Ko iš tiesų reikia neplanuotai pastojusiai moteriai?

Anksčiau jau rašiau apie mokslinius tyrimus, atskleidžiančius nėštumo nutraukimo priežastis ir pasekmes moters psichikos sveikatai. Tiek tyrimai, tiek praktika rodo, kad moterys nutraukia nėštumą dėl pačių įvairiausių priežasčių: ekominių, socialinių, ir asmeninių. Galutinį moters sprendimą dėl nėštumo nutraukimo dažnai nulemia ne viena priežastis, bet šių priežasčių visuma (1).

Nors moterų reakcijos į abortą skiriasi, nėštumo nutraukimas pats savaime nesukelia taip vadinamo „postabortinio sindromo“. Šio termino patariama nevartoti, tokios diagnozės nėra nei vienoje ligų klasifikacijoje. Tyrimai rodo, kad dauguma moterų dėl nėštumo nutraukimo nepatiria nei medicininių komplikacijų, nei psichologinių traumų. Nėštumo nutraukimas pats savaime nedidina nerimo, depresijos ar potrauminio streso sutrikimo rizikos (2). Psichinių sutrikimų rizika nutraukus nėštumą pirmajame trimestre yra ne didesnė nei vaisių išnešiojus iki galo. Fizinių komplikacijų rizika yra nepalyginamai mažesnė.

Šiame straipsnyje noriu aptarti, kokie veiksniai daro įtaką moters reakcijai į neplanuotą nėštumą ir nėštumo nutraukimą. Taip pat suformuluosiu pasiūlymus, ko iš tiesų reikia neplanuotai pastojusiai moteriai. Pasirinkdama šaltinius šiam straipsniui atsižvelgiau į tai, kokiai įstaigai tyrėjai atstovauja, kokie tyrimo tikslai ir kontekstas, finansavimo šaltiniai, tyrimą paskelbusio žurnalo kokybė ir patikimumas. Taip pat remiuosi ir pasaulinių profesionalus vienijančių organizacijų (kaip Amerikos psichologų asociacija) pozicija abortų atžvilgiu.

Nuo ko priklauso moters reakcija į abortą?

Nėštumo nutraukimas, kaip ir kiti reikšmingi ar mažiau reikšmingi sprendimai, gali sukelti įvairius jausmus. Abortų priešininkai, akcentuodami neigiamas reakcijas, kurias moteris patiria po nėštumo nutraukimo, ragina apriboti aborto paslaugų prieinamumą, įvesti privalomas konsultacijas, laukimo periodą prieš nėštumo nutraukimą, šitaip neva rūpindamiesi moterų sveikata.

Įsivaizduojama, kad būtent pats abortas ir yra moters neigiamų jausmų priežastis. Visgi, moters reakcijos į nėštumo nutraukimą yra nulemtos pačių įvairiausių vidinių, tarpasmeninių ir socialinių veiksnių.

Asmenininiame lygmenyje moters reakcija į nepageidaujamą nėštumą ir abortą gali skirtis atsižvelgiant į moters amžių, turimų vaikų skaičių, savivertę, įveikos strategijas, asmenybės ypatumus, ligas, religinius įsitikinimus, finansinę situaciją, darbo aplinkybes ir t.t. Pavyzdžiui, Olandijoje atliktas longitudinis tyrimas parodė, kad vieni svarbiausių rizikos veiksnių, susijusių su moters reakcija į abortą, yra pastojimas nestabiliuose santykiuose, ankstesnių traumų patyrimas ir psichikos sveikatos istorija (3).

Tarpasmeniniame lygmenyje moters reakcija į nėštumo nutraukimą priklauso nuo artimiausios aplinkos palaikymo, santykių su partneriu kokybės ir medicinos personalo reagavimo. Nėštumą nutraukusios moterys gali jaustis vienišos, išgyventi gėdą ne tiek dėl pačio aborto fakto, o dėl netinkamo artimiausios aplinkos reagavimo, smerkimo, žeminimo, atstūmimo. Itin sunku gali būti išgyventi aborto pasekmes, kai šį faktą tenka slėpti nuo pačių artimiausių žmonių.

Visuomenės lygmeniu moters reakcija į nėštumo nutraukimą priklauso nuo visuomenėje paplitusių nuostatų aborto atžvilgiu, įstatymų, apibrėžiančių aborto paslaugų prieinamumą, tradicinių lyčių vaidmenų dominavimo visuomenėje. Moteris, kurios vertė apibrėžiama per motinos vaidmenį, vaikų gimdymą ir auginimą, pasirinkdama negimdyti ir/ar nutraukti nėštumą, tampa patriarchalinės visuomenės prieše. Moters subordinacija ir priespauda yra glaudžiai susijusi su moters reprodukcinių teisių ir pasirinkimų kontrole.

Ko reikia neplanuotai pastojusiai moteriai?

Dabar galiojančiame sveikatos ministro įsakyme dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos numatyta kad „moteriai būtina paaiškinti apie nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiems sutuoktiniams“ (4).

Atsižvelgdama į tai, ką tyrimai rodo apie moterų aborto patirtis, priežastis ir pasekmes, pabandysiu suformuluoti savo pasiūlymus, kas galėtų padėti neplanuotai pastojusiai moteriai. Pirmiausia pradėsiu nuo to, ko nereikia neplanuotai pastojusiai moteriai.

Jai visai nereikia aiškinti apie aborto žalą fizinei ir psichinei sveikatai, pateikti vienpusišką moralizuojančią informaciją, siekiant padaryti poveikį moters sprendimui ir pasirinkimui.

