Komentaras

Kodėl turėtume susirūpinti moterų su negalia teisėmis?

Mano teisės

Aurelija Auškalnytė, Lygių galimybių plėtros centro nuotr.

Aurelija Auškalnytė | 2021 05 07

Įsivaizduokime visuomenę, kurioje įtvirtinta demokratinė santvarka, tačiau balsuoti leidžiama ne visiems suaugusiems žmonėms. O gal tiesiog apsidairykime aplinkui, nes būtent tokioje visuomenėje gyvename (1). Prabilus apie moterų su negalia reprodukcines teises, išraiškingai pakeliami antakiai – esą patikslinkite, apie kokias negalias kalbame. Už to slypi aiški mintis: atsižvelgę į negalios pobūdį, nuspręsime, leisti susilaukti vaikų, auginti juos, ar ne. Taigi atsirinksime, kada ir kam galioja žmogaus teisių principai. Ir jausimės labai teisūs – juk nediskriminuojame visų moterų ar visų moterų su negalia, tik X ir Z.

Lygių galimybių plėtros centrui paskelbus apklausos regionuose įžvalgas apie nuvertinančias visuomenės nuostatas moterų su negalia atžvilgiu (2), socialiniuose tinkluose pabiro viena į kitą panašios reakcijos: „niekinis tyrimas, negalia negaliai nelygi“.

Žinoma, kiekvieno žmogaus patirtis savita, bet Lietuva yra įsipareigojusi (3) vadovautis socialine negalios samprata. Tai reiškia, kad negalia suvokiama kaip atsirandanti ne dėl sveikatos sutrikimų (nesvarbu, ar tai būtų fizinės ar psichikos sveikatos, intelekto ar sensoriniai sutrikimai/ ypatumai), o susidūrus su kliūtimis aplinkoje. Taigi iš esmės galima sutikti su gausiais komentuotojais: būtent nuo negalios, o ne sveikatos būklės priklausys, ar moteris galės būti „gera“ mama – nuo to, kiek aplinka trukdys, sudarydama kliūtis, arba atvirkščiai – padės.

Kita didžioji komentatorių nuostaba, prieštaraujanti anksčiau aptartam troškimui individualizuoti patirtis, skambėjo taip: kodėl būtent moterys su negalia, o kur vyrai? Šis susirūpinimas aidu atkartoja daugybę kartų girdėtą klausimą kalbant apie moterų teises apskritai. Pavyzdžiui, iš valstybės tarnautojų, kurie išdidžiai įkvėpę oro, praneša: „mes visus traktuojame vienodai“, „mes neskirstome žmonių pagal lytį“, „mes nepastebime lyties“. Bet taip ignoruojamos specifinės patirtys ir nelygybės tiesiog reprodukuojamos.

Moterų su negalia teisių užtikrinimą apsunkina diskriminacijų sankirtos (angl. intersection). Panašiose sankirtose atsiduria, pavyzdžiui, juodaodės ar romų tautybės, LGBTI bendruomenei priklausančios moterys. Kad šios patirtys lieka nepastebėtos, o teisės neužtikrintos, jei apie jų neaptariame atskirai, nebe pirmą dešimtį metų kalba tiek feministės akademikės, tiek aktyvistės, dirbančios moterų teisių lauke.

Lyčių stereotipai veikia moteris su negalia ne mažiau nei kitas, bet jų žala gali būti didesnė. Smurtą artimoje aplinkoje moterys su negalia patiria dažniau (4). Apie priekabiavimo mastus Lietuvoje žinome nedaug, tačiau individualios patirtys atskleidžia, kad lyties ir negalios sankirtoje randasi ne tik kiekybiniai, bet ir kokybiniai patirties skirtumai.

Minėta apklausa atskleidė ir dar šį tą: moterys nėra linkusios solidarizuotis su negalios paveiktomis moterimis – jų atsakymai iš esmės nesiskyrė nuo vyrų. Kitko ko gero ir negalima tikėtis, jeigu atkakliai nepriimama socialinė negalios supratimo prieiga.

Štai, viename iš komentarų pabrėžus, kad negalia negaliai nelygu, rašoma it siekiant pateisinti priverstinius abortus moterims su intelekto sutrikimais: „Žinau situacijų, kuomet mergina, kuriai reikia nuolatinės suaugusiųjų priežiūros, tiesiog pati užlipdavo ant pasirinkto vaikino grupėje“. Akivaizdu, kad nematoma problemos sistemiškumo ir vadovaujasi vis dar gaju įsitikinimu, kad prievarta – vienintelė išeitis.

Situaciją analizuojant giliau, atsiskleidžia gigantiškos lytiškumo ugdymo spragos Lietuvos švietimo sistemoje – visų vaikų ir jaunuolių. Galbūt kyšo ir giliau pasislėpusių patriarchalinių stereotipų ausys, kuriuos jau pamiršome kalbėdami apie moteris bendrai – esą moterys neturi seksualinių poreikių. Įdomu, kokius būtų aplinkinių reakcijos matant, kad vaikinas be negalios įkyriai rodo aistrą ar simpatiją merginai?

Su didesniu ar mažesniu aplinkinių nuvertinimu susiduria visos moterys su negalia. Dėl palankiau susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ar asmeninių pastangų daliai jų pavyksta gan gerai prisitaikyti prie visuomenės, tokios kokia ji yra. Tačiau nepagarba ir pamatinių teisių nepaisymas yra negalios (t. y. nugalinimo) centre: maitina negalėjimą, stumia į paraštes. Vienos girdi esą natūralu daugiausia laiko praleisti namie, kitos – esą suprantama, kad niekada nesusiras partnerio, ar kad vaikų geriau jau nereikia, nes kaip tu rūpinsiesi, negi vyras kūdikį čiūčiuos…

Pamatinės žmogaus teisės yra nedalomos. Net jei netikime šiuo idealu, vadovautis jų principais turėtume iš praktinių paskatų: selektyviai žiūrėdamos į žmogaus teises, bet kada galime ir pačios jų netekti. Todėl svarbu įsiklausyti į moterų su negalia liudijimus. Viena vertus, siekiant suprasti, kokios patirtys mus sieja, kita vertus – pažinti jų specifiškumą. O tuomet aktyviai stabdyti menkinimą, bet kokias pašaipas ir imtis veiksmų, kad mūsų aplinka ir visa kita, su kuo tik tenka susidurti gyvenime – pradedant renginiais, baigiant internete talpinama informacija – būtų pritaikyta visų, o ne tik žmonių be negalios poreikiams.

Nuorodos:

  1. Didelė dalis balsavimų vietų dar nėra pritaikyta, trūksta supaprastintos informacijos apie kandidatus ir kt. Lietuvos negalios organizacijų forumas stebi situaciją, pavyzdžiui, https://www.lnf.lt/lnf-tesia-rinkimu-prieinamumo-stebesena/.
  2. Daugiau apie tyrimą čia: http://gap.lt/tyrimas-regionuose-priblokse-kas-antras-pritaria-moteru-su-negalia-sterilizacijai-kas-trecias-isitikines-kad-politikoje-joms-ne-vieta/
  3. Remiantis Jungtinių Tautų Žmonių su negalia teisių konvencija.
  4.  Uscila R. 2020. Smurtas artimoje aplinkoje: negalią turinčių nukentėjusiųjų situacijos įvertinimas.

Komentaras parengtas įgyvendinant projektą, finansuojamą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo Aktyvių piliečių fondo.

Komentuoki