2017 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga buvo akredituota Nacionaline žmogaus teisių institucija, atitinkančia Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijoje įtvirtintus Paryžiaus principus A lygiu. Seimo kontrolieriaus įstaigos tinklalapyje galima perskaityti štai kad ir tokį prisistatymą: „Esame puikiai žinoma, autoritetinga, keičianti valdžios ir visuomenės požiūrį į žmogaus teises ir laisves konstitucinė ombudsmeno institucija, kuria pasitiki kiekvienas“. Ar tikrai?? Kaip labai šie pareiškimai atitinka realius poelgius?
Prieš savaitę paskirtoji premjerė Ingrida Šimonytė, kalbėdama prieš Seimo balsavimą dėl jos kandidatūros patvirtinimo, priminė plačiai nuskambėjusią savo pirmtako šiame poste frazę: „mes mylime moteris, bet reikia ir kompetencijos“. Ši sparnuota frazė puikiai iliustruoja patriarchalinės visuomenės, kurioje vis dar gyvename, naivų seksizmą ir nedrumsčiamą įsitikinimą tuo, kad vyras yra vertinimo subjektas, o moteris – visada objektas. Šis patriarchalinio mąstymo stereotipas akivaizdžiai informuoja ir naujausią Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto akibrokštą Lietuvos visuomenei. Jo pasisakymą dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje įstatymo projekto trumpai galima apibendrinti taip: tebūnie moterys lygios, bet vyrai privalo išlikti lygesni!
Kalba eina apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) registruoto naujo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo projekto, kuris papildomai įvardijamas ir kaip smurto prieš moteris artimoje aplinkoje įstatymas, vertinimą. Pateikdama šį įstatymo projektą SADM aiškinamajame rašte pabrėžia, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra apibrėžiamas smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje, todėl teisės aktuose nėra atspindima reali situacija, kad dauguma nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje yra būtent moterys. Šiuo tikslu įstatymo pavadinimas buvo pakeistas aiškiai įvardinant, jog smurtas artimoje aplinkoje yra ne kas kita, kaip vyrų smurtas prieš moteris arba su lytimi susijęs smurtas, kurį moteris patiria neproporcingai dažniau nei vyrai. Pažymėtina, kad įstatymo projektas buvo parengtas atsižvelgus į naujausias 2019 metų JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (angl. Committee on the Elimination of Discrimination against Women, žinomo, kaip CEDAW komitetas) rekomendacijas Lietuvai, aiškiai pabrėžiančias būtinumą „pašalinti teisines kliūtis laikinosioms specialiosioms priemonėms priimti ir taikyti, užtikrinti administracinių, vykdomųjų, politinių ir programinių būdų, kuriais siekiama skatinti tikrąją moterų ir vyrų lygybę (…) parengimą ir skatinti juos naudoti“ (19 a).
Tuo tarpu gerbiamas Seimo kontrolierius, pripažindamas, jog moterys iš tiesų neproporcingai dažnai patiria vyrų, t.y. savo sutuoktinių ar partnerių bei kitų šeimos narių smurtą, tuo pačiu reiškia susirūpinimą dėl įstatymo projekte „sukuriamų galimų prielaidų suvaržyti žmogaus teises ir laisves“, jei tokios laikinosios specialiosios priemonės būtų jame įtvirtintos ir taikomos. Ką gi, patriarchaliniam mąstymui akivaizdu, kieno teisės ir laisvės turi būti saugomos ir įtvirtinamos, net jei naudojimasis jomis pažeidžia kitų asmenų teises ir laisves, – žinoma, vyrų! Pagal analogiją, „visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni“.
