Kas bendro tarp „susirūpinusių tėvų“ ir Rusijos propagandos?

Jau keletą metų diskusijose apie lytį ir lytiškumą dažnai girdisi „genderizmo“ terminas. Jį vartojantieji arba jam prijaučiantieji – antigenderistai – gąsdina visuomenę grėsme „tradicinėms vertybėms“ ir „tradicinei šeimai“. Nors mokslinių tyrimų apie antigenderizmą daugėja, visuomenėje vis dar trūksta kur kas aiškesnio suvokimo, kaip jis veikia, sklinda ir mobilizuoja labai skirtingas visuomenės grupes.

Antigenderizmas dažnai save pristato kaip lokaliai veikiantį pasipriešinimą globaliam, konspiracinių tikslų turinčiam, elitui. Analizuojant antigenderizmą, ryškėja, kad lokalumas tik menamas, nes tai – tarpvalstybinis judėjimas ar net tarpvalstybinė radikalios dešinės strategija. Antingenderistinę retoriką pasitelkia ir Vakarų dešinieji, ir islamo ekstremistai, ir JAV religiniai fundamentalistai, ir Rusijos propaganda, ir Vatikanas. Turimi mokslo duomenys atskleidžia, kad antigenderistai aktyviai stabdo lytiškumo ugdymo įgyvendinimą Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Kroatijoje.

Terminai „genderizmas“, „gender teorija“, „gender agenda“ atsirado Vatikane kaip reakcija į 1994 ir 1995 m. vykusias Kairo ir Pekino konferencijas, kuriose buvo diskutuojama apie lyčių lygybę, moterų teises ir reprodukcines teises. Dėl jų Vatikanas ėmė formuluoti poziciją, kad homoseksualumas ir lygios teisės atakuoja „natūralią“ šeimą. Kompleksiškos ir plačios lyčių studijos pradėtos supaprastinti, demonizuoti ir imtos vadinti „gender teorija“, siekiant sudaryti įspūdį, kad ši disciplina nepatikima, ideologizuota ir kad jai trūksta moksliškumo.

Antigenderistai savo atakas prieš LGBT+ bendruomenę, reprodukcines teises, lytiškumo ugdymą ir kt. pozicionuoja kaip nacionalinio nesaugumo klausimą, teigdami, kad „gender teorija“ kėsinasi į tautinį identitetą, siekia sugriauti valstybės pagrindą – „tradicinę šeimą“ bei įtvirtinti tautą naikinančias seksualines praktikas ir „radikalų liberalizmą“.

Paraleliai, po 1995-ųjų Ketvirtosios pasaulinės moterų konferencijos Pekine,  jungtis pradėjo konservatyvios šeimų organizacijos ir ėmė dirbti tarptautiniu lygmeniu. O 1997-aisiais, Prahoje buvo suorganizuotas pirmasis Pasaulinis šeimų kongresas. Prie jo atsiradimo ir organizavimo itin aktyviai prisidėjo Rusija, siekusi sutelkti į konservatyvizmą linkstančias organizacijas ir aktyvistus iš viso pasaulio. Vienu pagrindinių antigenderizmo ir Pasaulinio šeimų kongreso taikiniu tapo lytiškumo ugdymas, teigiant, kad „gender teorija“, pratekėjo į mokyklas ir mokiniai yra seksualizuojami bei jiems plaunamos smegenys su radikalia feminizmo ideologija ir homoseksualumo propaganda. (1)

Tuo metu Rusija ėmė nuosekliai demonstruoti lyderystę „tradicinių vertybių“ diskurse ir remti partijas ir organizacijas, kurios gynė „natūralią“ lyčių santvarką nuo „nemoksliškos“ gender ideologijos.“ (2) Skaičiuojama, kad 2008-2018 metais Rusijos oligarchai skyrė per 200 milijonų dolerių Europos antigenderistinėms organizacijoms, įskaitant CitizenGo, radikalias dešiniąsias partijas ir Pasaulinį šeimos kongresą. Pastarąjame, 2019-aisiais metais vykusiame Milane, dalyvavo ir lietuviška organizacija Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA). Tai ji darė pasinaudodama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projektiniu finansavimu.

NŠTA ir tokios jos partnerės kaip Laisvos visuomenės institutas, Lietuvos tėvų forumas, Rengimo šeimai asociacija ir kt. nuolat bando stabdyti bet kokias iniciatyvas, susijusias su žmogaus teisių idėjomis grįstu lytiškumo ugdymu, nors būtent tokį ugdymą rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija, UNESCO, Europos Sąjunga ir kitos Vakarų institucijos.

Karo Ukrainoje akivaizdoje Lietuvoje prisimintas terminas „naudingi idiotai“ – galbūt taip galima apibūdinti šių organizacijų veiklą? Galima ir švelniau – propagandos paveikti „autonominiai subjektai“ (3), kuriems atrodo, kad yra ginami jų poreikiai, tačiau iš tikro propagandisto tikslai yra savanaudiški. Nes net ir neturint tiesioginių saitų su režimu Rusijoje, tokia Lietuvos organziacijų veikla labai naudinga Rusijoje užsienio politikai ir jos siekiui palaikyti tariamą savo moralinį veidą, kuris neva gina „tradicinę šeimą“.

