Kas penktas gyvena skurde

„…Skurdo įveikimas yra teisingumo aktas. Tai yra fundamentalių žmogaus teisių apsauga, apsauga į teisę gyventi orų ir padorų gyvenimą“, – iš Nelsono Mandelos kalbos Trafalgaro aikštėje, Londone, 2005 m.

Nors nepriteklius, anot Nelsono Mandelos, galėtų būti įveiktas, tačiau pasaulis to padaryti niekaip nesugeba. Skurdas ir socialinė atskirtis yra vienos aktualiausių problemų, su kuriomis susiduria ir Lietuvos gyventojai: 2014 m. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje beveik kas trečias (27,3 proc.) gyventojas gyveno skurde ar buvo atsidūrę socialinės atskirties rizikoje.

Tie, kurie patenka į skurdo spąstus, susiduria ne tik su ekonominėmis problemomis, tačiau turi ir daug mažiau galimybių dalyvauti visuomenės gyvenime. Lietuvoje į tokį užribį patekti gana paprasta – užtenka netekti darbo ilgesniam laikui ir tu jau esi socialinės atskirties rizikos grupėje.

Statistika rodo, kad šalyje labiausiai skursta vieniši pensininkai, šeimos su vaikais, neįgalieji, ir bedarbiai. Kaimo gyventojai taip pat priskiriami prie šių pažeidžiamų grupių. Galima būtų net teigti, kad skurdo apraiškos Lietuvoje turi regioninį pobūdį – šalies regionai pagal daugelį socialinės ir ekonominės raidos rodiklių labai atsilieka nuo didžiųjų šalies miestų. Oficialūs Lietuvos statistikos departamento skelbiami duomenys apie gyventojų pajamas, skurdo lygį taip pat liudija kaimo nenauda: 2014 m. Lietuvos miestuose mažesnes pajamas už skurdo rizikos ribą gavo 16 proc. gyventojų, o kaime – 25,5 proc.

Ar skurdo lygis Lietuvoje tikrai mažėja?

Kai kurie ekspertai teigia, kad socialinė atskirtis ir skurdas Lietuvoje po truputį mažėja. „Tačiau šie skaičiai dar ne tendencija – jau kurį laiką skurdo rizikos lygis tai truputį sumažėja, tai padidėja. Įvertinus emigraciją, bendras ekonomines sąlygas, ką mums gali parodyti tas kelių procentinių punktų sumažėjimas?“, – retoriškai klausia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo valdybos pirmininkė, buvusi LR socialinės apsaugos ir darbo viceministrė, Prezidento Valdo Adamkaus ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėja, Skirmantė Kondratienė. Anot pašnekovės, skurdo lygis iš esmės Lietuvoje nėra labai pakitęs jau ilgą laiką, tad galima teigti, kad beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį apytikriai vienas iš penkių žmonių Lietuvoje santykinai skursta.

Skirmantė Kondratienė (kairėje).

Skurdo ir socialinės atskirties matavimo būdų yra įvairių. Europos Sąjungoje dažniausiai naudojama sąvoka – santykinis skurdas. „Materialinio nepritekliaus lygis taip pat įeina į skurdo ir socialinės atskirties skaičiavimo metodiką. Jo indikatorių sąrašą sudaro tokie nepritekliaus požymiai kaip negalėjimas sau leisti valgyti mėsos ar žuvies bent kas antrą dieną, neturėjimas televizoriaus ar automobilio ir daug kitų materialinių sąlygų. Tai, žinoma, nėra afrikietiškas skurdas (absoliutus skurdas – aut. past.), bet žmonės Lietuvoje ir Europoje juk lygina save su šalia gyvenančiais“.

Skurdo priežastys ir politinių priemonių neefektyvumas joms spęsti

Nepaisant to, kad Lietuvoje daug žmonių skursta, S. Kondratienę stebina labai dažnai pasitaikatis negatyvus lietuvių požiūris į skurstančiuosius arba į jų vaikus – anot jos, vaikai kilę iš skurdžių šeimų iš anksto nuvertinami: „Kai vaikai iš socialinės rizikos šeimų ar globos namų ateina į mokyklą, mokytojai iš jų nieko per daug nesitiki. Jie labai dažnai yra nukreipiami į modifikuotas programas, vėliau, geriausiu atveju, į profesines mokyklas. Yra išimčių, bet tai lieka išimtys. Reikiamo paskatinimo, palaikymo tokie vaikai mokykloje nesulaukia, o dažnai ir tinkamų sąlygų mokytis bei pamokas ruošti namuose taip pat neturi. Pasiturinčių tėvų vaikai turi daug daugiau privilegijų, jie gali lankyti mokamus būrelius, keliauti ir tokiu būdu plėsti savo akiratį. Deja, skurstančiųjų vaikai dažniausiai negali tuo mėgautis, o net jeigu jiems ir yra kas nors sukuriama, tai visada pabrėžiama, kad tai yra sukurta socialinės rizikos vaikams. Tokiu būdu jie yra vėl atskiriami, stigmatizuojami“.

