Jungtinių Tautų komitetas: Lietuva pažeidžia R. Pakso teises

Artėjant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams, 2014 metų kovo 25 dieną, Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas priėmė išvadą, kurioje teigė, kad Lietuva, visam gyvenimui suvaržiusi teisę dalyvauti rinkimuose, pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnį ir tuo pačiu Rolando Pakso politines teises „balsuoti ir būti išrinktam per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą.”

Žmogaus Teisių Komitetas atkreipė dėmesį į svarbią aplinkybę

Dar viena svarbi aplinkybė, į kurią atkreipė dėmesį Komitetas, priėmęs palankų sprendimą R. Paksui, yra ta, kad tuo metu, kai vyko apkaltos procesas, jokios teisinės nuostatos, uždraudžiančios visam laikui dalyvauti rinkimuose, nebuvo. Tačiau R. Paksui išreiškus norą dalyvauti iš naujo rengiamuose rinkimuose, Prezidento rinkimų įstatyme atsirado nuostata, kad „Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.” Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šią nuostatą pripažino neteisėta ir konstatavo, kad „Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu.” Tuomet minėta Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata buvo pakeista ir nustatyta, jog „Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.” Atsižvelgdamas į tai Komitetas konstatavo, kad tuometinis šalies prezidentas tokių pasekmių negalėjo numatyti ir todėl toks Lietuvos sprendimas stokoja objektyvumo ir taip apriboja Tarptautinio pilietinių ir politinių pakto 25 straipsniu suteiktas teises.

Europos Žmogaus Teisių Teismas tenkino ne visus R. Pakso prašymus

Po to, kai R. Paksas 2004 metų balandžio 6 dieną buvo pašalintas iš užimamų pareigų, jis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šis 2011 metų sausio 6 dieną priėmė pareiškėjui palankų sprendimą. EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) Pirmojo protokolo 3 straipsnis. Šiame straipsnyje yra nustatoma teisė į laisvus rinkimus. Teismas laikėsi nuomonės, kad draudimas dalyvauti rinkimuose visą likusį gyvenimą yra neproporcingas ir neadekvatus, nes „<…> nuolatinis ir negrįžtamas draudimas pareiškėjui būti renkamam nėra proporcingas atsakas į reikalavimus saugoti demokratinę santvarką.” Tačiau šis Teismas tenkino ne visus R. Pakso prašymus. Būtent dėl to buvo kreiptasi į Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetą su prašymu ištirti situaciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas jau 2011 metų sausio 10 dieną paskelbė specialų pareiškimą ir teigė, jog tam, kad EŽTT sprendimas galėtų būti įgyvendintas, reikia keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Skirtinga EŽTT ir Žmogaus teisių komiteto sprendimų galia

Svarbu pabrėžti, kad Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas nėra institucija, kuriai būtų galima apskųsti sprendimus, priimtus Europos Žmogaus Teisių Teismo. Tai yra savarankiškas subjektas, ginantis žmogaus teises pasauliniu lygiu, į kurį galima kreiptis ir nesikreipus į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Kalbant apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto išvadą, egzistuoja esminiai skirtumai dėl jų vykdymo. Pagal EŽTK 46 straipsnio 1 dalį „Konvencijos aukštosios susitariančiosios šalys yra įsipareigojusios vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra.” Tai reiškia, kad EŽTT sprendimai šaliai yra privalomi.

Kiek kitokia situacija yra, kai kalbama apie Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komiteto išvadas. Jos yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomos. Todėl, kaip viename savo straipsnyje teigia Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto lektorė dr. Dalia Vitkauskaitė – Meurice Komiteto išvadų neprivalomas pobūdis „sudaro valstybėms prielaidas kvestionuoti išvadų teisinę galią, jei priimtas sprendimas joms nėra palankus.”

Konstitucinis Teismas laikosi griežtos pozicijos

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kilus kolizijai tarp Lietuvos sudarytos tarptautinės sutarties ir nacionalinių teisės aktų pirmenybė taikoma tarptautinei sutarčiai, išskyrus tuos atvejus, kai „kyla tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nesuderinamumas.” Taip yra todėl, kad Konstitucija yra aukščiausios galios teisės aktas ir niekas (net ir tarptautinė sutartis) negali jai prieštarauti.

2014 metų kovo 20 dieną Lietuvos Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti prašymą ištirti, ar nuostata, kuri neleidžia apkaltos proceso tvarka nušalintam Prezidentui iš naujo būti renkamam ir ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Atsisakymas grindžiamas tuo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2004 metų gegužės 25 dienos nutarimu nusprendė, kad „Prezidento rinkimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka pašalintas iš einamų pareigų ar netekęs Seimo nario mandato, negali būti renkamas Prezidentu, neprieštarauja Konstitucijai.”

Taip pat Konstitucinis Teismas teigė, kad asmuo, kuris davė priesaiką, o po to ją sulaužė bei buvo pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka daugiau negali prisiekti, „nes visada  kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo <…>, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos.” Be to, „Konstitucijoje  yra  įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu.”

Taigi iš tuometinio prezidento R. Pakso buvo visam laikui atimta pasyvioji rinkimų teisė būti išrinktam ne tik Prezidentu, bet ir Seimo nariu ar kitu pareigūnu, kuris turi duoti priesaiką.

Seimas neskuba suderinti tarptautinių įsipareigojimų su nacionaline teise

Praėjo daugiau nei 3 metai, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai jau šių metų gegužės 11 dieną, tačiau nei konstitucinės pataisos, nei jas lydinčios Prezidento rinkimų įstatymo pataisos nėra padarytos. Kitaip tariant, asmeniui, norinčiam dalyvauti rinkimuose dar kartą greičiausiai bus suvaržytos Europos ir pasaulio bendruomenės pripažintos politinės teisės.

Taigi, pabaigai reikėtų pasakyti, kad Seimui buvo duota „žalia šviesa” imtis veiksmų tam, kad būtų įgyvendinti tarptautiniai įsipareigojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 metų sausio 10 dieną padarė specialų pareiškimą ir teigė, kad vienintelė galimybė įgyvendinti savo tarptautinius įsipareigojimus yra keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tačiau kol kas Seimas neįgyvendino pareigos suderinti nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus ir taip užtikrinti asmens politines teises. Nepaisant to, kad tai yra asmuo, kuris buvo pašalintas iš pareigų dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.

2014 metų balandžio 30 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė sprendimą, kuriuo atmetė Rolando Pakso prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, kurioje Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas atsisakyti išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Toks sprendimas, kurį priėmė LVAT, galutinai užkerta kelią dalyvauti Prezidento rinkimuose, kurie įvyks jau gegužės 11 dieną.