Komentaras

Kodėl Lietuvoje nematomi neapykantos nusikaltimai negalios pagrindu?

Mano teisės

Goda Jurevičiūtė, asmeninio archyvo nuotr.

Goda Jurevičiūtė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė | 2020 11 29

Nors Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtinta asmenų su negalia apsauga nuo neapykantos nusikaltimų, oficialiais duomenimis mūsų šalyje tokio pobūdžio nusikalstamų veikų nėra fiksuojama. Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenė yra itin atvira ir draugiška visiems, nepriklausomai nuo jų negalios?

O gal, nepaisant baudžiamojo įstatymo nuostatų,  apie tokius atvejus nepranešama dėl žinių stokos, o ir pranešus – teisėsaugos institucijų atstovai ne visada pasirengę juos atpažinti?

Neapykantos nusikaltimai – tai nusikalstamos veikos, motyvuotos kaltininko turimų neigiamų nuostatų prieš asmenį ar jų grupę dėl jo/jų amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos turi didžiulį poveikį nukentėjusiems asmenims, nes nusitaiko į jų tapatybės šerdį – tai ko jie negali, o ir neturi, pakeisti.

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu ir generalinio prokuroro patvirtintomis rekomendacijomis (1), kiekviena nusikalstama veika potencialiai gali būti negalios pagrindu įvykdytu neapykantos nusikaltimu, jei ji motyvuota neapykanta, šališkumu ar (ir) išankstinėmis nuostatomis prieš asmenis su negalia.  Tačiau oficialiai tokių nusikalstamų veikų Lietuvoje nėra fiksuojama. Kokios galėtų būti to priežastys?

Nusikaltimų nėra?

Per 2017-2019 metus Lietuvoje nuo nusikaltimų nukentėjo 1643 asmenys su negalia (2). Ar gali būti, kad nei vienu iš šių atvejų kaltininkas neturėjo neigiamų nusistatymų, šališkumo ar neapykantos dėl nukentėjusiojo negalios? Tuo leistų šiek tiek suabejoti visuomenėje vyraujantis požiūris į šią asmenų grupę. Remiantis Lietuvos socialinių tyrimų centro 2019 m. visuomenės apklausos rezultatais, žmonės su negalia yra tarp labiausiai neigiamai vertinamų grupių Lietuvoje. Labiausiai stigmatizuojami asmenys, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, intelekto ar psichosocialinę negalią – 48,2 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi jų kaimynystėje, 45,2 proc. nenorėtų su jais dirbti ir 49,5 proc. nenorėtų nuomoti būsto šiai grupei priklausantiems asmenims (3). Užtenka tik prisiminti Žiežmarių atvejį (4) ar pastaruoju metu žiniasklaidoje nušviečiamą pasibaisėtiną elgesį su socialinės globos namuose gyvenančiais asmenimis su negalia (5), kad suprastume, jog tokios neigiamos nuostatos nelieka vien žmonių galvose, o perauga ir į veiksmus.

2020 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerijos iniciatyva 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyko prokurorų, policijos pareigūnų ir neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių atstovų (žydų, romų, musulmonų, LGBT+, asmenų su negalia, užsienio studentų, kt.) susitikimai (6). Ieškant žmonių su negalia bendruomenės atstovų, kurie galėtų pasidalinti neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos patirtimis, pirmas socialinių darbuotojų ir kitų negalios organizacijų atstovų atsakymas būdavo, kad tokių atvejų jie nežino ir asmenys, su kuriais jie dirba, nieko panašaus nėra patyrę. Pradėjus klausinėti, ar pasitaiko, kad einant gatve su asmenimis, turinčiais intelekto negalią, prie jų kabinėjamasi, įžeidinėjama, naudojama neapykantos kalba, sulaukdavome atsakymo, kad tokių atvejų yra daugybė. Pasiteiravus, ar pasitaiko, kad asmenimis su intelekto negalia bandoma pasinaudoti, iš jų išvilioti pinigų, atsakymas vėl buvo toks pat – tokių atvejų yra daug. Viename susitikime dalyvavusi moteris, auginanti vaiką, paliestą autizmo, pasidalino žinute savo „Facebook“ paskyroje, ir sulaukė komentarų, jog tokius vaikus kaip jos reikia „utilizuoti“. Taigi, Lietuvoje tikrai yra atvejų, kai asmenys tampa nusikaltimų aukomis būtent dėl savo negalios. Ar tokie atvejai potencialiai galėtų būti laikomi neapykantos nusikaltimais?

