Vis dažniau sužinome apie neapykantos nusikaltimus ar neapykantos kurstymą. Nors nukentėję žmonės ar bendruomenės ryžtasi apie juos papasakoti, tačiau visuomenės reakcija ne visada tinkama.
Pranešimai apie patirtą neapykantos nusikaltimą ar neapykantos kurstymą dažnai palaikomi bandymu „reklamuotis“, perdėtu įvykusio incidento ar nusikaltimo sureikšminimu.
Kaip iš tiesų jaučiasi žmonės, nukentėję nuo neapykantos nusikaltimų? Kodėl tokie nusikaltimai apskritai egzistuoja ir kaip mums sekasi juos tirti?
Apie tai festivalyje „Nepatogus kinas“ diskutavo Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko, žydų kilmės rašytoja ir jogos mokytoja Eva Tombak, psichologijos mokslų daktarė Edita Dereškevičiūtė ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jurga Zieniūtė.
V. Simonko: Neįmanoma atsiriboti ir „išjungti“ jausmus
Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko pasakoja, kad pirmus neapykantos išpuolius jam teko patirti iškart po to, kai jo seksualinė orientacija tapo viešai žinoma: „Pradžioje džiaugiausi, galėdamas nebeslėpti savo seksualinės orientacijos. Kai tapau žinomu viešojoje erdvėje, mano pusėn pasipylę įvairūs užgaulūs komentarai tapo norma – nors prie šito sunku priprasti, supratau, kad nuo to pabėgti negaliu.“
Nors V. Simonko teigia, kad su žodiniu priekabiavimu išmoko tvarkytis, tačiau iki šiol atsimena 1995 m., kai buvo sumuštas parduotuvėje: „Man buvo itin skaudu, kad nesulaukiau pagalbos iš aplinkinių, nors buvau viešoje vietoje.Tada aš supratau, kokį dar ilgą kelią mūsų visuomenė turi nueiti, kad tokie dalykai nevyktų ar bent būtų viešai smerkiami.“
Vladimiras Simonko, diskusijos akimirka.
2018 m., praėjus daugiau nei 20-čiai metų nuo sumušimo parduotuvėje, buvo padegtos laukinės durys, pro kurias patenkama į LGL biurą. Šį kartą V. Simonko tikėjosi, kad laikai pasikeitė: teisėsaugos nereikės įrodinėti, kad tai – galimas neapykantos nusikaltimas, todėl byla bus tiriama kaip rezonansinė. „Atvykus policijai, buvome ilgai įtikinėjami, kad padegtas buvo ne konkrečiai mūsų biuras, o mūsų prezumpcijoms, kad šis padegimas buvo įvykdytas iš neapykantos, nėra pagrindo.“
„Prieš kažkur vykdamas viešuoju transportu aš pagalvosiu tris kartus – geriau renksiuosi taksi. Skrendant lėktuvu, atsiriboti galimybės nėra, bet tie juokeliai už nugaros manęs jau nebestebina.“ Lietuvos gėjų lygos vadovas priduria, kad nors užgauliojimai per 30 metų jau tapo norma, emocijos niekur nedingsta: „Neįmanoma nuo to atsiriboti ir „išjungti“ jausmus – šių pažeminimų palikti randai kartais žmonėms lieka visam gyvenimui. Kviečiu visus susimąstyti apie tai, kad žodžiu galima ir užmušti.“
E. Tombak: Žmoguje yra ne vien gyvuliški instinktai
Žydų kilmės rašytoja ir jogos mokytoja Eva Tombak pasakoja, kad apie neapykantą žydams bei savo kilmę sužinojo gan vėlai: „Augant tėvas mane labai saugojo nuo genocido temos. Judėjams aš esu lietuvė, lietuviams – žydė, mano tėvo brolis ir tėvai žuvo Holokausto metu, o mamos tėvą nužudė stribai. Kad turiu žydiškų šaknų, sužinojau tik būdama dvylikos metų, nes tėvo kilmę mano šeima slėpė ne tik nuo kaimynų ir pažįstamų, bet ir nuo manęs.“
Eva Tombak, diskusijos akimirka.