Pašnekovė pastebi, kad neretai skurstantieji vadinami tinginiais, alkoholikais, manoma, kad jie specialiai gyvena tik iš pašalpų. Nors tokios problemos kaip alkoholizmas ir menka savivertė, anot S. Kondratienės, yra kelia nerimą Lietuvos kaime, tačiau tuo pačiu metu pabrėžia, kad pagrindinės skurdo priežastys, kaip ir visoje Lietuvoje, yra mažos algos ir didelis nedarbas, o ne tingėjimas ar apsileidimas. „Galima pasakyti, tu eik dirbti, bet jei nėra tų darbų kaime?“. Anot Lietuvos statistikos departamento, nedarbo lygis kaime, iš tiesų, beveik dvigubai didesnis (2014 m. – 16,1 proc.) lyginant su nedarbo lygiu mieste (2014 m. –  8,4 proc.). „Mažos algos taip pat sąlygoja, kad socialinės pašalpos ir išmokos tampa daug patrauklesnės, ypač, jei tai kelių asmenų šeima“, – priduria pašnekovė.

Minimalios mėnesinės algos (MMA) ir socialinių išmokų didinimas yra dažnai pristatomas, kaip pagrindinis instrumentas mažinant skurdą Lietuvoje, bet kyla tam tikrų abejonių dėl šių strategijų efektyvumo. Valdžios atstovai didindami MMA tikisi išspręsti mažų algų problemą Lietuvoje, kuri yra viena iš skurdo priežasčių dirbančiųjų tarpe (2014 m. 8 proc. dirbančių žmonių gyveno žemiau skurdo ribos), tačiau ekspertės teigimu vien MMA ir socialinių išmokų didinimu skurdo problemų neišspręsime.

Skurdo problema taip pat sprendžiama socialinėmis pašalpomis, kurios remia anksčiau minėtas socialinės rizikos grupes. Nors socialinės išmokos ir pašalpos nėra labai didelės Lietuvoje, bet tam tikrai gyventojų daliai, ypač gyvenantiems kaime, tai – labai svarbi pajamų dalis, nors taip neturėtų būti: „Socialines išmokas ir kitokią paramą tikrai yra būtina teikti -, Lietuvoje jos turi įtaką mažinant skurdo lygį, gylį ir nepriteklių, bet jei šeimai su vaikais, pavyzdžiui, įmanoma sulaukti daugiau pajamų iš pašalpų negu dirbant, tai racionaliam žmogui nėra paskatos dirbti tokiomis sąlygomis. Jis lyg ir įspęstas į neaktyvmumo spąstus, ir tai valdžios politikos, o ne žmogaus tingėjimo pasekmė. O kai iš ilgalaikių bedarbių yra reikalaujama atidirbti už pašalpas visuomenei naudingus darbus, kai kam tai gali būti būdas mažinti savo socialinę atskirtį, bet kitiems tai gali tapti dar vienas jų pažeminimo būdas, kuris neveda iš skurdo be papildomų investicijų į žmogų ir be papildomų paslaugų jam. Paramos tikslas turėtų būti – ištraukti žmones iš skurdo, o ne pašelpti juos nepakeičiant jų padėties“.

Skurdo mažinimas – kiekvieno iš mūsų reikalas

Aiškindama, kas atsakingas už skurdo mažinimą Lietuvoje, S. Kondratienė teigia, kad tai nėra vien tik Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos problema, nes pastaroji jau dirba tik su pasekmėmis. „Tuo turėtų rūpintis Žemės ūkio, Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ir netgi Vidaus reikalų ministerijos. Ministro pirmininko atsakomybė būtų suvienyti šių ministerijų pastangas ir galimybes skurdo ir socialinės atskirties mažinimo tikslui pasiekti.“ Pasak pašnekovės, savivaldybės taip pat turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, bet šiuo atveju dažnai pritrūkstama politinės valios. „Privalo būti planavimas pačiame žemiausiame valdymo lygmenyje, bet savivaldybėms skurdo mažinimas dažnai nėra prioritetas. Prioritetais tampa verslai, kelių tiesimas, investicijos, bet tik ne skurdo mažinimas.“

Kita vertus, S. Kondratienės teigimu, atskiro individo, bendruomenės, verslo ir pačios žiniasklaidos vaidmuo turėtų būti ne ką mažesnis. „Visos reformos turėtų būti pradedamos nuo savęs. Jei rūkai kontrabandines cigaretes, tai tada atimi dalį pinigų iš valstybės biudžeto. Jeigu nedeklaruoji visų pajamų, imi algas vokeliuose, tai jau elgiesi neatsakingai. Kaip tada galima reikalauti atsakomybės iš politikų, jeigu mes visi taip neatsakingai elgiamės? Bendruomenė taip pat turi žinoti, kas darosi aplinkui, turi rūpintis vaikais, kad ir svetimais tame kaime. Kiekvienas turi jausti atsakomybę už savo visuomenę, už savo bendruomenę. Kai visi visais lygmenimis dirbsime tuo pačiu tikslu, judėsime ta pačia linkme, tada ateis ir pokyčiai.“

Ko galėtumėme pasimokyti iš užsienio šalių?