Neapykanta arba nieko

Kai kurios patirtys, kuriomis per susitikimus dalijosi asmenys su negalia, jų artimieji ar jiems atstovaujančios organizacijos, policijos pareigūnų buvo įvertintos kaip nieko bendro neturinčios su neapykantos nusikalstamomis veikomis, nes jų metu akivaizdžiai nebuvo parodyta neapykanta. Tokią gana siaurą neapykantos nusikaltimų sampratą diktuoja baudžiamajame kodekse įtvirtinta nuostata „siekiant išreikšti neapykantą“ (7). Tai neatitinka ne tik kiek platesnio, generalinio prokuroro rekomendacijose naudojamo neapykantos nusikaltimų apibrėžimo (jame kalbama ne tik apie kaltininko jaučiamą neapykantą kaip tokią, bet ir turimą šališkumą bei išankstines nuostatas), bet ir didžiausią įdirbį kovos su neapykantos nusikaltimais turinčios tarptautinės organizacijos – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) – požiūrio (8). Pavyzdžiui, iš ESBO perspektyvos, jei kaltininkas nusikaltimo, tarkim, vagystės, auka pasirenka asmenį su negalia kaip „lengvą taikinį“, tai taip pat yra laikoma neapykantos nusikaltimu, nes tas pasirinkimas yra motyvuotas kaltininko požiūrio į asmenis su negalia kaip silpnesnius, labiau pažeidžiamus ir išnaudotinus.

Arba gali pasitaikyti atvejų, kad kaltininkas, nors ir turėdamas nusistatymą prieš asmenis su negalia, jo akivaizdžiai nerodys. Tokią išvadą, pavyzdžiui, yra padariusi Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūra (9). Analizuodami, kaip jiems sekasi kovoti su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš asmenis su negalia, Karūnos prokuratūros atstovai padarė išvadą, kad kartais kaltininkas, siekdamas pasinaudoti asmenimis su negalia, nerodo priešiškumo kaip tokio, nes nori su auka susidraugauti, kad vėliau galėtų ją išnaudoti (išvilioti pinigus ar panašiai). Tai Jungtinėje Karalystėje paskatino svarstymus, kad galbūt jų baudžiamojo įstatymo nuostatos, reguliuojančios neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš asmenis su negalia, neapima visų asmenų su negalia neigiamų patirčių, ir dėl to galimai yra keistinas.

„Bejėgiškos būklės“ problema

Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas suteikia dvi galimybes pripažinti, kad nukentėjusiojo negalia nusikaltimui turėjo įtakos. Viena, kai nusikaltimas pripažįstamas kaip motyvuotas neapykantos, antra – kai veika padaroma asmeniui, kuris dėl negalios buvo „bejėgiškos būklės“. Tačiau, jei pirmu atveju kaltė priskiriama nusikaltimą įvykdžiusiam kaltininkui (jis ją padaro, siekdamas išreikšti neapykantą), tai antru atveju akcentas yra perkeliamas asmens „būklei“. Tarsi nusikalstamą veiką iššauktų ne kaltininko požiūris bendrai į asmenis, turinčius negalią, o pati asmens negalia, kuri savaime stigmatizuojama ir laikoma jo bejėgiškumo priežastimi.

Kitas problemiškas šios nuostatos aspektas yra tai, kad asmens bejėgiškumo dėl jo ar jos negalios įtvirtinimas iš esmės prieštarauja žmogaus teisėmis grįstam socialiniam negalios modeliui. Remiantis šiuo modeliu, negalios situacijos kyla ne vien dėl individualių skirtumų ar sutrikimų, bet būtent dėl šių sąveikos su visuomenėje esančiomis fizinėmis, informacinėmis, požiūrio ar kitomis kliūtimis, kurias būtina šalinti.

Iš teisėsaugos pareigūnų būtų gerai sulaukti paaiškinimo, kokiomis aplinkybėms esant jie mano, kad žmogus dėl negalios yra „bejėgiškos būklės“ ir ką daro su tais nusikaltimais, kuriuose nukentėjusiojo negalia nėra atsitiktinis nusikaltimo elementas, tačiau kaltininkas aiškiai priešiškumo nerodo. Paanalizuokime vieną tokį atvejį. 2019 m. pabaigoje prie Vilniaus autobusų stoties buvo apvogtas žmogus su regos ir judėjimo negalia. Prie nukentėjusiojo priėję ir primygtinai, prieš jo valią, neva pagalbą pasiūlę asmenys, pasivedėjo jį į šoną ir atėmė mobilųjį telefoną (10). Iš to fakto, kad kaltininkai siūlė pagalbą, akivaizdu, kad jie žinojo apie nukentėjusiojo negalią ir, visai tikėtina, kad šis nusikaltimas nebūtų įvykęs, jei jos nebūtų. Taip pat svarbu pastebėti, kad nukentėjusio asmens telefonas nebuvo vien tik telefonas, kaip daugelio naudojamas bendravimo-susisiekimo aparatas, bet buvo jį įgalinanti priemonė: padėjo orientuotis aplinkoje, jame buvo jo pinigai, specialiai asmenims su regos negalia skirtos programėlės, kt. Kaip tokį atvejį kvalifikuojame? Kaip tiesiog vagystę, visiškai nepripažindami negalios elemento? Jei iš asmens būtų pavogtas vežimėlis, ar tai taip pat būtų tiesiog vagystė net nekeliant klausimo apie neapykantos motyvą? O gal šį įvykį kvalifikuojame kaip vagystę, kuri įvykdyta prieš asmenį, kuris buvo bejėgiškos būklės? Bet ar tikrai jis buvo „bejėgiškos būklės“, jei turėdamas telefoną galėjo būti visiškai savarankiškas? Akivaizdu, kad šios vagystės poveikis nukentėjusiajam asmeniui bus didesnis nei asmeniui be negalios ir tai turi būti įvertinta bei pripažinta byloje, ir skiriant bausmę.