Antigenderstinius Rusijos propagandos naratyvus kruopščiai ištyrė mokslininkai E. G. Cushman ir K. Avramov. Jie analizavo Rusijos dezinformacijos kampaniją, kuri 2015 – 2020 m. buvo nukreipta į ES nares bei narystės bloke siekiančias šalis. Anot jų, lytiškumo temos turi daug potencijos sukelti stiprias visuomenės emocijas ir yra labai pigus bei efektyvus būdas mobilizuoti mases. Tačiau lytiškumo temų ir propagandos sąveikai skiriama per mažai dėmesio – ypač komunikacijos ir nacionalinio saugumo srityse.

Rusijos propaganda formuoja paveikslą, kuris vaizduoja Europos Sąjungą kaip nykstančią jėgą, kurioje dėl „radikalaus liberalizmo“ moralė yra iškrypusi: bendruomenės yra verčiamos propaguoti LGBT+ „idelogiją“, paplitę seksualiniai nukrypimai, pedofilija yra ginama, postmodernus feminizmas siekia sunaikinti vyrus arba, kaip tik, siekia suvienodinti lytis arba jas apkeisti, o tradicinės vertybės yra niekinamos ir vyksta istorinė tragedija, nes naikinama krikščioniška Europos civilizacija. Šiuose propagandiniuose naratyvuose atpirkimo ožiu dažnai tampa LGBT+ bendruomenė, lyčių studijos, o grėsmė kartais pastiprinama dezinformacija apie musulmonus. Rusijai šiame naratyve tenka nykstančios krikščioniškos Europos civilizacijos ir jos tradicijų, moralės bei vertybių gelbėtojos vaidmuo, nepaisant to, kad pati Rusija išgyvena ypač gilią demografinę krizę.

Propagandistinėms žinutėms skleisti Rusija sukūrė terminus „gayropa“, „tolerastija“, „eurosodoma“ ir pan., siekdama kurti žeminantį, su moteriškumu ir homoseksualumu siejamą Europos Sąjungos ir su ja susijusių (politinių) draugysčių vaizdinį. Rusijai ir pačiam Putinui bei jo įvaizdžiui šiame pasakojime tenka mačistinis, „tradicinių vertybių“ gelbėtojos vaidmuo. Taip nepatenkintiems Vakarų sluoksniams siūloma Rusijos lyderystė, partnerystė  ar net „apsaugoa nuo savęs“ bei tapimas „Rusijos protektoratu.“ (4)

Į Vakarų šalis nutaikytą informacijos kampaniją Rusija vykdė ilgą laiką, tačiau ši kampanija deramai atpažinta ir įvardyta kaip propaganda tik po Rusijos invazijos į Krymą.

Kokia lytiškumo ugdymo funkcija antigenderizmo lauke? Jam antigenderizmas suteikia ypatingą vaidmenį. Pasitelkiant dezinformaciją, ekstremalų spalvų tirštinimą, gandų skleidimą ar faktus iškraipančias interpretacijas, lytiškumo ugdymas yra pristatomas kaip vartai į „eurosodomą“. Jis neva turi galią arba apsaugoti „tradicines vartybes“, arba jas negrįžtamai sugriauti. Tokių naratyvų apstu ir Lietuvoje. Prieš metus visuomenėje plačiai pasklido Youtube video „7 faktai. Kodėl negalime ratifikuoti Stambulo konvencijos“, kuriuo aktyviai dalinosi ir dešinieji politikai bei konservatyvios šeimų organizacijos. Šiame filmuke daug kalbėta apie distopiškus ateities scenarijus, kurie ištiks lytiškumo ugdymo srityje, jei ratifikuosime Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvenciją).

Iškraipydamas realybę, Pausaulio sveikatos organizacijos ir UNESCO rekomendacijas, filmuko kūrėjas labai įtaigiai kalba apie tai, kad lytiškumo ugdymo tikslas neva yra instruktuoti vaikus mylėtis bei užsiimti kitomis seksualinėmis praktikomis. Anot jo, nors to nedaroma su pačiais mažiausiais, tačiau grėsmė kyla ir jiems, nes siekiama juos supainioti dėl lyties, neleidžiant būti savo lytimi arba verčiant būti kita lytimi, arba tampant homoseksualiais. Taip pat, kūrėjo teigimu, lytiškumo ugdymas kėsinasi į vyriškumą, o tėvai, kurie nepritaria „gender ideologijos“ tikslams, bus baudžiami Europos Sąjungos institucijų, atimant iš jų vaikus. Visos šios lytiškumo ugdymo priemonės, kaip teigiama filmuke, sunaikins „tradicinę šeimą“ ir šansą ją apsaugoti. Akcentuojama, kad tai taip pat kėsinsis į Lietuvos nepriklausomybę, nes neva nieko patys nuspręsti nebegalėsime. Kadangi video tapo viral, sulaukė didelio populiarumo, peršasi išvada, kad dalies Lietuvos visuomenės atsparumas klaidinančioms ir Rusijos propagandai palankioms žinutėms nėra tvirtas.