E. Tombak pabrėžia, kad sunku patikėti, kad vis dar egzistuoja viduramžiški stereotipai, su kuriais tenka susidurti net ir bendraujant su išsilavinusiais žmonėmis. Nors stereotipais ir neapykanta žydams rašytoja domisi ne pirmus metus, jai tebekyla klausimas – kodėl tokie mitai dar egzistuoja? Pasak jos, priežasčių, kurios galėtų „gimdyti“ neapykantą, yra daugybė, o pats priešiškumas būdingas net ir gyvūnams: „Tai tarsi savotiškas savisaugos instinktas – svetimi, kitokie kelia pavojų, o žydai visada buvo „kitokie“. Judaizmas yra pirmoji monoteistinė religija, judėjai savo įpročiais išskyrė save iš pagoniškos bendruomenės. Vis dėlto, žmoguje yra ne vien gyvuliški instinktai – mes turime ir gebėjimą tuos instinktus nuslopinti, taip pat kovoti su priešiškumu.“ Anot E. Tombak, tam, kad suvaldytume neapykantos problemą, reikia nustoti skirstyti save į aukas ir užpuolikus: „Aš manau, kad apie save reikia kalbėti per bendrystę, ieškoti to, kas mus visus sieja. Kultūrinė bendrystė galėtų tą nesantaiką išspręsti.“
E. Dereškevičiūtė: Žmogus puola, kai jaučiasi nesaugus
Psichologijos mokslų daktarė Edita Dereškevičiūtė pabrėžia, kad žvelgiant iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, žmonių noras atskirti save nuo kitų, išskirti tam tikras visuomenės grupes yra universalus: „Kiekvienas žmogus ir gyvas organizmas turi pagrindinį instinktą – išgyventi. Išgyvenimo siekis ir yra kaltas, kad mums atrodo, kad tie, kuriuos suvokiame kaip kitokius, kelia mums grėsmę. Šiuolaikiniai mokslininkai kalba, kad neapykanta glūdi mūsų genuose.“
Anot E. Dereškevičiūtės, tokia situacija yra gana ironiška: genetiniai tyrimai rodo, kad visi žmonės turi 99,9% tos pačios genetinės informacijos. „Visi iš esmės esame vienodi, tik suvokimai skirtingi.“
Edita Dereškevičiūtė, diskusijos akimirka.
Specialistė teigia, kad vertingų įžvalgų apie neapykantos kilmę bei neapykantos nusikaltimus vykdančių asmenų motyvaciją siūlo ir kognityvinė psichologija: „Žmogus puola, kai jaučiasi nesaugus. Dažniausiai žmogaus viduje ir aplinkoje egzistuoja įvairūs veiksniai, kurie skatina vienas kito atsiradimą.“ Pasak E. Dereškevičiūtės, vienas iš dažniausių tokių veiksnių – egocentrizmas: „Žmonės, kurie pasižymi pernelyg dideliu dėmesiu sau, yra labai pažeidžiami savimeilės, savo norų ir poreikių prasme – jie galvoja, kad pasaulis turi tarnauti jiems. Kai atsiranda kitokie požiūriai, kurie nesutampa su tuo jų poreikiu, jie nebesijaučia saugiai.“
Anot psichologės, kita neapykantos nusikaltimų priežastis – iškreiptas mąstymas: „Tai, kad mes analizuojame kitą žmogų veikiami įsisąmonintų šališkumų, sąlygoja tokių stereotipų, kaip, pavyzdžiui, „romai yra vagys“ ar „žydai naudoja vaikų kraują macams gaminti“, atsiradimą. Problema yra ta, kad žmonės netikrina tokių savo prezumpcijų, jas laiko tiesa, kurią gali pritaikyti visiems“, – sako E. Dereškevičiūtė.
