Gruodžio 10-ąją minima Tarptautinė žmogaus teisių diena. Prieš beveik septyniasdešimt metų pasaulio valstybės susitarė, kad užtikrinti orų ir saugų savo piliečių gyvenimą yra kiekvienos šalies pareiga. Dabartinė geopolitinė situacija, vis dar vykstantys karai, politinių lyderių pasisakymai ir veiksmai verčia iš naujo įvertinti, kodėl žmogaus teisių universalumo koncepcija tokia svarbi. Anot Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentės Indrės Isokaitės, pasiekta nemažai, tačiau pasaulyje vis dar ryškios žmogaus prigimtinių laisvių pažeidimų tendencijos.
Po Antrojo pasaulinio karo nuspręsta, kad tokie įvykiai negali kartotis. 1948-aisias metais pasaulio valstybės Jungtinėse Tautose pasirašė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Už sutartį balsavo ir tokios šalys kaip Afganistanas, Kinija, Kolumbija, Kuba, Egiptas, Indija, Iranas, Irakas, Sirija. Bet dabar žmogaus teisės labiausiai tapatinamos su Vakarais, kai kurie režimai jas laiko grėsme „tradicijoms“. Kodėl taip atsitiko?
Deklaracija buvo priimta Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kur atstovaujamos visos organizacijos narės. Nors buvo susilaikiusių (pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga, Jugoslavija), nė viena valstybė nebalsavo prieš. Tarp balsavusiųjų už Deklaraciją Vakarų šalys netgi nesudarė daugumos. Ir nors jų priešprieša su Rytų bloko šalimis išliko, visos valstybės kaip niekada anksčiau suvokė bendrų pastangų žmogaus teisių apsaugos srityje poreikį.
Nors tai dar nebuvo valstybes įpareigojanti tarptautinė sutartis, o požiūrio skirtumai į žmogaus teises buvo ryškūs, Deklaracija ne tik pirmąkart pasaulio mastu įtvirtino žmogaus teisių sąrašą, tačiau ir priėmė prigimtinių žmogaus teisių koncepciją, jų universalų, nedalomą ir visuotinį pobūdį. Ši koncepcija, ypač jų universalumas, tapo pagrindiniu ne Vakarų šalių kritikos pagrindu, nes tokia samprata, jų manymu, neatsižvelgia į kultūrines, socialines, politines realijas, religijos normas pasaulyje. Anot jų, nėra universalios kultūros, todėl negali būti ir universalių teisių.
Taigi žmogaus teisės su Vakarais tapatinamos ne tiek dėl Deklaracijos, kiek dėl sampratos formavimosi raidos, filosofų, mąstytojų idėjų, skirtingų požiūrių. Prigimtinė žmogaus teisių koncepcija, pabrėžianti individo vaidmenį ir žmogaus orumą, priešinama pozityviajai žmogaus teisių doktrinai, iškeliančiai valstybės vaidmenį. Be to, islamo šalyse religijos normos sunkiai pasiduoda tam tikriems ,,vakarietiškiems“ standartams.
Kokie svarbiausi žingsniai užtikrinant žmogaus teises pasaulyje žengti jau po Deklaracijos priėmimo?
Nuveikta labai daug. Sukurti tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos mechanizmai, nuolatinės institucijos, įskaitant teismus, žmogaus teisių srityje priimta daug tarptautinių sutarčių, įsteigta tarptautinių organizacijų. Žmogaus teisės įgijo norminį pobūdį, o valstybės prisiėmė konkrečių įsipareigojimų. Žmogaus teisės nebėra valstybės vidaus reikalas, jų apsauga yra iš kiekvienos šalies suvereniteto išplaukianti pareiga, suponuojanti savotišką antrinę tarptautinės bendrijos atsakomybę valstybei minėtos pareigos nevykdant.
Priėmus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, siekta įtvirtinti žmogaus teises privalomos galios tarptautiniame susitarime. Tai buvo padaryta 1966 m. Jungtinėse Tautose priėmus dvi žmogaus teisių sutartis: Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Reikšmingas žingsnis buvo tarptautinių žmogaus teisių apsaugos institucijų sukūrimas ir suteikimas galimybės individams kreiptis į jas pateikiant skundą prieš valstybes dėl žmogaus teisių pažeidimų (tapo galimos ir tarpvalstybinės peticijos). Paminėtini ir tarptautiniai baudžiamieji teismai, pavyzdžiui, Tarptautinis baudžiamasis teismas, kuriam suteikta jurisdikcija nagrinėti asmenų atsakomybę už genocido nusikaltimą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus (numatoma ir agresijos). Be to, Jungtinėse Tautose sukurti pranešimo apie masinius žmogaus teisių pažeidimus mechanizmai. Taigi sustiprinta valstybių įsipareigojimų vykdymo kontrolė, o žmogaus teisių standartai išaugo.