Lytiškumo ugdymas ir jo turinys yra Lietuvos visuomenę skaldanti tema. Esame visuomenė, kuriai trūksta lytinio raštingumo, t.y. turime skurdžias žinias apie lytį, lytiškumą biologiniais, sociologiniais, psichologiniais, edukologiniais, ekonominiais ir kt. pjūviais. Lytiškumo ugdymo tradicijos neturime, taip pat neturime nuoseklių, gilių, analitinių diskusijų apie šią temą. Dėl to manipuliuoti visuomenės nuomone ir tokiais jausmais kaip baimė, nerimas, pasišlykštėjimas ir pan., yra labai paprasta. Kadangi fokuse vaikai ir lytiškumas – tai tik suteikia sprogstamosios galios, nes Vakarų kultūroje vaikus suvokiame kaip bejėgius, pažeidžiamus, nelytiškus, tyrus ir nekaltus, kuriuos reikia saugoti nuo sudėtingų temų kaip mirtis, smurtas ar seksualumas. Iškraipyta su lytiškumo ugdymu susijusi informacija sukelia stiprią neigiamą dalies visuomenės reakciją, kuria norima apginti vaikus nuo genderistinių grėsmių.

Antigenderizme reikšminga rolė suteikiama susirūpinusiems tėvams. Šie vaizduojami kaip bejėgiai prieš lytiškumo ugdymą ir „gender ideologiją“, kuri neva braunasi į mokyklas. Susirūpinę ir lytiškumo ugdymui besipriešinantys tėvai ir konservatyvios tėvus vienijančios organizacijos yra nauja globali konservatyvi politinė tapatybė. Ji turi ypatingą svorį šiame diskurse, nes jų tikslai neretai matomi kaip asmeniški, o ne politiški.

Konservatyvios tėvų organizacijos dažnai naudoja argumentą esą lytiškumo ugdymas pažeidžia tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo vertybes ir šeimos įsitikinimus. Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad lytiškumo ugdymas, kuris vadovaujasi objektyvumo, pliuralizmo ir kritiškumo principais, nepažeidžia tėvų teisės auginti vaikų pagal savo įsitikinimus. UNESCO nurodo, kad kokybiškas lytiškumo ugdymas privalo atitikti kelis esminis kriterijus: būti pritaikytas amžiui; suteikti ne tik žinių, bet ir perteikti vertybes bei normas, padedančias puoselėti seksualinę sveikatą; vystyti įgūdžius, kurie padeda rūpintis ir kito sveikata; lytiškumo temos turi būti aptariamos plačiai ir išsamiai.

Būtent toks lytiškumo ugdymas, paremtas žmogaus teisių principais, siejamas ir su Vakarų demokratijos samprata. Antigenderizmas iškreipia Europos Sąjungos, UNESCO, Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų Vakarų institucijų tikslus ir veiksmus, susijusius su lytiškumo ugdymu. Taip ne tik stabdomas lytiškumo ugdymo procesas ir atimama jaunų žmonių teisė į informaciją, tačiau ir padedama Rusijos propagandistams menkinti demokratines Europos Sąjungos ir apskritai Vakarų kultūros idėjas ir vertybes.

Lytiškumo ugdymas, tarpdiscipliniškai veikdamas kartu su kritiniu mąstymu, medijų raštingumu, tarpkultūriškumu, komunikacija, politika ir emociniu raštingumu galėtų didinti visuomenės kritinę mąstyseną, lytinį raštingumą. Taip būtų puoselėjamas atsparumas ne tik manipuliatyvioms žinutėms, tačiau ir Rusijos propagandai, kuriai labai naudinga susipriešinusi, ne tik tiesoje pasiklydusi, bet apskritai tiesa nebetikinti, savo tapatybe dvejojanti ir išsigandusi visuomenė.

Literatūros sąrašas:

(1) Kuhar, Roman and Zobec, Aleš. 2017. “The anti-gender movement in Europe and the educational process in public schools.” Center for Educational Policy Studies Journal, 7(2), 29–46. https://doi.org/10.26529/cepsj.168

(2) Gradskova, Yulia. 2020. “Recovering traditions?: Women, gender, and the authoritarianism of “traditional values” in Russia.” Baltic worlds, 2021:1, 31-36 http://balticworlds.com/contributors/yulia-gradskova/

(3) Mažeikis, Gintautas. 2010. Propaganda ir simbolinis mąstymas: monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

(4) Jarkovska, Lucie. 2019. “The European Union as a child molester: Sex education on pro-Russian websites.” Sex Education, 20(2), 138–153. https://doi.org/10.1080/14681811.2019.1634041

Norintiems daugiau sužinoti apie antigenderistinius judėjimus, autorė pateikia literatūros sąrašą. Su juo susipažinti galima ČIA.