Nereikia skirti privalomų psichologo ar socialinio darbuotojo konsultacijų, kurių metu būtų detaliai išnagrinėjamos moters nėštumo nutraukimo priežastys ir būtų priimtas bendras sprendimas, kas moteriai yra geriausia. Moteris neprivalo niekam aiškintis ar atsiskaityti, dėl kokių priežasčių nori nutraukti nėštumą. Ji yra geriausia savo situacijos ekspertė. „Pasitikėkime moterimis,“ – teigė dr. G. Tilleris, JAV gydytojas, nušautas prieš abortus kovojančio ekstremisto.

Nereikia ir numatyti privalomo laukimo periodo, kurio metu moteris privalėtų dar kartą persvarstyti savo sprendimą. Tyrimai rodo, kad dauguma moterų jau yra priėmusios sprendimą prieš ateidamos į kliniką ir joms tokio laukimo periodo nereikia (5).

O ko gi išties reikia neplanuotai pastojusiai bei savo tolimesniais sprendimais abejojančiai moteriai?

Jai reikia galimybės gauti specialią kvalifikaciją įgijusios psichologės ar socialinės darbuotojos konsultaciją, kurioje moteris galėtų gauti įvairiapusišką informaciją apie nėštumo nutraukimo procedūrą. Tokia neprivaloma konsultacija galėtų padėti geriau suprasti galimus pasirinkimus, gauti atsakymus į jai rūpimus klausimus, esant poreikiui, tyrinėti priežastis, dėl kurių ji nori nutraukti nėštumą. Psichologo konsultacijos negali būti privalomos. Daugiau informacijos apie konsultavimą prieš ir po aborto galima rasti Amerikos psichologų asociacijos parengtame leidinyje (6).

Būtinos galimybės pasirinkti nėštumo nutraukimo būdą, o tam reikia įteisinti medikamentinį nėštumo nutraukimą Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad medikamentinis abortas yra vienas saugiausių nėštumo nutraukimo būdų pirmajame nėštumo trimestre (7).

Labai reikia ir empatiško, jautraus, moters integralumą gerbiančio medicinos personalo reagavimo nėštumo nutraukimo procedūros metu. Tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai tyrimai rodo, kad nėštumą nutraukiančioms moterims yra itin svarbus palaikantis ir šiltas santykis su procedūrą atliekančiais specialistais (8).

Iškilus poreikiui, po nėštumo nutraukimo procedūros, moteris turėtų gauti profesionalią psichologinę pagalbą, orientuotą į moters poreikius ir paremtą nevertinančiu požiūriu bei žmogaus teisių principais (9).

Nėštumą nutraukusiai moteriai reikia artimųjų palaikymo, supratimo ir pagarbos jos sprendimui, pagarbaus požiūrio platesnėje visuomenėje.

Rūpinantis moterų, pasirinkusių nutraukti nėštumą, sveikata, svarbu mažinti aborto stigmą visuomenėje, kvestionuoti dominuojantį diskursą, kuriame abortas pateikiamas kaip moralės klausimas. Nėštumo nutraukimas visų pirma turi būti suprantamas kaip būtina moters reprodukcinės sveikatos priežiūros paslauga ir bazinė moters teisė, o ne nagrinėjamas kaip moralinė dilema.

Galiausiai tiek neplanuotai pastojusiai, tiek nepastojusiai moteriai reikia realios lyčių lygybės. O tai reiškia socialinius ir politinius pokyčius, kurie suteiktų moteriai daugiau sprendimo priėmimo galios tiek visuomenėje, tiek heteroseksualiuose santykiuose, mažintų moterų priespaudą ir subordinaciją. Norint mažinti abortų skaičių, visų pirma reikia užtikrinti prieinamą kontracepciją ir visapusišką, savalaikį lytinį švietimą. Ekonominė lyčių lygybė, aukštesnis moterų gyvenimo lygis galėtų padėti išspręsti socioekonomines problemas, dėl kurių dalis moterų nusprendžia nutraukti nėštumą.

Nuorodos:

1. Foster D.G. (2020). The Turnaway Study: Ten years, a Thousand Women, and the Consequences of Having – or being Denied – an Abortion. Scribner.

2. National Academies of Sciences, Engineering, and Medicine. 2018. The Safety and Quality of Abortion Care in the United States. Washington, DC: The National Academies Press.

3. Ditzhuijzen J.V. et al. (2017). Correlates of Common Mental Disorders among Dutch Women who have had an Abortion: A Longitudinal Cohort Study. Perspectives on Sexual and Reproductive Health, 49(2):123–131.

4. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija. Įsakymas dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos. 1994 01 28, Nr. 50.

5. Foster D.G. et al. (2012). Attitudes and Decision Making among Women Seeking Abortions at One U.S. Clinic. Perspectives on Sexual and Reproductive Health, 44(2):117–124.

6. Beckman L., Harvey S.M. (ed.) (1998). The New Civil War: The Psychology, Culture, and Politics of Abortion. American Psychological Association.

7. Cameron S. (2018). Recent Advances in Improving the Effectiveness and Reducing the Complications of Abortion. F1000 Research.

8. Foster D.G. (2020). The Turnaway Study: Ten Years, a Thousand Women, and the Consequences of Having – or being Denied – an Abortion. Scribner.

9. Beckman L., Harvey S.M. (ed.) (1998). The New Civil War: The Psychology, Culture, and Politics of Abortion. American Psychological Association.