Mums nėra būtina nekritiškai sekti užsienio valstybių pavyzdžiais, tačiau tas faktas, kad neapykantos nusikaltimai negalios pagrindu nėra matomi, yra pakankamas akstinas klausti, ar tikrai užtikrinamos nukentėjusiųjų asmenų su negalia teisės? Ar Lietuvos Baudžiamasis kodeksas tikrai atliepia visas nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų su negalia patirtis? Atsakymus į šiuos klausimus galima rasti tik teisėsaugos institucijoms nuolat palaikant ryšius su negalios organizacijomis, atliekant viktimologinius tyrimus (11) ir stengiantis, kad baudžiamojo įstatymo nuostatos būtų praktiškai taikomos, atspindinčios patirtis ir užtikrinančios realią asmenų su negalią apsaugą.

Naudoti šaltiniai:

  1. 2020 m. balandžio 1 d. generalinio prokuroro patvirtintos „Ikiteisminio tyrimo dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančios kalbos atlikimo, organizavimo ir vadovavimo jam ypatumų metodinės rekomendacijos“, https://www.prokuraturos.lt/data/public/uploads/2020/04/neapykantos_nusikaltimu_tyrimo_metodines_rekomendacijos.pdf
  2. Informatikos ir ryšių departamento duomenys, pateikti 2020 m. lapkričio 4 d. pagal Žmogaus teisių stebėjimo instituto užklausą.
  3. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos 2019 m. rezultatai, http://www.ces.lt/wp-content/uploads/2010/02/Visuomen%C4%97s-nuostatos-apklausos-rezultatai_20191.pdf
  4. Agnė Liubertaitė, „Žiežmariečiai kyla į kovą prieš naujus namus neįgaliesiems: jei reikės, ir su buldozeriu nuversim“,  2019 m. rugpjūčio 1 d., https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/ziezmarieciai-zada-kovoti-pries-naujus-namus-neigaliesiems-jei-reikes-ir-su-buldozeriu-nuversim-56-1182676
  5. D. Platūkytė, LRT.lt, „Šokiruojantys vaizdai Rokiškio rajone: pensionate aptiktas už grotų įkalintas vyras“, 2020 m. rugsėjo 9 d., https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1228506/sokiruojantys-vaizdai-rokiskio-rajone-pensionate-aptiktas-uz-grotu-ikalintas-vyras; D. Platūkytė, LRT.lt, „Atskleidė tamsiąją gyvenimo pensionuose pusę: aibė sisteminių problemų, kai kur net nėra galimybės pasinaudoti tualetu“, 2020 m. rugsėjo 30 d., https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1242855/atskleide-tamsiaja-gyvenimo-pensionuose-puse-aibe-sisteminiu-problemu-kai-kur-net-nera-galimybes-pasinaudoti-tualetu 
  6. „Pareigūnai aptarė neapykantos nusikaltimų padėtį Vilniuje“, https://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/pareigunai-aptare-neapykantos-nusikaltimu-padeti-vilniuje 
  7. LR Baudžiamojo kodekso 60 str. 1 d. 12 p; 129 str. 2 d. 13 p, 135 str. 2 d. 13 p., 138 str. 2 d. 13 p.
  8. OSCE ODIHIR, Hate Crime Against People with Disabilities, https://www.osce.org/files/f/documents/5/0/290021.pdf
  9. G. Jurevičiūtė, „Kaip į dienos šviesą ištraukti nusistatymu prieš negalią motyvuotus nusikaltimus: interviu su Jungtinės Karalystės prokuratūros atstovu“, 2020 m. spalio 21 d., https://manoteises.lt/straipsnis/kaip-dienos-sviesa-istraukti-nusistatymu-pries-negalia-motyvuotus-nusikaltimus-interviu-su-jungtines-karalystes-prokuraturos-atstovu/
  10. Gintarė Kairytė, „Prie Vilniaus autobusų stoties – sunkiai suvokiamas poelgis su neregiu“, 2019 m. lapkričio 22 d., https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2019/11/22/news/prie-vilniaus-autobusu-stoties-sunkiai-suvokiamas-poelgis-su-neregiu-12651793/
  11. Daugiau rekomendacijų, kaip kovoti su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš asmenis su negalia, žr.: D. Juodkaitė, U. Grigaitė, G. Jurevičiūtė, S. Zankovska-Odiņa, M-L. Sepper, „Rekomendacijos veiksmingam atsakui į neapykantos nusikaltimus prieš žmones, turinčius negalią, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“, http://hrmi.lt/wp-content/uploads/2020/04/Pongo-rekomendacijos-LT.pdf 

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.

Komentuoki