Spalio 17 d. žmogaus teisių festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į Aleksandro Kuznetsovo filmą „Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“ ir po jo vyksiančią diskusiją „Kaip Lietuva ruošiasi asmenų išlaisvinimui iš uždarų globos namų?“ Nors dokumentinėje juostoje pasakojama trijų teisinį veiksnumą atgauti bandančių Rusijos piliečių istorija, prasta proto negalią turinčių asmenų situacija nesvetima ir Lietuvai. Anot nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorės Karilės Levickaitės, teisinio veiksnumo srityje šalyje pradėti pokyčiai, tačiau pagreičio jie dar neįgavo.
Proto ir psichikos negalios dažnai suplakamos. Kuo jos iš tiesų skiriasi?
Proto negalia mes vadiname tokias situacijas, kai nuo pat gimimo sutrikusi žmogaus raida. Pavyzdžiui, Dauno sindromas – jis tęsiasi visą gyvenimą. Psichikos sveikatos sutrikimai su raida menkai susiję (autizmo spektras būtų kažkur per vidurį, tai traktuojama ir kaip neurologinis ypatumas). Esminis skirtumas – psichikos liga gali užklupti netikėtai, dažniausiai jauname amžiuje, nors nebūtinai. Tokie sutrikimai dažnai būna epizodiniai, o jų spektras be galo platus: nuo depresijos iki valgymų sutrikimų, nuo shizofrenijos iki obsesinio kompulsinio sutrikimo. Su vienomis būsenomis žmonės gyvena diena iš dienos, kitose būna remisijos epizodai. Būna, kad žmogaus psichikos sveikata sušlubuoja tik labai trumpam laikui, ją gali lemti daug socialinių ir psichologinių veiksnių. Jei žmogus išgyvena sunkią krizę, psichika gali sutrikti ir tai gali būti tos nelaimės pasekmė. Šiuo atveju, visi esame pažeidžiami. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, vienas iš keturių žmonių bent kartą per gyvenimą patiria psichikos sveikatos sutrikimą. Nebūtinai jis diagnozuojamas, bet požymiai vis tiek pasireiškia.
Kaip klasifikuojama proto negalia?
Kaip ir bet kokių kitų ligų diagnostikoje, yra įvairūs sutrikimo lygiai, laipsniai ir sunkumai. Yra žmonių, turinčių proto negalią, kurie sunkiai supranta kalbą, negali judėti. Ir yra tokių atvejų, kai asmenys, kurie turi savo ypatumų, sunkumų, tačiau puikiai gali bendrauti ir normaliai gyventi įprastoje visuomenėje.
Kokia teisinio (ne)veiksnumo situacija Lietuvoje?
Pagal Hipotekos registrą, šalyje yra apie 7 tūkst. neveiksnių žmonių. Jiems suteiktas visiškas neveiksnumas. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pataisos, kurios leidžia teisinį veiksnumą diferencijuoti. Žmogus nebėra vien tik veiksnus arba neveiksnus, jo veiksnumas gali būti ribotas kurioje nors vienoje srityje. Tai reiškia, kad, jeigu žmogaus veiksnumas yra apribotas valdyti finansus, tai, pavyzdžiui, jis pajėgus balsuoti. Pasirinktas geras kelias. Pagal dabartinius įstatymus, veiksnumas turėtų būti periodiškai pervertinamas. Iki tol situacija buvo tokia, kad jis nustatomas neribotam laikui. Peržiūrėjimą galėdavo inicijuoti to asmens globėjas arba socialinis darbuotojas, pats žmogus negalėdavo imtis veiksmų.
2007 m. patvirtintoje Psichikos sveikatos strategijoje, apimančioje ir proto negalią turinčius asmenis, rašoma, kad paslaugos turi būti organizuojamos taip, kad pacientai būtų kuo savarankiškesni ir dalyvautų visuomenės gyvenime. Ar valstybinėse institucijose stengiamasi ją įgyvendinti?
Ši strategija labiau skirta sveikatos apsaugos sričiai. Norėčiau paminėti kitą dokumentą – Perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams 2014–2020 veiksmų planą. Jis kryptingai ir aiškiai nurodo, kad turėtų atsirasti naujos paslaugos, reformuosiančios socialinės globos namus.
Kaip tai įgyvendinama, sunku pasakyti, kadangi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vis sako, kad vyksta parengiamieji žingsniai. Prieš kelerius metus, atliekant žmogaus teisių stebėseną, teko lankytis socialinės globos namuose. Stebėjome, kaip socialinės globos įstaigos yra pasirengusios įgyvendinti 19-ąjį Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos straipsnį. Šiame straipsnyje kalbama apie įtrauktį į bendruomenę. Taip suformuojamas tikslas, kad žmonės, gavę bendruomenines paslaugas, negyventų įstaigose. Įsitikinome, kad savarankiškumas jose nėra ugdomas.
Yra trys savarankiškumo kategorijos: nesavarankiškas, savarankiškas ir iš dalies savarankiškas žmogus. Ir jei pažvelgsime į dinamiką, kiek iš nesavarankiškų tapo savarankiškais iš dalies, ar iš dalies savarankiškų tapo savarankiškais, pamatysime, kad tokios dinamikos nėra. Globos įstaigose ji atvirkštinė: iš dalies savarankiški žmonės tampa nesavarankiškais.
Bepigu sakyti „išeiti į bendruomenę gyventi“. Tam reikalingas visas naujų paslaugų spektras, kurio savivaldybėse tiesiog nėra. Jos daug mieliau siunčia žmogų į socialinės globos įstaigą nei kuria naują sistemą. Vienuose globos namuose paklausiau, kas yra seniausiai juose gyvenantis pacientas. Slaugytojas pagalvojęs pasakė, kad gyveno žmogus, patekęs po Antrojo pasaulinio karo („buvo kontūzytas“). Apie 70 metų asmuo praleido institucijoje, jis iš esmės nežino, kaip ir apie ką sukasi pasaulis.
Viešojoje erdvėje kartais sukuriamas įspūdis, kad žmonės su proto negalia nėra labai savarankiški, o jei ir savarankiški, tai vis rodoma, kaip jie užsiima kokiais nors rankdarbiais. Ar vaizdas iš tiesų toks siauras?
Čia yra tie didžiausi savarankiškumo ugdymo spąstai. Neturime manyti, kad visi pina vytelėmis. Vieniems vytelės patinka, kitiems – ne. Labai svarbus individualizuotas požiūris į žmogų, turintį fizinę ar proto negalia, būtina atsižvelgti į jo poreikius ir pasirinkimus. 2012 m. „Nepatogiame kine“ žiūrėjome filmą „Panko sindromas“ (juosta pasakoja apie punkrock‘o grupę, sudarytą iš keturių proto negalią turinčių asmenų, aut. pastaba). Tai puikus pavyzdys – nei vytelėmis pina, nei molį lipdo. Arba filmas „Kur įsižiebia viltis“ (ang. „Where Hope Grows“), kuriame Dauno sindromą turintis aktorius Davidas DeSanctis vaidino šį sindromą turintį personažą. Žmonės gyvena įvairius gyvenimus, mes negalime visko redukuoti į šabloną, kad jei asmuo turi proto negalią, tai nieko daugiau nesugeba, tik įstaigoje užsiimti rankdarbiais.
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės.
