Skaitinys

Jekaterina Navickė apie mokesčių reformą: Didžiausias pajamas ar turtą turintys žmonės turėtų prisidėti labiau

Mano teisės
Jūratė Juškaitė | 2021 09 28

Naujausia ataskaita rodo, kad skurdas ir pajamų nelygybė Lietuvoje ir toliau nemažėja. Anot Vilniaus universiteto docentės dr. Jekaterinos Navickės, pajamų nelygybę sumažinti turėti  Vyriausybėje svarstoma mokesčių reforma.

Tačiau svarbu, kad pokyčiai nebūtų kosmetiniai – jei perskirstymas vyks tarp mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių žmonių, proveržio nebus. Didesniais mokesčiais prisidėti turi didžiausias pajamas gaunantys žmonės. Jie, pasak docentės, šiuo metu moka praktiškai tiek pat, kiek ir „vidutiniokai“.

Mokslininkė taip pat pabrėžia, kad būtina spręsti ir vadinamojo „gyvulių ūkio“ problemą. Anot jos,  nėra teisinga, kad mokestinė našta mokytojui ar kasininkui yra didesnė negu individualia veikla besiverčiančiam programuotojui.

Lietuva mažai investuoja į socialinę sritį – maždaug pusę tiek, kiek vidutiniškai skiria kitos Europos Sąjungos narės. Kaip manote, trūksta lėšų biudžete ar jos tiesiog netinkamai skirstomos?

Iš tiesų, pensijoms, nedarbo išmokoms, socialinei paramai ir socialinėms paslaugoms skiriame gerokai mažiau nei vidutiniškai ES, skaičiuojant nuo bendro vidaus produkto (BVP). Be to, turime didesnį poreikį – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra vienas aukščiausių ES, tad reikia ne mažiau, bet daugiau pagalbos.

Kad skiriame mažiau lėšų ir turime didesnes problemas, neturi stebinti. Kaip sako posakis – skūpas moka du kartus.  Tai kaip užburtas ratas: skurdas gimdo ilgalaikį nepriteklių, sveikatos problemas, nepilnai išnaudojame mūsų darbingo amžiaus žmonių potencialą, skurdas ypač žalingas vaikų raidai.

Žinoma, lėšų panaudojimo efektyvumą visuomet galima didinti. Bet kažin ar būsime gudresni už visą Europą ir atrasime būdų, kaip dvigubai efektyviau paskirstyti pensijas ar kitas išmokas? Tam kad dvigubai pigiau teiktume socialines paslaugas, reikėtų mokėti dvigubai mažesnius atlyginimus jas teikiantiems darbuotojams.

Taiklesnis klausimas būtų – ar pakankamai efektyviai surenkame valstybės biudžetą? Pastaruoju laikotarpiu Lietuvos bendras valstybės biudžetas santykyje su BVP yra apie 10 proc. punktų mažesnis nei vidutiniškai ES. Turime įvairių lengvatų, išlygų, žemą mokestinės sistemos progresyvumą, labai mažai, lyginant su kitomis ES šalimis, surenkame iš turto mokesčių, dar ir turime nemažą šešėlinės ekonomikos dalį, mokesčių vengimą. Nenuostabu, kad kiekviena vyriausybė siekia didinti biudžeto surinkimą. Šioji siekia peržiūrėti mokestines lengvatas. Padidinę biudžeto surinkimą minėtais 10% nuo BVP, galėtume visiškai padengti deficitą socialinės apsaugos sistemoje, gerinti įvairių viešųjų paslaugų ir infrastruktūros kokybę.

Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių Europos Sąjungoje. Šios nelygybės mažinimą politikai taip pat sieja su mokestine reforma. Kiek, jūsų požiūriu, ši problema yra susijusi su Lietuvos mokestine sistema? Ar pokyčiai sistemoje gali padėti mažinti atskirtį?