1953 metais Europos Taryba, remdamasi Visuotine žmogaus teisių deklaraciją, priėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Ši institucija Europos teisėje turi daug įtakos. Ar kiti regionai turi panašias instancijas?
EŽTT yra unikali institucija, per ilgus darbo metus išplėtojusi jurisprudenciją. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija iš tiesų turi didelę įtaką nacionalinei teisei, nes yra tiesiogiai taikoma tarptautinė sutartis: nacionaliniai teismai, pareiškėjai remiasi Teismo pateikiamais Konvencijos išaiškinimais. Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas pagal Konvenciją dažnai įvardijimas kaip efektyviausias pasaulyje, tačiau savo ,,Strasbūro Teismus“ turi ir kiti regionai.
Vienas iš jų – Amerikos Žmogaus Teisių Teismas (veikiantis nuo 1979 m. Amerikos žmogaus teisių Konvencijos pagrindu) ir Komisija. Komisija nagrinėja individų ir organizacijų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, daugiausia priimtinumo aspektu, tuomet nepasiekus taikaus susitarimo su valstybe, skundas gali pasiekti Teismą. Be individualių skundų nagrinėjimo funkcijos Teismas taip pat teikia konsultacines išvadas dėl žmogaus teisių klausimų. Vėliau nei Europoje ir Amerikoje regioninis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas sukurtas Afrikoje. 1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijos pagrindu įkurtas Afrikos Žmogaus ir Tautų Teisių Teismas (jis pakeitė prieš tai veikusią Komisiją). Deja, Teisę konsultuoti ir nagrinėti individų ir nevyriausybinių organizacijų skundus dėl Chartijos nuostatų aiškinimo ir taikymo kol kas pripažįsta tik septynios šalys.
Panašių mechanizmų kituose regionuose nėra. Aišku, galima nurodyti, pavyzdžiui, Arabų žmogaus teisių komisiją ir Arabų šalių lygos priimtą Arabų žmogaus teisių chartiją, tačiau Komisiją sudaro ne žmogaus teisių ekspertai (ji pakankamai politizuota). Islamo šalyse dominuojantį vaidmenį turi Koranas ir religinės normos.
Kokie žmogaus teisių pažeidimai aktualiausi pasaulyje?
Nelengva viską aprėpti, bet, imant bendrai, skirtinguose pasaulio regionuose ryškios tam tikros pažeidimų tendencijos ar atskirų žmonių grupių padėties pažeidimai. Tam įtakos turi daug veiksnių: religija, tradicijos, politinis režimas, valstybingumo raida, išsivystymo lygis, stabilumas ir t.t. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos beprecedentine grėsme tarptautinei taikai ir saugumui įvardijo Islamo valstybės veiklos kontekste moterų patiriamą prievartą (smurtą, prievartavimus, prekybą moterimis). Tai dar kartą primena apie moterų teisių pažeidimus, vaikų padėtis taip pat kritinė. Sirijoje, Irake ypatingai aktualios sistemingos etninio valymo kampanijos, grobimai ir žudymai, kankinimai, smurtas, priverstinis atvertimas į islamą, moterų ir vaikų pavergimas, vaikų verbavimas savižudiškų sprogdinimų tikslais, smurtas etninių ir religinių mažumų atžvilgiu, paplitusios priverstinės jaunų mergaičių santuokos. Dėl vykstančių ginkluotų konfliktų pasaulyje dešimtys milijonų žmonių buvo priversti palikti savo namus, dėl humanitarinės krizės grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės.
Kituose regionuose – Afrikoje, Azijoje – dideliu iššūkiu išlieka vandens ir maisto problema, o su tuo susijusios ir išvestinės problemos: apgailėtinos sanitarijos sąlygos, ligos. Milijonai žmonių neturi galimybės gauti net pradinio išsilavinimo, vis dar išlikęs priverstinis darbas. Tokios problemos atrodo labai tolimos išsivysčiusiose demokratinėse Vakarų šalyse, bet čia pakanka savų ,,bėdų“. Spręstinos LGBT žmonių problemos (teisė į santuoką, šeimą), jautrūs eutanazijos, abortų, pagalbinio apvaisinimo, lyties pakeitimo klausimai. Pasigirsta būgštavimų dėl taip įvardijamo masinio sekimo (ypač JAV). Privatumo apsaugos darbo vietoje pažeidimai skatina vertinti privataus gyvenimo gerbimo ribojimų pagrįstumą, tenka peržiūrėti ir saviraiškos laisvės ribas, Strasbūro Teisme netrūksta skundų ir dėl nuosavybės teisių, atskirų teisės į teismą aspektų. Dar nepakankamai nuveikta užtikrinant neįgaliųjų teises, ryški socialinė atskirtis, skurdas.