Psichologijos mokslų daktarė atkreipia dėmesį ir nusikaltimo aukos išgyvenimus: tokius nusikaltimus patyrę žmonės jaučia nerimą, baimę ir liūdesį, nes neapykanta yra nukreipta į tą asmenybės dalį, kuri yra svarbi ir sunkiai pakeičiama – tautybę, odos spalvą, seksualinę orientaciją ar tikėjimą. Taip pat žmonės, patyrę neapykantos nusikaltimus, dažnai jaučiasi atskirti nuo visuomenės, jiems siunčiama žinutė, kad jie joje nepageidaujami: „Pagal evoliucijos teoriją, vienas iš pagrindinių žmogaus biologinių poreikių yra būti grupės, visuomenės dalimi, nes taip lengviau išlikti.“
„Mokytis suprasti vieni kitus gali padėti patirtys, kai atsiduri toje padėtyje, kur tu pats esi „kitoks“. Tada atsiranda daugiau empatijos ir supratimo, kaip jaučiasi kiti žmonės – taip atrandame ne tik dalykus, kurie skiria, bet ir kurie mus vienija“, – tvirtina E. Dereškevičiūtė.
J. Zieniūtė: Tokia nusikalstama veika yra nukreipta į grupę
Anot Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Jurgos Zieniūtės, neapykantos nusikaltimai – bet koks nusikaltimas, kuris buvo padarytas dėl neapykantos, šališkumo ar nusistatymo prieš tam tikrą įstatymų saugomą, pažeidžiamą grupę. Anot prokurorės, dažniausiai tokių nusikaltimų taikinys nėra konkretus individas: „Paprastai tokia nusikalstama veika yra nukreipta į tam tikrą grupę. Manau, kad šie nusikaltimai ir yra pavojingesni dėl grupiškumo aspekto: tokiu atveju nesaugus jaučiasi ne tik tas, kurį puola, bet ir kiti tai grupei priklausantys nariai.“ J. Zieniūtė primena, kad Lietuvos Baudžiamasis kodeksas apskritai nenumato neapykantos nusikaltimo apibrėžimo: „Į baudžiamąjį kodeksą įtraukti tik sunkiausi neapykantos nusikaltimai, tokie kaip genocidas ar nusikaltimas žmoniškumui. Kitų nusikaltimų atveju, neapykanta tampa kvalifikuojamuoju požymiu.“
Jurga Zieniūtė, diskusijos akimirka.
Anot prokurorės, kol kas tokio tipo nusikalstamos veiklos nėra skaitlingos: „Tam įtaką daro ir tai, jog žmonės nesikreipia, bijo; taip pat ne visada tie nusikaltimai yra pripažįstami kaip nusikalstama veika dėl neapykantos – tą turime pripažinti. Vis dėlto, tiek Generalinio prokuroro rekomendacijose, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose yra suformuota nuostata, kad neapykantos nusikaltimus būtina pripažinti ir tirti. Nemanau, kad neapykantos aspektą, kaip sunkinančią aplinkybę nusikaltime, yra sunku įrodyti procesinėmis priemonėmis.“
Tačiau, J. Zieniūtės manymu, situacija neapykantos kalbos nusikaltimų šalyje yra kitokia – neapykantos nusikaltimo apibrėžimas yra paprastesnis nei neapykantos kalbos: „Dėl to tokios kalbos, kaip baudžiamojo nusikaltimo, nustatymas yra itin kompleksiškas – į tai įeina daug komponentų. Neapykantos kalbos baudžiamojoje byloje yra sunku įrodyti ketinimą, kuris užtrauktų kraštutinę atsakomybę. Dėl šios praktikos neretai būna priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą bylose.“
Apibendrindama prokurorė pažymi, kad tikėtis įrodyti neapykantos aspektą nusikaltime iš karto nereikėtų: „Tai, kad nusikaltimas buvo padarytas iš neapykantos, paaiškėja labiau tyrimo negu ikiteisminio proceso metu. Tačiau aplinkybės, į kurias reikėtų atsižvelgti pareigūnams, yra išvardytos ir apibrėžtos Generalinio prokuroro metodinėse rekomendacijose.“ – reziumavo J. Zieniūtė.
Diskusiją moderavo Indrė Kiršaitė, iš atsakingos žurnalistikos erdvės „Nara“. Visas diskusijos įrašas ČIA.
Jei patyrėte ar pastebėjote neapykantos nusikaltimą ar neapykantos kurstymą, apie tai galite pranešti neapykantos nusikaltimų pranešimo platformoje https://manoteises.lt/pranesk/
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.