Pajamų nelygybė priklauso nuo to, kokias pajamas žmonės gauna iš rinkos, kaip veikia socialinių išmokų ir apmokestinimo sistema. Pagal iš rinkos gaunamų pajamų nelygybę nestipriai skiriamės nuo kitų ES šalių, net švedų. Didesni atotrūkiai tik tarp savarankiškai dirbančiųjų. Bet dideli skirtumai susidaro pagal tai, kokio dydžio pajamas gauna žmonės per socialinės apsaugos sistemą (pavyzdžiui, pensininkai, bedarbiai) bei kiek mokame mokesčių.

Rudens pradžioje buvo apginta Nerijaus Černiausko disertacija, kurioje aiškiai parodyta, jog norint mažinti nelygybę Lietuvoje reikia didinti socialines išmokas, ypač pensijas, o mokesčių srityje – reikia didinti jų progresyvumą. Labiau progresiniai mokesčiai reikštų, jog mažiau uždirbantys asmenys mokėtų mažiau nei dabar, vidutiniokai panašiai kaip dabar, o didžiausias pajamas ar turtą turintys – turėtų prisidėti labiau.

Dabar turime sistemą, kai nuo minimalios algos reikia mokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM), tuo tarpu vidutines ir didžiausias pajamas gaunančių mokestinė našta praktiškai nesiskiria. Gaunant daugiau nei 60 vidutinių algų per metus, žmonės pradeda nuo šią ribą viršijančių pajamų mokėti didesnį 32% GPM tarifą, bet nuo šių pajamų nustoja mokėti Sodros įmokas. Mokestinę naštą vidutines pajamas gaunantiems asmenims kiek palengvina taikomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), bet nedidele dalimi ir šis poveikis išgaruoja pajamoms didėjant. Taigi Lietuvoje realaus progresyvumo tarp vidutines ir didžiausias pajamas gaunančių žmonių nėra – jų sumokamas bendras mokesčių ir socialinio draudimo įmokų tarifas yra tas pats.

Viešojoje erdvėje jau ne vienerius metus diskutuojama ir apie vadinamojo „gyvulių ūkio“ naikinimą, t.y. kai dalis gyventojų mokesčius moka ne pagal gaunamų pajamų dydį,  bet pagal tai, kokia veikla verčiasi ir ar pajamas gauna pagal darbo sutartį, ar vykdydami individualią veiklą. Kiek, jūsų požiūriu, šis sistema prisideda prie pajamų nelygybės? Ar jos naikinimas gali padėti surinkti pakankamai lėšų į biudžetą?

Gera mokesčių sistema turėtų būti paprasta, efektyvi ir socialiai teisinga. Taip vadinamas „gyvulių ūkis“, kai turime skirtingai apmokestinamas pajamas priklausomai nuo veiklos formos pažeidžia visus tris principus. Nėra teisinga, kad mokestinė našta mokytojui ar kasininkui yra didesnė, negu individualia veikla besiverčiančiam konsultantui ar iš namų savarankiškai dirbančiam programuotojui. Dalis įmonių nebesamdo darbuotojų, nes pirkti jų individualios veiklos pagrindu teikiamas paslaugas yra pigiau dėl mažesnio apmokestinimo. Tai iškraipo rinką, sąžiningą konkurenciją.

Kartais nuskamba argumentas, kad individuali veikla yra labiau rizikinga, todėl turi būti mažiau apmokestinama. Visgi, po mūsų Darbo kodekso liberalizavimo 2017 m., samdomi darbuotojai nėra niekuo saugesni, lyginant su vykdančiais individualią veiklą. Galima nesunkiai atleisti bet kurį darbuotoją. Individualią veiklą vykdantys kaip tik gali labiau diversifikuoti savo veiklą, klientus ar projektus, o ne priklausyti nuo vieno darbdavio. Taigi ir samdomų darbuotojų tarpe, ir tarp individualiai dirbančių yra labai saugiai ir gan nesaugiai besijaučiančių žmonių.

