Menininkės, žmogaus teisių aktyvistės Vilmos Fioklos Kiurės pažintis su romais užsimezgė beveik prieš dvi dešimtis metų. Panevėžyje. 2009-aisiais persikrausčiusi gyventi į Vilnių pašnekovė įsitraukė į savanorišką veiklą romų vaikų integracijos projekte „Padėk pritapti: pirmi žingsniai mokykloje“.
Aplankiusi Aukštutiniame Kirtimų tabore gyvenančius pirmokėlius buvo šokiruota: „Pamačiau, kokiomis baisiomis sąlygomis gyvena daugiavaikės romų šeimos“.
Menininkė iš labai arti pamatė kelių romų šeimų gyvenimus: susidūrė su policijos reidais, vaikų namais, įkalinimo įstaigomis. Motinas lankė kalėjime, vaikus – vaikų namuose ar tabore. Norėdama neatimti iš motinų galimybės matyti, kaip auga jų vaikai, menininkė nusprendė šią spragą užpildyti ir fotografuoti įkalintų mamų vaikus, o nuotraukas siųsti į kalėjimą. Su tomis nuotraukomis anapus grotų skriejo ir piešiniai, laiškai, linkėjimai…
Iš taboro girdimų žinių fronte nieko nauja jau ne vienerius metus: „didžiausia kvaišalų prekyvietė“, „narkomanų irštva“, griaunami neteisėtai pastatyti romų namai, vyksta policijos reidai Kirtimuose…
15min.lt pradeda publikacijų ciklą „Kitokie pasakojimai iš taboro“. Apie romų vaikus, iš kurių dažnas neleidžiamas į mokyklą, o jei leidžiamas – dažnai yra lydimas kasdienių patyčių. Apie vaikus, kurie abiem tėvams „sėdus“, dažnai priversti staigiai suaugti ir prisiimti atsakomybę už likusius brolius ir seseris. Apie vaikus, kurie, jei ir turi namus, auga apgailėtinomis sąlygomis – be elektros ir neturėdami nė rankų, kur nusiplauti. Apie vaikus, kurie auga be geresnio rytojaus pažado.
—
– Kodėl jūsų neatbaidė kalbos apie taborą kaip vietą, į kurią ne kiekvienas įkeltų koją? Juk jam prilipdytos tokios etiketės kaip „didžiausia kvaišalų prekyvietė“, „narkomanų irštva“…
– Esu iš bohemiškos aplinkos, todėl kalbos apie narkotikus neišgąsdino, tačiau išgąsdino vaizdai, nes į taborą „dozės“ traukia narkomanai, kurie pasiekę socialinį dugną. Apduję žmogystos šlitinėja po taborą, o šalia žaidžia vaikai. Sykį senutė, gyvenanti nuošaliau nuo pagrindinių taboro gatvelių, balsu verkdama skundėsi, kad ją apiplėšė narkomanai. Pavogė net senas užuolaidas…
Visi įsivaizduoja, kad narkotikų prekyba – tai pelningas romų verslas, kur užsimetę koją ant kojos prekeiviai stumdo narkotikus ir kraunasi pasakiškus turtus. Taip nėra. Tabore mačiau tik daug skurdo, skausmo, sielvarto, baimės ir nevilties. Narkotikai tabore yra didelių socialinių problemų padarinys.
Daugelis jaunų moterų imasi prekiauti narkotikais, nes kitaip nesugeba užsidirbti pragyvenimui, negali išmaitinti savo vaikų. Kriminalinis pasaulis negailestingai naudojasi žmonių beviltiška padėtimi, neraštingumu ir skurdu. Beje, ir pati romų bendruomenė yra stipriai nukentėjusi nuo narkotikų, nes romų jaunimas nuolat gundomas jų pabandyti ir narkomanija yra sugriovusi ne vieno romo gyvenimą.
– Reidai labai traumuoja vaikus. Dar labiau juos traumuoja išplėšimas iš įprastos aplinkos, apgyvendinimas vaikų namuose. Kad ir trumpam patekę į valdiškus namus romų vaikai ilgai prisimena skaudžius išgyvenimus.
– Dažnas romų šeimos vaikas nė nelanko mokyklos. Daugelis šeimų tiesiog negali sau to leisti?
