios modernios žmogaus teisės, o ne tik tos įprastai mums suprantamos, t. y. situacija tikrai gerėja, ir tikrai žmogaus teisės yra geriau ginamos.

Kas įtakoja žmogaus teisių pažeidimų padidėjimą ar sumažėjimą?

Švietėjiška veikla, žmonių sąmoningumas, kultūros, supratimo, žinių, išsilavinimo lygis – tai labiausiai įtakoja. Laidos, straipsniai, bendravimas, įvairių politikų pasisakymai, atkreipiant dėmesį į vieną ar kitą galimą blogybę, priverčia žmones susimąstyti.

Kalbant apie įstatymus, reikia pripažinti, kad įstatymai yra nuolat tobulinami ir šiandien Lietuvoje įstatymai yra pakankamai tobuli. Sakyčiau netgi labai tobuli žmogaus teisių apsaugos aspektu. Lietuva yra įdiegusi geriausios praktikos šalių geriausias teisines normas. Įstatyminė bazė yra sukurta pakankamai tobula ir jeigu žiniasklaida, pedagogai, kultūros veikėjai, politikai ar kiti asmenys atkreipia visuomenės dėmesį, kad yra tam tikras įstatymas, ginantis atitinkamas žmogaus teises, visuomenė pradeda naudotis tomis galimybėmis, kurios yra numatytos tuose įstatymuose, ir atitinkamai užsisuka tas didesnis, platesnis žmogaus teisių gynimo ratas. Apibendrinant galima sakyti, kad įstatymai yra parengti užtikrinant visus žmogaus teisių apsaugos kokybės reikalavimus, o žmogaus teisių gynyba priklauso nuo to, kaip tie įstatymai yra įgyvendinami. Vienas dalykas yra įstatymai, o kitas dalykas yra tai, kaip valdininkai, biurokratai, įvairių sričių pareigūnai tuos įstatymus taiko, kaip juos supranta ir kaip jų laikosi. Jei išties kiekvienas žmogus suprastų, kad ir jis pats turi laikytis, ir kiti asmenys turi laikytis įstatymų, kad mes visi turime gerbti žmogaus teises, kurias užtikrina įstatymai, tada pasiektume geresnių rezultatų žmogaus teisių apsaugos srityje. Lietuva yra prisijunusi prie konvencijų, atitinkami tarptautiniai teisės aktai yra perkelti į mūsų teisinę sistemą. – teisinė sistema yra sutvarkyta tinkamai, bet kaip įstatymai įgyvedinami, kaip jų laikomasi ir kaip jie suprantami yra kitas dalykas. Labai svarbus yra kiekvieno piliečio sąmoningumas, kuris galbūt yra netgi vienas iš pačių svarbiausių dalykų. Teisės akto supratimą reikia nuleisti į kiekvieno piliečio suvokimo lygį, tiesiog reikia daugiau pagarbos žmogaus teisėms.

Kaip pasikeitė situacija žmogaus teisių srityje Lietuvoje po įstojimo į ES? Kuo Lietuva skiriasi nuo kitų Europos Sąjungos šalių žmogaus teisių apsaugos srityje?

Taip, tikrai pasikeitė, nes pagal Stojimo sutartį Lietuva įsipareigojo perkelti nemažai ES teisės aktų į savo teisinę sistemą, o Europos Sąjunga pasižymi giliomis demokratijos tradicijomis. Žmogaus teisių komitetai ES valstybėse narėse yra aukštesnio lygio, nes yra atitinkamai suprantama ta ypatinga žmogaus teisių svarba. Tų gilių demokratinių tradicijų pagrindu priimti ES teisės aktai buvo perkelti į mūsų teisinę sistemą, o tai savaime pakėlė bendrą požiūrį į žmogaus teises į tą aukštesnį teisinį lygmenį, kad žmogaus teisės yra ginamos, privalo būti visapusiškai ginamos ir kad tas jų gynimas yra teigiamas dalykas. Šalia to atsirado ir tam tikra teigiama įstojimo į ES pasekmė – Lietuvos teisinė sistema sutvarkyta į gerąją pusę. Kita vertus, įstojimas į ES sukėlė ir tam tikrą visuomenės priešiškumą, nes visuomenės sąmonė, deja, dar nebuvo pilnai subrendusi, pasirengusi naujam įstojimui po Sovietinės okupacijos. O ypatingai tiems pokyčiams buvo nepasiruošusi senoji karta, kai jaunimas tuo klausimu jau turėjo visai kitą požiūrį. Buvo galima net pastebėti tam tikrą naują nacizmo, savotiško rasizmo atsiradimą, taigi galima teigti, kad po įstojimo į ES Lietuva susidūrė su tam tikrais naujais iššūkiais ir tai yra teoriškai visiškai suprantami dalykai ir dėl to nereikėtų dejuoti ar kažką ypatingo daryti, nes tikėtina, kad visuomenė susipažins, susipras ir pereis į tą normalų bendravimo lygį. Taigi yra teigiama, bet kartu ir neigiama įstojimo į ES pusė.