Nedemokratinėse šalyse, žinoma, ypatingai nukenčia saviraiškos, minties, sąžinės laisvės ir su jomis susijusios susirinkimų, rinkimų teisės. Deja, labai toli ieškoti nereikia net sunkiausių žmogaus teisių pažeidimų pavyzdžių: civilių žūtys, savavališkas areštas, kankinimai, asmenų dingimas – skaudi tikrovė tiek buvusiame Rusijos-Gruzijos ginkluotame konflikte, tiek dabar Ukrainos Rytuose. JAV tebevyrauja juodaodžių ir baltaodžių konfliktai, baudžiamojo proceso (griežtų bausmių, nuteistųjų laikymo sąlygų), imigrantų padėties, prekybos narkotikais problemos nevyriausybinių organizacijų ataskaitose minimos kaip labiausiai spręstinos.
Žmogaus teisės dalijamos į a) civilines ir politines, b) ekonomines, socialines ir kultūrines. Kitaip šis skirstymas vadinamas kartomis. Pridėta ir trečioji – c) teisė į apsisprendimą ir vystymąsi. Kaip atsirado toks skirstymas?
Skirstymas į žmogaus teisių kartas atspindi žmogaus teisių reglamentavimo raidą, jis susijęs su teisių subjektais, teisių pobūdžiu, valstybės vaidmeniu jas užtikrinant. Pirmoji žmogaus teisių karta apima tas asmenines arba pilietines politines teises (čia patenka asmens laisvė ir neliečiamybė, minties, sąžinės, žodžio laisvė, rinkimų teisė ir daug kitų), kurios skelbtos dar 1789 m. priimtoje Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje Prancūzijoje. 1966 m. priimant jau minėtus paktus – žmogaus teisių sutartis – ir sukuriant skundų prieš valstybes nagrinėjimo mechanizmą, valstybės nebuvo pasirengusios leisti peticijų prieš save dėl ekonominių socialinių teisių pažeidimų, nes šios kategorijos teisių apsauga susijusi su aktyviu valstybės vaidmeniu ir jos pozityviomis pareigomis užtikrinti tam tikrus standartus, kurių dėl didžiulių valstybių išsivystymo lygio skirtumų reikalauti pasiekti nėra realu.
Šaltojo karo laikotarpiu Vakarų valstybės labiau pabrėžė pilietines teises, o socialinės-ekonominės sietos su socializmo doktrina. Taigi socialinės-ekonominės teisės buvo sudėtos į atskirą sutartį. Vykstant globalizacijos procesui, pradėta kalbėti apie kolektyvines teises, tarp kurių yra tautų teisė į apsisprendimą ir teisė naudotis ištekliais, teisė į vystymąsi, teisė į švarią aplinką, teisė gyventi taikoje. Pastarosios kategorijos teisės, žinoma, sunkiausiai telpa į norminius rėmus ir užtikrinimo bei kontrolės mechanizmus, o ir atsakomybė už jas, galima sakyti, solidari. Vis tik reikia nepamiršti, kad vienas iš žmogaus teisių požymių yra jų nedalomumas, jos visos susijusios ir yra saugotinos bei gerbtinos, todėl nereikėtų brėžti griežtų ribų.
Šiuo metu pasaulyje stiprėja dešinysis populizmas, jo atstovai savo kalbose nevengia tam tikras žmonių grupes diskriminuojančių kalbų. Ar šie procesai kelia grėsmę žmogaus teisių visuotinumui? Kodėl?
Pasaulyje iš tiesų vyksta tokių procesų, apeliuojama į žmonių jausmus, nuotaikas, nusivylimą esama valdžia, tvarka, susipriešinimą, kartais ir neišmanymą. Pasitaiko, kad tam tikros aplinkybės (pasaulio finansų krizė ar migrantų srautai) tokiems pareiškimams kuria palankią dirvą. Nepagarba asmeniui, kitokiai nuomonei, radikalūs pasisakymai, ekstremizmas demonstruoja panieką individo orumui, prigimtiniam žmogaus teisių pobūdžiui, parodo neigiamą požiūrį į demokratiją, teisę, todėl tokie atvejai didina neapykantos, susvetimėjimo, susipriešinimo jausmus, kartu gali skatinti netikėjimą žmogaus teisėmis, o tuo pačiu ir jų, kaip tam tikrų bendrų standartų visuose pasaulio kraštuose, universalumu.
