Masinės romų žudynės Antrojo pasaulinio karto metais ilgą laiką buvo vadinamos „nematomu Holokaustu“. Apie šį istorinį įvykį ir skaudžią romų bendruomenės tragediją mūsų šalyje beveik nebuvo kalbama viešai, trūko mokslinių tyrimų, mokykliniai vadovėliai tylėjo. Tačiau situacija pamažu keičiasi – 2019 m. LR Seimas įtraukė rugpjūčio 2 d. į Atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos romų genocido „Samudaripen“ atminimo dieną, daugėja mokslinių publikacijų, romų jaunimo delegacijos pradėjo dalyvauti tarptautiniame romų Holokausto aukų atminimo renginyje „Dikh He Na Bister“ (liet. „Pamatyk, kad nepamirštum“) Lenkijoje, Aušvico stovyklos muziejuje. Šiemet šiame renginyje dalyvavo ir jaunoji romų aktyvistė, vilnietė Liza Ucaeva. Apie įspūdžius iš kelionės, atminties svarbą ir romų jaunimo aktyvizmą Lizą kalbino Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto antropologė bei multikultūrnio centro „Padėk pritapti“ edukatorė Agnieška Avin. Pokalbis vyko rusų kalba, pokalbį išvertė interviu autorė.
Liza, kaip nusprendei šiais metais dalyvauti „Dikh He Na Bister“ renginyje, skirtame romų Holokausto aukoms atminti?
Pastaruoju metu pradėjau vis daugiau galvoti, kaip svarbu prisiminti romų Holokausto aukas. Labai norėjau daugiau sužinoti apie savo tautos istoriją ir pagerbti per Antrąjį pasaulinį karą žuvusiųjų atminimą. Jaučiau, kad šis renginys suteiks man galimybę geriau suprasti savo tapatybę ir susitikti su žmonėmis, kuriems šis klausimas taip pat svarbus.
Liza kartu su kitais jaunuoliais lankosi buvusioje Aušvico koncentracijos stovykloje, Lizos nuotr.
Kokia atrodė renginių programa ir ką veikėte?
Buvo daug įvairių renginių, kurie padėjo mums, dalyviams, pasiruošti išvykai į Aušvicą, geriau suprasti Antrojo pasaulinio karo istoriją, jo kontekstą. Pirmosiomis dienomis vyko paskaitos apie Holokaustą, ypač apie romų likimą tais tragiškais metais. Mums pasakojo apie Aušvico koncentracijos stovyklos istoriją, romų kasdienybę stovykloje bei žudymus, paaiškino, kas mūsų laukia ir kaip geriausiai tam pasiruošti emociškai. Man tai buvo pirmas kartas Aušvice.
Kas tau įsiminė labiausiai?
Labiausiai man įsiminė tiesiog buvimas buvusioje koncentracijos stovykloje. Buvo labai sunku stovėti vietoje, kurioje žuvo tūkstančiai romų, bet kartu jaučiau, kaip svarbu išsaugoti jų atminimą. Renginiai, paskaitos, susitikimai padėjo sukurti atmosferą, kurioje ne tik giliai išgyvenome Holokausto tragediją, bet ir jautėmės atsakingi už tai, kad ši atmintis neišblėstų.
Šis didelis tarptautinis renginys yra skirtas romų jaunimui. Iš kokių šalių buvo atvykę jaunuoliai? Tikiu, kad susipažinai su daug naujų žmonių, radai draugų. Ką galėtum pasakyti apie romų jaunimą iš kitų Europos šalių?
Taip, tikrai renginyje dalyvavo atstovai iš daugelio Europos šalių, tokių kaip Lenkija, Vokietija, Rumunija, Slovakija, Slovakija, Suomija, Turkija ir daugelis kitų. Tarp dalyvių buvo daug jaunų žmonių, kuriuos, kaip ir mane, ši tema labai sujaudino ir kurie norėjo išsaugoti savo bendruomenės atmintį. Mane sužavėjo jų energija, noras kovoti už savo tautos teises ir skleisti žinias apie Holokaustą. Greitai radome bendrą kalbą ir palaikėme vieni kitus. Romų jaunimas iš kitų šalių pasirodė esąs labai aktyvus, turintis stiprų solidarumo ir atsakomybės jausmą.
Lizos užfiksuotas eksponatas Aušvico stovyklos muziejuje, Lizos nuotr.