Taip pat problema yra tai, jog nėra paprasta susigaudyti tarp skirtingų veiklos formų apmokestinimo. Žmonėms, dirbantiems tiek samdomą darbą, tiek vykdantiems individualią veiklą ar nuomojantiems turtą nuo kiekvienos pajamų rūšies pritaikomas skirtingas GPM, taikomos skirtingos lengvatos. Pavyzdžiui, samdomam darbui yra taikomas NPD, o individualios veiklos pajamoms – mokestinis kreditas. Jų dydžiai ir apskaičiavimas skiriasi. NPD yra kiekvienais metais atnaujinamas, o mokestinis kreditas – nebuvo peržiūrėtas nuo jo įvedimo 2018 metais.

Paprastesnė, efektyvesnė ir teisingesnė sistema būtų, kad pajamos būtų apmokestinamos ne pagal jų formą, bet pagal dydį. T.y. vienodas GPM tarifas būtų taikomas visoms apmokestinamoms pajamoms, prieš tai pritaikius vienodą NPD. Papildomas NPD gali būti taikomas labiausiai pažeidžiamoms grupėms, kaip dabar yra daroma žmonėms su negalia. Papildomas NPD galėtų būti ir laikina priemonė, pereinant prie vieningos apmokestinimo sistemos. Mažas pajamas gaunantiems individualia veikla besiverčiantiems asmenims, kurie neturi kitų pajamų, tokia sistema galėtų būti paranki. Bet didesnes pajamas iš individualios veiklos gaunantys ar šias pajamas gaunantys greta kitų pajamų turėtų pradėti mokėti analogiškus samdomiems darbuotojams mokesčius. Vien šis pakeitimas kažin, ar padėtų išspręsti biudžeto surinkimo problemas. Pagrindinis tikslas čia būtų sistemos supaprastinimas, didesnis jos teisingumas bei efektyvumas.

Kokia turėtų būti mokestinė reforma Lietuvoje? Ar įmanoma nepanaikinti lengvatų tiems, kuriems jų reikia, ir tuo pačiu surinkti pakankamai lėšų į valstybės biudžetą?

Kitų šalių patirtis rodo, kad surinkti pakankamai lėšų į biudžetą tikrai yra įmanoma. Labai prastas mokestinės reformos variantas būtų, jei būtų svarstoma, kaip lėšas perskirstyti tarp mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių asmenų, visai nepaliečiant to, kad sistemoje trūksta realaus progresyvumo aukščiausias pajamas gaunančiųjų atžvilgiu. Pavyzdžiui, viena kryptis galėtų būti didinti NPD iki minimalios algos dydžio. Daugelis sutaria, kad tai turi būti padaryta. Minimalią algą gaunantys žmonės neturėtų mokėti GPM, nes vėliau valstybei tenka juos remti, teikiant įvairias lengvatas. Šiemet tas ypač aktualu kalbant apie šildymo lengvatas, augančias elektros kainas, spartėjančią infliaciją. Pagrindinis nesutarimo klausimas – iš kur paimti lėšų NPD didinimui. Pavyzdžiui, Lietuvos bankas pateikė skaičiavimus dėl to, kiek reikėtų mažinti viršutinę GPM pritaikymo ribą. Remiantis tokia logika už GPM mažiausias pajamas gaunantiems padidinimą sumokėtų nuo vienos iki dviejų vidutinių algų per mėnesį gaunantys asmenys. Tuo tarpu didesnes pajamas gaunantys visai neprisidėtų prie tokios reformos. Tokia reformos logika nėra gera.

Poreikis didinti NPD iki minimalios algos galėtų pasitarnauti kaip galimybė iš esmės peržiūrėti mūsų mokestinius tarifus nuo apačios iki pat viršaus, negu kad skirstyti tarp mažiausiai uždirbančių ir vidutiniokų. Vietoj NPD reikėtų tiesiog taikyti nulinį mokestinį tarifą bet kokios rūšies pajamoms iki minimalios algos, o pajamoms virš šios ribos peržiūrėti mokestinius tarifus ir nustatyti palaipsniui kylančius progresinius tarifus. Turėtume paprastą ir aiškią sistemą. Esu tikra, kad šiuo metu labai mažai žmonių supranta kaip ir kokio dydžio NPD jiems pritaikomas ir be specialių skaičiuoklių negalėtų paskaičiuoti, kiek jiems priklauso sumokėti, ypač jei pajamas gauna iš kelių šaltinių.