– Įsivaizduokite vėjo perpučiamą lūšną, kurioje vienintelis patogumas – dujinė plytelė maistui pasišildyti. 10 kvadratų kambarėlyje glaudžiasi devyni žmonės: vaikai, tėvai ir senelė.
Vilniaus Kirtimų taboras, Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr.
Vanduo – už 2 kilometrų, o pinigų tik makaronams su aliejumi. Leisti vaiką į mokyklą dažnam romui yra prabanga, nes vaiką reikia aprengti, apauti, duoti jam kišenpinigių. O kai vaikų yra šeši, įsivaizduojate, koks tai iššūkis šeimai be pajamų.
Romų vaikai labai žingeidūs ir smalsūs, jie mėgsta sužinoti naujų dalykų, lengvai mokosi naujų kalbų. Berniukai labai mėgsta sportuoti, ypač žaisti futbolą. Mergaitės nuo mažumės mokomos namų ruošos ir daugelis yra labai kruopščios, pareigingos, atsakingos. Mokyklose geriau sekasi tiems romų vaikams, kurie yra šviesūs, kurių vizualiai neatskirsi nuo lietuvių ir jų mokykloje nediskriminuoja, o tamsesnio gymio romų vaikai susiduria su nepagarba. Patyčios – dažno romų vaiko kasdienybė mokykloje.
– Buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad neraštingų vaikų Vilniaus Kirtimų tabore nemažėja. Maža to, nemokančių skaityti ir rašyti romų vaikų tabore – pusė, arba beveik penkis kartus daugiau nei tarp romų, gyvenančių kitose Lietuvos vietose.
– Viskas labai paprasta ir net nereikia jokių tyrimų. Tabore gyvena tik ypatingai skurdžios romų šeimos, nes gyventi mieste yra daug brangiau, nei priemiesčio kvartale be vandens, centrinio šildymo ir elektros. O Kirtimų taboro vaikams sekasi prasčiau tik dėl to, kad jie neturi tinkamų sąlygų mokytis, lankyti mokyklą.
– Šie vaikai apskritai auga neturėdami elementarių socialinių įgūdžių. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Socialiniai įgūdžiai mūsų kultūroje yra vienokie, o romų aplinkoje – kitokie. Pavyzdžiui, romai turi gan sudėtingą tradiciją higienos srityje. Daug draudimų ir tabu moterims.
Ir apskritai romų vaikai labai anksti suauga, prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir jaunesnius brolius ir seseris. Kirtimuose neretai jaunos merginos, „sėdus“ mamai ar abiem tėvams, tampa atsakingomis už visą šeimą. Negalėdavau atsistebėti šių merginų pasiaukojimu, ištverme ir drąsa.
– Vaikai dažnai nesilaiko tam tikro atstumo, pakankamai atvirai išsipasakoja. Kokių neįprastų istorijų, taboro paslapčių iš jų lūpų išgirdote?
– Taip, romų vaikai užaugę su pasakojimais, žodiniu folkloru, dainomis. Sykį vaiko papasakota istorija apie senelį Steponą, kuris prisimena romų genocidą II-ojo pasaulinio karo metu, mane paskatino tą žmogų plačiau išklausinėti ir užfiksuoti jo pasakojimus vaizdo reportaže.
– Nemažai esate bendravusi su Panevėžio pataisos namuose kalinčiomis romėmis, perdavinėjote joms jų vaikų laiškus. Pasidalinkite tų šeimų istorijomis.
– Gana artimai bendraudama su keliomis romų šeimomis susidūriau ir su reidais, ir su vaikų namais, ir su įkalinimo įstaigomis. Mamas lankiau kalėjime, vaikus – vaikų namuose ar tabore.
Pastebėjusi, kad mamos neturi vaikų nuotraukų, ėmiau tą spragą užpildyti, ir fotografuoti įkalintų mamų vaikus ir nuotraukas siųsti į kalėjimą, o su nuotraukomis ir piešinius, linkėjimus, laiškus. Norėjosi nors tokia smulkmena palengvinti įkalintų moterų kančias.