Atrodo, kad žinių ir emocijų prasme renginys buvo labai intensyvus. O kokią pagrindinę žinią parsivežei iš jo? Ar galėtum pabandyti visus įspūdžius sutalpinti į kelis sakinius?
Pagrindinė žinia, kurią parsivežiau namo, buvo atminties svarba. Turime prisiminti ir kalbėti apie praeities baisumus, kad jie niekada nepasikartotų. Taip pat supratau, kaip svarbu kalbėti apie romų Holokaustą ir dalytis šia istorija su tais, kurie apie ją mažai žino. Noriu perduoti savo draugams ir pažįstamiems, kad mūsų istorija yra svarbi ir nusipelno būti žinoma bei prisimenama.
Vienas iš pagrindinių būdų išmokti apie savo istoriją yra mokykla. Deja, kiek žinau, romų istorijos mokyklose beveik nesimokoma, ar ne? Ką apie tai manai?
Taip, tai tiesa. Apie mūsų istorija mokykloje beveik nieko negirdime, ir tai yra didelė problema. O gi romų istorija yra neatsiejama bendros Europos istorijos dalis. Nežinant šios istorijos, neįmanoma iki galo suprasti viso Antrojo pasaulinio karo konteksto ir jo padarinių įvairioms tautoms. Siekiant, kad kuo daugiau žmonių žinotų mūsų istoriją, būtina ją populiarinti per švietimo programas, kurti dokumentinius filmus, rengti parodas ir paskaitas mokyklose bei universitetuose. Manau, kad tai galėtų padėti sugriauti vis dar egzistuojančius stereotipus ir prietarus apie romus.
Minėjimas Panerių memoriale, skirtas romų holokaustui atminti, Romų visuomenės centro nuotr.
Viešoje erdvėje vis dar paplitęs manymas, kad romai nenori mokytis, kad mokykla jiems nėra svarbi. Nors situacija pastaraisiais metais gerėja, romų išsilavinimo lygis auga, tačiau retas įsigilina, kokios yra giluminės mokyklos nelankymo priežastys, kaip atrodo romų mokinių kasdienybė mokymosi įstaigose. Ką galėtum papasakoti iš savo ir savo draugų patirties? Kaip vertini mūsų švietimo sistemą? Gal žinai, ko trūksta mokykloje?
Mano patirtis mokykloje yra dviprasmiška. Viena vertus, turiu galimybę mokytis ir siekti išsilavinimo, kita vertus, dažnai susiduriu su nesupratimu, kartais net ir diskriminacija dėl savo kilmės. Galiu pasidalinti viena ne per seniausiai man nutikusia istorija. Per pamoką viena mokytoja paklausė, kas ketina tęsti mokslus po 10 klasės. Drąsiai pakėliau ranką, nes norėjau ir toliau mokytis. Tačiau ji staiga paklausė: „Kam tau reikia 12 klasių? Juk tu greitai ir taip ištekėsi“. Šie jos žodžiai tarsi bandė mane įsprausti į rėmus, bet aš tikrai žinau, kad noriu daugiau nei tik atspindėti žmonių stereotipus.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusios parodos, skirtos romų Holokaustui atminti, fragmentas. G. Kartano nuotr.
Manau, kad mokyklose trūksta žinių ir supratimo apie romų kultūros ypatumus, todėl kyla nesusipratimų ir stereotipinio požiūrio į mus. Daugeliui romų mokinių mokykla tampa vieta, kurioje jie susiduria su išankstiniu nusistatymu, išgyvena atskirties jausmą. Manau, kad reikėtų dėti daugiau pastangų integruojant ir remiant romų mokinius, daugiau dėmesio skirti mūsų bei kitų tautų istorijai ir kultūrai.
Šiek tiek nutoldamos nuo mokyklos temos, grįžkime prie atminties svarbos. Tu ir kiti jaunuoliai kartu su „Padėk pritapti” ruošiate parodą Vilniaus muziejuje apie Parubankos (Parubanka romai vadino Kirtimų gyvenvietę – aut. past.) istoriją ir atsiminimus apie ją*. Vilniaus romų bendruomenei tai buvo labai svarbi vieta. Ką norite apie ją papasakoti parodoje?