Kaip manote, ar įmanoma pasiekti absoliučią žmogaus teisių apsaugą?

Ne, niekados. Iš tiesų čia yra filosofinis klausimas ir reikia pasakyti, kad mes turime artėti prie tobulumo, bet čia lygiai tas pats kaip ir siekis sukurti tobulą žmogų, kuris būtų ir fiziškai gerai sudėtas, ir protingas, o kartu etiketą žinantis ir t. t. Mes galime auklėti tą žmogų ir galime stengtis jam padėti visapusiškai, lygiai tas pats ir su žmogaus teisėmis, nes susipina keli dalykai, t. y. žmogus nėra izoliuotas ir jis yra žmogus tik dėl to, kad turi socialinę pusę, t. y. gyvena tarp žmonių, su žmonėmis ir norint, kad būtų visapusiškai apgintos žmogaus teisės, reikia visiškai tą žmogų izoliuoti, t. y. atimti iš jo visas teises. Tokiu atveju žmogus būtų visiškai apgintas ir jo teisės nebūtų pažeidžiamos. Keistą mintį suformulavau, bet iš tiesų taip yra, nes gyvenant tarp žmonių yra neišvengiama, kad tie asmenų interesai visada susikirs kažkokiu būdu ar tam tikru kampu, o laikui bėgant atsiras tam tikrų naujų teisių, kurių dabar gal net neįvardiname ar nesuprantame.

Galima pastebėti tai, kad bėgant laikui atsiranda naujas žmogaus teisių supratimas, naujas jų traktavimas ir siekiant 100% apginti kiekvieno žmogaus teises reikia pripažinti, kad toks siekis yra visiška utopija. Kita vertus, tai neatima galimybės nei iš politikų, nei iš valdininkų, pareigūnų, ar iš piliečių, žinant, kad tai yra praktiškai neįmanoma, kažką daryti. Turime nepasiduoti tokiam požiūriui ir kiek įmanoma labiau tobulinti savo aplinką – tai sukuria išvestinį produktą: kiekvienas iš mūsų geriau jaučiasi, tokiu būdu yra sukuriama geresnė vertė visuomenei ir ta sukurta vertė nulemia patogesnį gyvenimą, geresnis gyvenimas suteikia geresnes galimybes ir užsisuka tas gerėjimo ratas, pradedant nuo kiekvieno žmogaus teisių apgynimo.

Su kokiomis problemomis, sunkumais susiduriama Lietuvoje įgyvendinant žmogaus teisių apsaugą?

Pagrindinė problema yra politikų, valdininkų, pareigūnų, piliečių abejingumas. Ir kitas dalykas – visuomenės narių raštingumas, tas žmogaus teisių ir jų ribų suvokimas. Abejingumą ir raštingumą galima įvardinti kaip dvi pagrindines problemas, susijusias su žmogaus teisių apsaugos įgyvendinimu. Toks būtų filosofiškas atsakymas į šį klausimą. Jeigu paklaustumėte, su kokiomis probemomis susiduriame įstatymų leidybos, koregavimo darbe, tai sunkiai galėčiau atsakyti į tokį klausimą. Susidūrę su kokiu nors ne visai teisingai parašytu įstatymu, kviečiamės specialistus, diskutuojame su jais, ieškome alternatyvų kaip išspręsti, kaip tobuliau sureguliuoti įstatymu tam tikrą santykių ratą. Galiu patikinti, kad tikrai nėra tokių sričių, nuo kurių atsiribotume ir nepręstume dėl jų iškilusių klausimų, be to, negalima teigti, kad kažkuri iš įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių sričių yra ypatingai problematiška ir dėl to išskirtina.

Rengdami teisės aktų projektus, kokiomis vertybėmis vadovaujatės, siekdami nustatyti balansą tarp individo teisių apsaugos ir valstybės interesų?