Gerbiamam žmogaus teisių gynėjui priminsime, jog galimybė laisvai naudotis savo teisėmis ir laisvėmis asmeniui visgi pasibaigia ten, kur prasideda kito asmens teisės ir laisvės. O dėl laikinųjų specialiųjų priemonių ir jų „sukuriamų galimų prielaidų suvaržyti žmogaus teises ir laisves“ kviečiame prisiminti 1950 m. Romos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, jos 8 straipsnį, kurio pirmas punktas skelbia: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas (…)“, o antras punktas: „Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (…), siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“. Taigi jei smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, tai valstybė turi pozityvią pareigą taikyti specialiąsias priemones moterų žmogaus teisėms apsaugoti, tuo būdu neišvengiamai suvaržant smurtautojo teisę „laisvai“ smurtauti artimoje aplinkoje.
Gerbiamam Augustinui Normantui susirūpinimą kelia įstatymo pavadinimas, anot jo, diskriminuojantis moteris, nes jos neva nelaikomos asmenimis. Šis susirūpinimas gali būti lengvai išsklaidytas, pakeičiant pavadinimą: Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir moterų kaip asmenų grupės, neproporcingai dažnai patiriančių smurtą artimoje aplinkoje, apsaugos įstatymas. Bet gal gi 30-taisiais nepriklausomybės metais demokratinėje Lietuvoje šių barokinių pagražinimų galėtume ir išvengti?
Gerbiamas Seimo kontrolierius įstatymo projekte taip pat įžiūri LGBT bendruomenės diskriminacijos galimybę. Su dideliu apgailestavimu tenka pastebėti, šia asmenų grupe, kurios teisės ir laisvės turi būti saugomos ir įtvirtinamos kaip ir bet kurios kitos socialinės grupės, pastaruoju metu dažnai prisidengiama siekiant demonizuoti Europos Tarybos Stambulo konvenciją. Radikali dešinė gąsdina pernelyg dideliu šios asmenų grupės įgalinimu, jei bus ratifikuota Stambulo konvencija, nors apie LGBT bendruomenę ši Konvencija pasisako tik formaliai ir ne daugiau nei bet kurios demokratinės šalies konstitucija, įtvirtinanti visų piliečių teisę nepatirti diskriminacijos. Gerbiamas Seimo kontrolierius buvo tiek išradingas, kad patriarchato teisei toliau mušti moteris apginti, seksualinių mažumų teises panaudojo „iš kairės“ – kokios moterys, jei dar yra LGBT bendruomenė?? Turėtų būti akivaizdu, kad būtina vengti bet kokios kolizijos žmogaus teisių diskurso viduje, t.y. negalima „sudaužti kaktomis“ dviejų socialinių grupių, kurių teisės demokratinėje valstybėje dar yra nepakankamai įtvirtintos, taip sukuriant dirbtines kliūtis jų pažangai.
Pabaigai primename JT apibrėžimą, kuris turėtų būti žinomas kiekvienam Lietuvos valstybės tarnautojui: smurtas prieš moteris šeimoje (ar artimoje aplinkoje) yra kraštutinė moterų diskriminacijos forma, daranti niekinėmis visas kitas moters kaip žmogaus ir pilietės teises, nes užkerta kelią jomis naudotis (JTO, 1995). Šiam apibrėžimui jau 25 metai ir todėl keista, kad juo nesivadovauja Nacionalinės žmogaus teisių institucijos vadovas (nesivadovauja ar/ir nežino?). Kviečiame Seimo pirmininkę vertinti Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto atitikimą užimamoms pareigoms ir jo kompetenciją įtvirtinant moters teises kaip visuotines ir nedalomas žmogaus teises. Kviečiame visuomenę susipažinti su SADM pateiktu Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje įstatymo projektu ir dėl jo diskutuoti. Mūsų ekspertine nuomone, tai geriausias iš visų iki šiol parengtų šio įstatymo pakeitimo projektų, kuris, jei bus atsižvelgta į nevyriausybinių organizacijų, taip pat ir asociacijos Vilniaus Moterų namai pasiūlymus, parengtus žvelgiant per nukentėjusio asmens interesų ir teisėtų lūkesčių prizmę, galėtų tapti teisėkūros pavyzdžiu kitoms Europos šalims.