Pasiteiravus pašnekovės, ar galima būtų pritaikyti Lietuvoje gerąją užsienio šalių patirtį sprendžiant skurdo problemas Lietuvoje, S. Kondratienė sako, kad yra daug gerų pavyzdžių aplinkui, bet pirmiausia reikėtų keisti mentalitetą, žmonių požiūrį: „Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kitaip nei Lietuvoje, žmonės jaučia pareigą, toleranciją, atsakomybę už save ir kitus. Ten yra savų problemų, bet supratimas, ką valstybė ar jos piliečiai turi daryti – yra. Mokėti mokesčius ten yra laikoma pareiga ir geru dalyku, nes visiems nuo to tik geriau. Lietuvoje, jei yra galimybė, žmonės stengiasi juos nuslėpti. Tada, valstybės išteklių trūkumas neigiamai veikia efektyvios socialinės politikos įgyvendinimą“.

Anksčiau ėjusi aukštas pareigas JAV vyriausybių administracijose pašnekovė sako, kad šioje šalyje visuomenė ir verslas taip pat daug aktyviau įsitraukia į skurdo problemų sprendimus: „Amerikoje yra labai daug valstybinių programų skirtų padėti skurstantiems, bet ten daug didesnis vaidmuo ir pačios visuomenės, daugiau labdaringų organizacijų, daugiau filantropijos. Turtuoliai tikrai dosniai aukoja nevyriausybinėms organizacijoms. Tos organizacijos turi daug savanorių ir gali darbuotojus lengviau išlaikyti. Lietuvoje NVO pakankamai silpnos, nes vienoje organizacijoje dažnai būna tik pora žmonių, kurie gauna pastovią algą“.

Kitas svarbus aspektas tas, kad JAV yra daug lengviau įgyvendinamos iniciatyvos, nes dažnai geriems darbams nereikia formalių leidimų (jeigu nėra draudžiama, tai reiškia galima). „Deja, Lietuvoje, jei nėra reguliuojama, tai reiškia negalima. Tada imtis iniciatyvos darosi labai sunku, nes jei nesilaikei kokio reglamento arba išvis veikla nėra reglamentuota, dažnai ir negali veiklos imtis.“

Klausiant pašnekovės, kodėl mūsų kaimynai, estai, tam tikrose srityse lenkia arba aplenkė Lietuvą (pvz., stojant į ES, skurdo ir socialinės atskirties rizikoje gyvenančių žmonių buvo daugiau nei per pusę mažiau negu Lietuvoje), ko galėtume iš jų pasimokyti ir ką jie galbūt darė kitaip nuo nepriklausomybės paskelbimo laikų negu Lietuva, S. Kondratienė teigia, kad Estijoje iškart po nepriklausomybės į valdžią atėjo jauni žmonės, o Lietuvoje, deja, liko ta pati sovietinė nomenklatūra, taip pat, tam tikrais klausimais, liko konservatyvios katalikiškos tradicijos: „Lietuvos partijos matė kaip kapitalizmu pasinaudoti savų tikslų įgyvendinimui, bet taip ir nesuprato tikrosios demokratijos esmės. Estijos valdžia, pavyzdžiui, nuo pat pradžių rėmė nevyriausybinį sektorių, pasirašė bendradarbiavimo su visuomene sutartį. Kultūriškai estai labiau panašūs į skandinavus. Jie pripažįsta daug daugiau laisvių, turi daugiau tolerancijos, o mes, lietuviai, labiau tradicinių pažiūrų.“

Tačiau S. Kondratienė priduria, kad gyvenimas Lietuvoje vis dėl to gerėja ir nebėra taip, kaip buvo prieš 20 metų: „Mes negalime kol kas gyventi, kaip žmonės Vakaruose gyvena, bet jie daug ilgiau gyveno laisvėje ir ten žmonės daug daugiau prisideda prie bendros socialinės gerovės. Kiekvienas iš mūsų taip pat gali prisidėti prie geresnio gyvenimo kūrimo Lietuvoje. Ne vien tik skųstis ir peikti valdžią, bet imtis iniciatyvos, pavyzdžiui, patiems šviestis, domėtis viešuoju gyvenimu, kalbėtis su Seimo nariais, jiems rašyti, daryti jiems spaudimą, telktis į advokacijos kampanijas ir tada pokyčiai su laiku ateis.“