O istorijos, tai visos panašios. Daugiavaikė mama sėda už narkotikų platinimą ketveriems metams, už gerą elgesį išleidžiama anksčiau, grįžusi neberanda namų, nes juos nugriovė „Grinda“, vaikai išblaškyti po vaikų namus, nes sėdo ir vyras.
Moteris raunasi plaukus iš ilgesio ir bejėgystės, nes vaikų namai neatiduoda vaikų, nes ji neturi namų. Vėliau įsiprašo pas gimines, apsigyvena, per stebuklą susigrąžina vaikus, ima jais rūpintis, bet nebesugeba su jais susišnekėti, nes vaikai pasikeitę ir nuo mamos atpratę. Ji stengiasi iš paskutiniųjų, bet skurdas išsekina labai greitai.
Tada jai vėl kažkas pasiūlo prekiauti narkotikais ir ji sutinka, nes juk kas priims į legalų darbą teistą, beraštę, daugiavaikę romę iš Kirtimų?
Daug kas prikaišioja pašalpas, tačiau beveik pusė Kirtimų romų neturi Lietuvos pilietybės ir tuo pačiu teisės į pašalpas. Yra vaikų, neturinčių sveikatos draudimo.
Blogiausia, kad valstybės institucijos daugelį skaudžių socialinių problemų linkę spręsti tik represijomis ir baudimais. Niekas neanalizuoja ir nesidomi, kodėl romų moteris ketvirtą, penktą ar devintą kartą sėda į kalėjimą už tą patį nusikaltimą, arba skiria baudas skurdžiai šeimai už tai, kad vaikai nelanko mokyklos. Baudos ir įkalinimas tik dar labiau klampina tokius žmones ir nesprendžia nei narkotikų, nei beraštijos problemų Kirtimuose.
Luko Balandžio/15min.lt nuotr.
– Fotografavote, norėdama palengvinti kalinčių motinų skausmą. Iš to gimė ir jūsų meninis projektas.
– Taip, visas šis socialinis veiksmas išsivystė į meninį projektą ir parodą „Parubanka: trūkinėjantys ryšiai“, kurią parėmė JAV ambasada Lietuvoje. Turėjau progos plačiau pakalbėti apie romų moterų išgyvenimus kalėjime.
Dabar dirbu prie projekto „Romai: suklijuoti likimai“, kuriam gavau Lietuvos Kultūros tarybos stipendiją. Tai labai plati meninė studija, analizuojanti romų santykį su fotografija. Plačiau apie tai pakalbėsiu šį trečiadienį LUNI paskaitoje.
– Šiuo metu auganti romų vaikų karta – kokia ji? Ar tiems vaikams pažadėtas geresnis rytojus?
– Deja, nuo tos 2009 m. žiemos romų situacija dar pablogėjo. Savivaldybės įmonės, komunalininkai su miesto valdžios pritarimu išgriovė nemažai romų būstų ir šeimas paliko be namų. Jau metai kaip Aukštutiniame tabore nėra vandens, daug kam atjungta elektra.
Tiesa, po naujojo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus inauguracijos vandens kolonėlė trumpam buvo įjungta ir žmonės džiaugėsi, manydami, kad Artūro Zuoko politika romų atžvilgiu nebebus vykdoma, tačiau jų viltys netrukus žlugo, nes vandens tiekimas vėl buvo nutrauktas.
Dabar romai priversti vandens prašinėti iš aplinkinių įstaigų ir gyventojų. Patys suprantate, kokios įtampos sukuriamos. To, kas šiuo metu vyksta Vilniaus Kirtimų tabore, diskriminacija jau nebepavadinsi. Tai bendruomenės naikinimas sukuriant humanitarinę krizę. O juk vanduo yra viena iš pamatinių žmogaus teisių. Patinka romai ar ne, skolingi ar ne už vandenį, tačiau pagal Europos teisę negalima žmonių atkirsti nuo geriamo vandens.
Nauja karta mažai kuo skiriasi nuo vyresniosios. Pokyčiai uždarose bendruomenėse ateina labai lėtai. Vaikų ateitis gan miglota, nes daugelis laikosi tradicijų, anksti tuokiasi, gimdo vaikus, o vėliau skursta, nes neturi profesijos ir darbo.
Tabore, Vilmos Fioklos Kiurės nuotr.