Atskiras klausimas yra turto apmokestinimas, kuris Lietuvoje yra mažai efektyvus. Gerai sudėlioti turto mokesčiai galėtų prisidėti prie surenkamo biudžeto ir iš jo finansuojamų viešųjų gerybių: infrastruktūros, sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų. Turto apmokestinimas taip pat gali padėti išvengti spartaus nekilnojamo turto ir nuomos kainų augimo, padaryti būstą prieinamesnį, o nekilnojamo turto naudojimą – labiau efektyvų.

Galiausiai yra įvairios lengvatos, kurias nagrinėti ir dėl jų reikalingumo ir pagrįstumo turėtų spręsti mokesčių ekspertai. Tam dabar yra sudaryta mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė. Svarbu, kad didelius finansinius išteklius turintys ir politinę įtaką galintys daryti verslai ar grupės negalėtų savo naudai pakreipti įstatymų, įterpiant jiems naudingas lengvatas. Lengvatos pažeidžiamoms grupėms, tik pradedantiems individualią veiklą asmenims ar besikuriantiems verslams galėtų likti.

Kokiose valstybėse veikia jūsų siūlomas mokestinė sistema? Kiek tokia sistema padeda surinkti pinigų socialinėms reikmėms, švietimui?

Kelis palaipsniui kylančius mokestinių tarifų laiptelius turi didžioji dalis ES šalių. Viršutinis GPM tarifas siekia apie ar virš 50% Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Airijoje, Italijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Švedijoje. Mūsų kaimynai lenkai 32% tarifą taiko pajamoms viršijančioms 23 tūkst. eurų, Lietuvoje toks pats tarifas galioja pajamoms nuo 100 tūkst. eurų. Lietuvos „progresyvumo iš apačios“ sistema taikant palaipsniui mažėjantį NPD yra gan unikali ES kontekste. Iš turto mokesčių didesnę biudžeto dalį surenka daugelis ES šalių, ypač senosios ES šalys-narės. Mūsų kaimynai latviai turi visuotinį nekilnojamo turto mokestį. Nepaisant, o gal ir dėl to, lietuviai svarstydami pirkti nekilojamą turtą pajūryje neretai žvalgosi galimybių Latvijoje, o ne Lietuvoje, nes pas mus kainos auga kaip ant mielių.

Šalys, surenkančios didesnius biudžetus santykyje su jų BVP, išmoka didesnes pensijas, didesnes algas mokytojams, gydytojams, gali pritraukti geresnius specialistus į viešąjį sektorių ir turi labiau prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, mažiau socialinių problemų. Verslai gauna didesnę perkamąją galią turinčius vietinius vartotojus. Taip pat verslams yra naudinga geresnė viešoji infrastruktūra. Čia šiuo metu nemažai Lietuva remiasi ES struktūrinių fondų lėšomis, bet ekonominiams rodikliais artėjant prie ES vidurkio, turėsime pradėti ir šią sritį labiau finansuoti iš savo surenkamo biudžeto.

Žinoma, Lietuvoje dar turime nemažą šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo problemą. Bet paprastesnė ir teisingesnė mokestinė sistema bei kokybiškesnės viešosios paslaugos turi potencialo kaip tik mažinti paskatas mokesčius slėpti ar jų vengti. Skandinavai ir kitų vakarų Europos šalių gyventojai turėdami gan ženklius progresinius mokesčius, jų vengia mažiau negu mes. Panašiai kaip tvarkome savo namus, atsisakome nereikalingų daiktų, renkamės paprastus ir patvarius skandinaviško stiliaus baldus – panašiai reikėtų susitvarkyti ir mūsų mokestinę sistemą, siekiant didesnio jos paprastumo, efektyvumo ir teisingumo.

Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Skurdas nėra pasirinkimas“, finansuojamą Europos socialinio fondo agentūros. Projektą įgyvendina Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir VšĮ „SOPA“.

Komentuoki