Tai yra pats sunkiausias darbas, o kartu ir pati kebliausia problema. Kiekvienas individas galvoja, kad jo supratimas, jo problemos, jo požiūris yra vienintelis teisingas galimas požiūris. Ir vis dėlto, reikia nepamiršti, kad visuomenės interesas yra mūsų visų interesas. Politikui girdint skirtingas pozicijas palaikančių pusių diskusijas yra lengviau įsigilinti į probleminius klausimus bei pasiekti kompromisą, siekiant suderinti skirtingus interesus ir įstatymu pasiekti jų tinkamą sureguliavimą. Iš dalies nuo to priklauso ir priimamo teisės akto kokybė.

Galime kalbėti ir apie savaiminę savireguliaciją, kuri tarkim gali atsirasti kalėjimo sąlygomis, juk izoliuotoje kalėjimo erdvėje galima situacija, kad vidinė tvarka yra pagal jame esančių asmenų tarpusavio susitarimą. Kita vertus, civilizuotoje, teisinėje valstybėje toks savaiminis susitarimas nebūtų įmanomas, nes joje reikėtų suderinti labai daug skirtingų pozicijų. Galbūt dėl to nepakankamo interesų suderinimo ir girdime tokius atsiliepimus, kad Seimo priimami įstatymai yra netikę. Kita vertus, neįmanoma pasiekti, kad kiekvienam asmeniui tam tikras įstatymas būtų visapusiškai naudingas. Bet kuris įstatymas yra kompromisas, pasiektas tarp skirtingų visuomenės grupių atstovų ir kuo geriau pavyksta įsiklausyti ir suderinti skirtingas pozicijas, tuo, galima sakyti, yra priimamas tobulesnis įstatymas. Kai tai mažiau pavyksta, neretai tenka sugrįžti prie to paties įstatymo ir iš naujo jį peržiūrėti, ieškoti spragų ir jas bandyti pašalinti. Tai, kad tam tikras įstatymas visuomenėje susilaukė išskirtinio neigiamo atsako gali būti ženklas, kad tokiu būdu sureguliuoti santykiai neužtikrino daugumos į to įstatymo reguliavimo sferą patenkančių asmenų teisių apsaugos nepaisant to, kad kažkuriai visuomenės daliai, toks įstatyminis reguliavimas buvo tinkamas. Iš to seka išvada, kad „ydingą” įstatymą reikia peržiūrėti, o atradus jame teisinio reguliavimo spragas, kiek įmanoma labiau bandyti jas pašalinti.

Kaip manote, ar Lietuvoje bus priimtas Lyties keitimo įstatymas?

Bijau, kad ne, nors Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas numato asmens lyties keitimo galimybę. Prieš keletą metų buvo paruoštas Lyties keitimo įstatymo projektas, kuris buvo grąžintas iniciatoriams tobulinti. Jau tuo metu buvo beveik aišku tai, kad toks įstatymas niekada nebus priimtas. Kyla klausimas, kodėl? Dėl pakankamai paprastos priežasties – politikų, atspindinčių visuomenės nuomonę tuo klausimu, požiūrio į šią problemą.

Kita vertus, vienoje iš bylų (L v. Lietuva) Europos Žmogaus Teisių teismas savo sprendime aiškiai įpareigojo Lietuvą priimti tokį įstatymą, tačiau praktiškai Lietuvai yra paprasčiau šitoje situacijoje mokėti baudas ir nepriimti Lyties keitimo įstatymo. Mane stebina toks visuomenės ir politikų požiūris, manau, kad reikia nebijoti priimti naujus šio laikmečio iššūkius ir nelikti viduramžiškoje visuomenėje. Akivaizdu, kad jeigu atliktume apklausą šiuo klausimu, tai turbūt kokie 88% apklaustųjų pasisakytų prieš lyties keitimo galimybės įteisinimą Lietuvoje. Seimas, jausdamas visuomenės pasipriešinimą, bijotų rizikuoti sulaukti neigiamos visuomenės reakcijos dėl tokio įstatymo priėmimo. Dėl to natūraliai susiklosto tokia situacija, kad Seimas nepriims įstatymo, kuriam praktiškai masiškai būtų prieštaraujama, siekdamas užtikrinti tik nedidelės visuomenės grupės interesą. Taip pat svarbu akcentuoti, kad tokio įstatymo priėmimui labai trukdo ir Bažnyčios pozicija. Reikia pripažinti, kad Bažnyčia Lietuvoje visgi yra labai įtakinga, ji ypatingai priešinasi tokiam dalykui kaip lyties keitimas, o kartu ir įstatymo, įteisinančio tokią galimybę, priėmimui. Ir vis dėlto yra kaip yra, šią situaciją galima savotiškai traktuoti kaip dar vieną visuomenės pasirengimo tam tikriems pokyčiams patikrinimą.

Labai Jums ačiū už pokalbį.
Buvo malonu.