Mums, buvusiems jos gyventojams, tai buvo nepaprastai svarbi vieta. Norime, kad ši paroda būtų ne tik apie mūsų prisiminimus, bet kad ji būtų kaip pasakojimas apie namus, kuriuose virė gyvenimas, kuriuose gimėme ir užaugome, kur kiekvienas kampelis buvo pilnas istorijų. Siekiame parodyti visas šios unikalios vietos spalvas, kad lankytojai pajustų jos atmosferą ir suprastų, kiek daug ji reiškė mūsų bendruomenei.
Liza Parubankoje, asmeninio archyvo nuotr.
Kirtimų gyvenvietė daugumai yra žinoma visiškai kitame kontekste. Žiniasklaidoje ji buvo minima kaip nusikaltimų vieta, tamsi, pavojinga. Kaip suprantu, jūsų siekis yra praplėsti šį vaizdinį ir parodyti tai, apie ką daugelis net nepagalvodavo. Kad be visų skaudžių istorijų tai pirmiausia buvo jūsų namai. Kokias pagrindines idėjas, istorijas, faktus, tavo nuomone, parodos lankytojai turėtų sužinoti parodos metu?
Parodoje norime parodyti, kad Parubanka buvo mūsų bendruomenės širdis. Čia vyko visas gyvenimas – šventės, šeimos apeigos, buvo puoselėjamos tradicijos, vyko paprasti kasdieniai darbai. Norisi, kad lankytojai suprastų daugiau nei yra pratę galvoti apie taborą, kad per žmonių istorijas, prisiminimus pamatytų daugiau spalvų. Taip pat norime pabrėžti, kad Parubankos praradimas – tai ne tik fizinės erdvės, bet ir svarbios mūsų gyvenimo dalies netektis.
Kirtimų romų gyvenvietė gyvavo daugiau nei pusę amžiaus. Kai kurie pasakojimai teigia, kad ten bendruomenė pradėjo kurtis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nors dar yra likę keli namai taip vadinamame „trečiajame tabore, prie geležinkelio“, tačiau, galima sakyti, kad Parubanka galutinai buvo nugriauta 2020 metų pavasarį. Kaip nuo to laiko pasikeitė romų jaunimo, kuris ten gimė ir augo, gyvenimas? Ir kaip šį įvykį išgyveno vyresnieji?
Parubankos nugriovimas smarkiai pakeitė ten augusių romų jaunuolių gyvenimus. Daugeliui jų Parubanka buvo ne tik namai, bet ir dalis jų tapatybės bei kultūrinių šaknų. Atsidūrėme sudėtingoje situacijoje – turėjome prisitaikyti prie naujų sąlygų, rasti savo vietą kitoje, dažnai nepažįstamoje aplinkoje. Vieniems buvo lengviau, kiti susidūrė su izoliacijos, atskirties jausmu, taip pat su stipria diskriminacija, nes Parubanka buvo erdvė, kurioje jie jautėsi darnios bendruomenės dalimi.
Vaikystė Parubankoje, Lizos asmeninio archyvo nuotr.
Vyresnieji Parubankos netektį išgyvena dar skaudžiau. Jiems – tai ne tik namų praradimas, bet ir dešimtmečius gyvavusio savito gyvenimo būdo išnykimas. Neteko kultūrinio ir socialinio pagrindo, kuriuo buvo grindžiama bendruomenės būtis. Vyresnioji karta dabar nerimauja, kad, praradus Parubanką, jaunimas gali atsiriboti nuo savo šaknų ir prarasti ryšį su senelių tradicijomis ir kultūra.
Liza Parubankoje, asmeninio archyvo nuotr.
Esi labai aktyvi mergina, dalyvauji daugelyje projektų ir iniciatyvų. Ko palinkėtum kitiems savo bendruomenės jaunuoliams?
Norėčiau palinkėti mūsų bendruomenės jaunimui tikėti savimi ir nebijoti siekti savo svajonių. Nepaisant visų sunkumų ir kliūčių, svarbu išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir kultūra, bet taip pat siekti naujų žinių ir galimybių. Raginčiau būti aktyviais, palaikyti vieni kitus ir nebijoti kalbėti apie savo rūpesčius, dalintis idėjomis, svajonėmis. Mūsų balsas yra svarbus ir mes turime galios keisti ateitį, tuo pat metu likdami ištikimi savo tradicijoms.
* Paroda Vilniaus muziejuje bus atidaryta 2025 m. sausį. Ją iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės, Vilniaus m. savivaldybė, Britų Taryba, Lietuvos kultūros taryba.
